("L. L.” konkurse III premiją laimėjusi novelė)
O. INDRIULYTĖ
Valio dirbtuvė rūsyje. Langas į gatves pusę. Bet kas iš to? Kai jis, sustabdęs mašiną ar dėdamas pataisytus batus ant lentynos, pakelia galvą ir pasižiūri pro tą langą, mato tik kojas; vienas tik kojas, žengiančias pro jojo lango siaurą ruoželį. Tačiau ir jos kartais momentui nutraukia sunkų Valio darbą ir sustabdo valandėlei jojo žvilgsnį, — nes vienos jų yra dailios, jaunos, vikriai žengiančios, nešančios savo jaunystę, jauno pasaulio svajones, o kitos senstančios ir žygiuojančios lėtai, pavargusiai. Dažnai prabėga ir vaiko mažos kojytės ar prašlubuoja, prakrypuoja visai jau gyvenimo nuvargintos kojos. Kam tos kojos priklauso, kokio veido savininkui — Valys nemato, taip kaip ir dangaus iš jojo rūsio nematyti — tik šaligatvis ir kojos. Jis šiek tiek gali spręsti iš kojų apavo apie jų savininką, jo amžių, bet vis vien to patikrinti negali — jos nueina, nužingsniuoja, kartu nusinešdamos ir joms priklausomą veidą. Bet Valys jau prie to priprato — dešimt metų jis mato per dienų dienas vien tik kojas, ir tai pasidarė lyg ir jo gyvenimo dalis. Kartais kai kurios kojos stabtelia ties jo sukrypusiais laiptais, vedančiais į rūsį, ir tada Valys išgirsta čia pat artėjančius jo durų link žingsnius ir balsą:
— Valy, pataisyk man šituos batus — nuplyšo; pakalk geležinukus — poryt važiuoju medžioti.
— Valiuk, būk geras, tie vaikai tiek daug laksto, nespėju pirkti, sutvarkyk dar tuos pačius! — skundžiasi...
— Ar negalėtum dėl rytojaus? — švelnus, prašantis balsas...
Ir taip kasdien Valys girdi vis tuos pačius prašymus. Ir plėšia jis nuplyšusius gabalus, deda naujus puspadžius, kala vinis, susiuva įplėšimus. Daug batų jau praėjo pro jo rankas, daug padų jis jiems uždėjo, tik jis niekada neturi progos pataisyti savųjų. Batus jam daro speciali dirbtuvė, kur užrašyta "ortopediniai". Jo koja dirbtinė, ir jos batas eina su visa koja. Jis net vakarais nenusiauna jos, bet nukelia visą koją. Ir kojinių jam nereikia keisti, tik sveikoji jas nešioja. Bet dabar tai jam neatrodo keista, lyg taip reikia, lyg natūralu. Seniau jis vis dar galvodavo, kur jo nuosava koja nuėjo, bet dabar jau ir tai pamiršta. Tik kai pritrūksta taisomų batų, jis sėdasi, užtraukia dūmą, ir tada valandėlei vėl viskas grįžta atgal, įkyriai, skaudžiai, tiesiog kandžioja jo širdį ir jausmus...
Ten prie Setos — lietuvių karių pulkai. Ten pat ir Valys — jaunas, žvalus. Širdis pilna tėvynės meilės, o rankos kietos, kietos priešui — už savo žemę, už jos pėdą, krauju ir prakaitu protėvių pirktą...
Puikios rudenėjančios dienos. Saulės gausu, rodos, galėtum išsimaudyti jos spinduliuose, lyg Mūšos bangose. Bet nėra laiko gamtą net žvilgsniais paglostyti, nes artėja, dunda frontas — rytų ir vakarų susikirtimas jau čia pat... Ir Valio pulkas laukia, laukia įtemptai. Įvairios jų uniformos byloja, kad tai kariai; ryžtu spindį veidai ženklina jų drąsą, ir ginklai parengti tėvynės sargybai budi. Sprendžiamoji diena muša valandas, minutes, sekundes...
Sudunda, suūžia lekiančios granatos, kulkosvaidžiai, ugnis, susimaišo viskas... Pilna visokių balsų: komandos, įspėjimo, raginimo, šauksmo ir klyksmo, tik kryptys nebeaiškios... Valys mato, kaip krenta lieknos medžių viršūnės, drabstosi žemė, viskas maišosi, skeveldros ore ir danguj. Staiga vėl lėktuvas su penkiakampe žvaigžde priartėja prie žemės. Ūžesys, triukšmas. Skyla pusiau stora pušis, dulkių debesys uždengia akiračius. Ir pro šipulius, pro lekiančius dirvonų gabalus švystelia kapitono veidas. Jis staiga keliasi ir vėl klumpa, skausmas perrėžia jo veidą, raudona dėmė atsiranda dešiniajame žande ir pamažu, svyra jo galva. Šautuvas jau nekyla priešui... Ir Valys nebežiūri savo saugumo, pakyla ir lekia, lekia gelbėti savo vado. Ima už pažastų ir traukia brangią naštą, skuba, kad tik greičiau — ten dar po stovinčia pušim. Mintis greita, bet žingsniai sunkūs su našta. Ir vėl išnyra lėktuvas, nauja serija šovinių pasipila, sprogsta granatos. Žemė taškosi, lyg muilo burbulai, ir Valys su našta lyg murktelia duobėn. Tada jau susvyruoja jo akyse visas miškas, medžiai linksta, pušys griūva, žaibų pilna padangė... sukasi ratai, mėlyni, žali, paskui tamsuma ir šilta srovė lyg mūšos banga... Ne, ne, tai ne banga, tai raudono kraujo srovė bėga iš sužeisto, apalpusio Valio...
Atbunda po kelių valandų. Tuščia, tylu, nei kovos draugų, nei priešų, nei trenksmo. Tik išversta žemė, kelmai, nulaužti medžiai, ginklų ir lėktuvų liekanos. Valys supranta viską, kai pamato šalia gulintį ramų, šaltą kuopos vadą. Jis užspaudžia jam akis, guldo aukštielninką, sudeda rankas ir žegnoja:
— Tavo kova, mielas ginklo drauge, baigta, lik amžiams po lietuvišku dangum, nors be karsto, duobės, be palydos ir giesmių! — šnabžda jo širdis.
— Tėve mūsų, kurs esi danguje... — kartoja jo lūpos.
Bet kai jis bando pakilti užpilti žemių ant mirusiojo, pajunta, kad jo koja sunki. Švinas, tikras švinas, o gal dar koks sunkesnis metalas, ir batas pilnas kraujo, jau tekančio per kraštus. Valandėlę jis stebi tai, bet greit supranta savo padėties beviltiškumą. Lyg tyčia paskutinėmis dienomis dalį jų aprengė svetimomis uniformomis.
Uniformų užteko, drąsos taip pat, tik ginklų trūko. O žmogaus protas išradingas, jo padarytos mašinos galingesnės už jo paties jėgas, drąsą...
— Kas bus, jei jie mane čia ras?
Beviltiškai dairosi, ir staiga už kokių dviejų šimtų metrų jis mato pasvirusį griovin vežimą, ir pakinkyti lietuviški bėriukai ramiai skabnoja pagriovio vešlią žolę. Stiebiasi Valys, žiūri įtemptai, viltis žybtelia... Tikrai arkliai pakinkyti, tik vadelės įsipainiojusios už krūmų.
— O žirge, tikras mano drauge ir laime, — minty kartoja jis.
Valys sukaupia visa jėgas ir šliaužia. Žvyras, akmenys, kelmai drasko veidą, bet jis to nejaučia, tik ta koja lyg girnų akmuo sunki... Šliaužia ilgai, atiduodamas žemei stambius prakaito lašus ir kraujo dalį. Bet arkliukai ramiai laukia. Jie laukia artojo, jojo jėgos, bendro likimo. Pagaliau Valys pasiekia juos, išnarplioja vadeles ir, pats nežino kaip, įsirango į ratus. Kartu įtraukia ir savo sutrupintos kojos kraujuotą gabalą. Paskui kantriai išsuka iš griovio ir į kelią, į vakarus...
Nežinia nė kiek dienų praėjo, kai jis atsibudo baltoje lovoje. Svetima kalba girdėjosi aplinkui. Ant sienų buvo užrašai, nesuprantami, keistai išraitytomis raidėmis. Ir kai jis žvilgtelėjo į lovos kojūgalį — ten buvo tik viena jojo kairė, o dešinės vietoje drybsojo tik trumpas baltas ryšulys, ant nedidelės kaladėlės paremtas. Paskui atėjusi gailestingoji sesuo kažką aiškino, švelniai kalbėjo, bet Valys nedaug ką tesuprato... Tik tiek, kad jį atrado pravažiuoją vokiečių kariai, pažino iš uniformos, kad tai jų pusės kariautojas, paėmė, ir štai jis atsirado Koenigsberge. O tą vardą jis jau žinojo — tai Karaliaučius.
Ir taip prasidėjo Valio dienos svetimoj žemėj. Koją dar kelis kartus trumpino, nes ji gangrenavo, vis negijo, iki jos visai nebeliko. Tačiau Valys daug dėl to nesisielojo, nes aplinkui visi buvo tokie pat nelaimingi, netekę vieno ar daugiau sąnarių. Ir visi buvo nuoširdūs, draugiški. Kai jis galėjo jau pasėdėti, net kortomis pradėjo lošti, surado draugų. Tik gaila, kad jo kaimynai vis keitėsi, vienus išrašydavo, kitus pergrupuodavo, ir jie vis buvo keliami tolyn ir tolyn, nes frontas sparčiai ėjo pirmyn.
Praėjo metai, karas pasibaigė, o jis vis dar gulėjo ligoninėj. Daug aplink jį buvusių jau grįžo namo, bet jis juk neturėjo namų, nebuvo kur eiti. Tik vėliau susirado jį sesuo ir parsivežė į lagerį. Čia jis suprato, kad bus visiems našta ir nutarė ūkininko profesiją pakeisti į batsiuvio amatą, kad tik būtų kam nors naudingas. Vėliau atsidūrė Amerikoj, kaip ir visi kiti.
Vieną birželį, kai Valys, neturėdamas daugiau taisomų batų, sėdėjo paskendęs mintyse ir cigaretės dūmuose, prie jo durų sustojo žingsniai, švystelėjo margos suknelės kraštas, ir tuoj čia pat suskambėjo balsas, toks jaunas, aiškus, tik kiek su liūdesiu ir nedrąsus:
— Ponas, pakalkit, prašau, tuos batelius. Dar užteks gal šiai vasarai.
Ir dabar Valys pamato prieš save moterį. Ji kiek suvargusi, pablyškusiu veidu ir plaukuose jau matosi kita spalva, bet vis vien savotiškai graži. Ji ištiesia ranką su dviem porom nuplyšusių batelių ir lyg susigėsta, kad jie tokie sudėvėti, praradę savo spalvas, formas... Valys ramiai paima, apvarto, nebėr ko taisyti, bet toks lyg maldaujantis žvilgsnis sulaiko jį. Ir jis ramiai taria:
— Gerai, rytoj bus.
— Ačiū, labai ačiū, ateisiu rytoj, — sako ji, bet neskuba išeiti, lyg dar norėtų ką sakyti, bet stovi, lyg žodžio nerasdama. Paskui ima kalbėti, klausti, ar jis nežinąs kur nors rūsyje kokio butuko, kur priimtų našlę su mažais vaikais, nes pas jį daug žmonių ateina ir daug žinių atneša. Jis prižada pasiteirauti. Paskui ji dar pastovi kiek, lyg kažko laukdama ar norėdama ką sakyti ir išeina.
Daug rankų varstė Valio duris, daug akių žvelgė, bet jos neįstrigo jo širdin, kaip šios moters akys — jos kažką daugiau sakė, jos lyg traukė, lyg glostė, lyg skausmu dalytis šaukė. Kas ji? Kodėl tokia liūdna ir suvargusi? Ir ėmė Valys laukti rytojaus, iki vėl atskubės tie patys žingsniai pasiimti sutaisytų batų, tas pats žvilgsnis žiūrės į jį ir balsas ko nors klaus.
Ir keista. Valys šiandien lyg nesavas. Savotiškai paveikė jį ta moteris. Gal ji jaunas dienas priminė ar Aliusę — tą mielą kaimo merginą, kuri už visas geriau vežimus krovė, sparčiau linus rovė. O jau juokėsi, tai lyg širdies gelmę siekė. Pirmą sykį sutiko jis ją su gėlių puokšte rankoje, kai vadovavo raitelių — šaulių būriui, jojančiam pasitikti atvykstančio vyskupo parapijos vizituoti. Ir nežinia, ar ji susimaišė, ar taip turėjo būti, kad gėles įteikė ne vyskupui, bet jam. Ir šiandien jis mena jos nuo-raudį, kuklų akių nuleidimą. Vėliau susižiūrėjo jie, pradėjo draugauti. Užteko jausmo, šilimos, bet laiko pristigo. Reikėjo skirtis, raudonoji banga užkirto kelią.
— Kažin kur ji dabar? — mąsto. Ir karšta srovė prabėga jo kūną, ilgesys skausmingai rėžia širdį. Kas žino, ar ji prisimena jį, ar laukia, o gal su kitu jau vaikelius supa...
Ir tą vakarą Valys ilgai neina gulti. Išvalo dirbtuvę, eilėmis sudeda batus, nupučia dulkes, padeda saldainių.
Rytas išaušta aiškus ir šviesus, bet Valys jo lyg nepastebi. Jis laukia popietės. Laukia pažįstamų žingsnių. O kodėl laukia — pats nežino, gal jau per daug vienišumo prisirinko jo sieloj. Daug švelnių moteriškų žvilgių sustodavo ant jo malonaus vyriško veido, susižavėdami glostė, bet pamatę jo medinę koją, greit nuklysdavo į šalį. O jam tai vis būdavo lyg naujas dūris į širdį. Ta koja jam buvo lyg didelis, didelis medinis kalnas, uždengiąs visą pasaulį.
Šį sykį ji ateina kiek linksmesnė ir kiek gražiau apsirengusi. Grįžtanti iš darbo ir vaikams šio to nupirkusi. Neskuba ir vėl. Teiraujasi apie jį. Valys santūriai prasitaria apie save, savo vienatvę. Tada jos veidu perbėga užuojauta, lyg supratimas. Ir Valiui tikrai gera, kad štai ir jis yra atjaučiamas. Ir prižada ji jam, grįždama iš darbo, nupirkti maisto ar šiaip ko reikalingo, kad tik jam nereiktų su ta medine koja vargti ir dar tokioj kaitroj... Pagaliau prašo vadinti ją vardu — Vikta.
Ir dabar pralinksmėja Valio dienos. Vikta, Vikta — ji kaip pavasario saulė sudžiūvusiam augalėliui, alkstančiam — duonos gabalėlis... Vis sustoja, pareidama iš darbo, pajuokauja, aptvarko jo dirbtuvėlę ir butuką. Kartais atbėga ir suguldžius vaikus. Tada jie geria kartu arbatą ar susėdę greta žiūri televizijos. Juk ji viena tame svetimame pasaulyje kaip ir Valys. Vyras buvo paimtas apkasų kasti, ir jie daugiau nebesusitiko.
— Vikta, ar tu ne per daug eikvoji man savo brangaus laiko?
— Na, ką tu čia dabar! Juk tu man daugiau eikvoji visko. Ir vaikus apdovanoji, ir man dažnai už maisto produktus sumoki. Batų vaikams nespėčiau pirkti, jei ne tu; juos sutaisai, pakali...
Ir pradėjo Valys nebejusti savo medinės kojos sunkumo nei kasdieninio monotoniškumo. Jis jautė, kad Vikta jam artima, neabejinga. Jos akys dažnai paskęsta jo akių rudume ir ranka pasilsi jo kietame delne.
O kai grįžta liūdesys ar skausmas suspaudžia, ji išverkia savo nedalią ant jojo peties. Taip kaip ir paskutinį sykį, gavus laišką apie vyro žuvimą.
Artinasi Kalėdos. Valys žino — bus Kūčios. Ji jau seniai minėjo, kad švęs jas kartu. Ir Valys iš anksto ruošiasi tam vakarui, perka dovanas jai, vaikams. O kiek bus šilimos, jausmo! Kai vaikai sumigs — jis švelniai prasitars jai apie gyvenimą kartu. Ir jis tikras, kad ji sutiks, juk ji tokia jam nuoširdi, atvira, vienišumas ir ją piauna...
Šuoliu bėgdamas artėja gruodis į pabaigą. Šventės jau čia pat. Vikta seniai jau bebuvo. Ir paskutinę savaitę ji nepasirodo nei atsiunčia vaikų jo pakviesti.
— Ak, tai tik Kalėdų ruoša, skubėjimas — raminasi Valys. Bet ir Kūčių vakarą Valys sėdi vienas, paskendęs rūkalų dūmuose ir savo nevilty. Varto jai skirtas dėžutes — dovanas, vaikams padidina pinigų sumas vokeliuose ir vis dar laukia, nors valandos, minutės girnų akmeniu slenka. Žiūri Valys pro langą — šaligatvis tuščias ties juo, daugiau jis nieko nemato — nei kitų langų, nei kalėdinių eglučių spindėjimo. Ir jo sieloj šiuo metu užgęsta visos šviesos, širdis ima verkti. Tik gera, kad ji neverkia balsu, nors skausmo pilna, kaip mariose vandens...
— Vikta, Vikta — kažinkas šaukia jo viduje, nepaliaujamai, žiauriai... Ir taip jam bemąstant slenka laikas. Akys nesusiveria miegui. Jis vis dar laukia, gal pavėlavę žingsniai atskubės. Tačiau niekas niekas neateina, nepasibeldžia į jo duris. Artėja vidurnaktis. Metas Bernelių Mišioms. Apsirengia Valys, pasiima savo lazdą ir išeina. Kalėdų nuotaika gatvėse neišblaško jo minčių, tik tamsuma ir saldus takas verčia susikaupti kita kryptimi. Ir bažnyčioje nejaučia jis šventės, nors groja vargonai, gieda choras, šviečia šimtai lempų, ir žmonės, pagauti šventos nakties stebuklingumo, meldžiasi. Staiga jis pasijunta toks mažas, menkas, niekam nereikalingas. O kaip norėtų jis išnykti visai, visai. Ta nežinia tokia sunki, sunkesnė už karsto akmenį, slegia jį.
— Kur Vikta, kas su ja atsitiko? — Ir dabar jis jaučia, kokia ji jam brangi ir reikalinga, reikalingesnė už kasdieninę duoną.
Po pamaldų išeina. Rytas dar neprašviesėjęs. Žmonių minios grūdasi pro jį, skuba. Jis gi niekur neskuba. Ir kur beskubėti, jei Viktos nėra? Bet štai susigrūdimo minioj kažkas pažįstamo pagauna jo akis. Vikta! Jau jis nori garsiai šuktelėti iš džiaugsmo, veržtis per žmones prie jos — ji taip pasipuošusi, graži. Bet štai kažkoks aukštas vyriškis, šalia einąs, ima ją už parankės ir atsargiai vairuoja pro žmones. Valiui šilta ir šalta, kažkas susisuka galvoj, vandens srovė atplūsta į akis, užtemdo regėjimą. Valandėlę jis nieko nemato, o kai jo akys vėl pradeda matyti — jis regi tik dviejų būtybių nugaras, du siluetus, glaudžiai susikibusius, nueinant gatve. Jis bando dar paskubėti, kad matytų juos gatvės užsisukime, bet staiga paslysta, jo lazda iškrenta, ir jis pats virsta sunkiai ir skaudžiai. Dirbtinė koja kažkur nuslysta, o antroji — skausmo ir dieglių pilna... Kažkokia šiurpi srovė perbėga jo kūną, ir tamsuma užlieja viską: kalėdines šviesas, tolstančius žmones ir jo paties sąmonę...
Ir kai vasario mėnesį jam atėjo didelis baltas vokas, kviečiąs į vestuves, jis dar tebebuvo ligoninėj ir nesuprato, kodėl reikia gyventi ir dar mokytis vaikščioti ant dviejų lazdų, kai taip gera būtų numirti ir atsikratyti amžinai to medinio kalno, uždengiančio jam visą pasaulį.
Praėjo dar keletas savaičių. Koja, nors pamažu, bet gijo. Kasdieną po du sykius jis buvo vežamas į terapijos kambarį, kur buvo mokomas vaikščioti su lazdomis ir pats vienas vairuoti ratukų kėdę. Jis paklusniai darė tai, ką sesuo sakė, bet pažangos buvo nedaug — sielos kančios nepadėjo. Jis tikrai būtų buvęs laimingas, jei jį būtų palikę ramybėj kur nors, kaip kokį sudėvėtą daiktą, išmetamą baldą ar vėjo pūstą lapą sudžiūvimui. Bet jis buvo gyvas ir buvo verčiamas gyventi. Ir tokios ilgos slinko dienos, nebranginamos, netaupomos ir net šiuo metu jų buvo per daug. Ką su jomis daryti? Jis žinojo, kad greit jį išrašys iš ligoninės, reikės grįžti į savo menką rūsio butuką — dirbtuvėlę, kalti vėl puspadžius, geležinukus ir jau daugiau nieko nebelaukti, nebent užklystų koks nelaimingas kieno išmestas kačiukas ar globos reikalingas šuniukas.
Ir kartą, kai jis taip ligoninės koridoriuje vairavo savo sėdimąją kėdę svyrinėdamas į šalis, pajuto, kad kažkas jį už pečių pastūmėjo, norėdamas palengvinti jo darbą. Susigėdo Valys, kad jis toks nemokša — savo vingiavimais užima praeinantiems kelią ir atsisuko atsiprašyti.
— Atleisk, sesele, — ištarė laužyta svetima kalba. Tačiau užpakaly esąs veidas nepyko, šypsojosi ir atlaidžiai bei užjaučiančia mina žiūrėjo į jo kojas, teisingiau į vieną, nors ir tą nesveiką koją. O kai vėliau tas pats žvilgsnis sustojo ant jo veido, Valys pajuto kažką pažįstamo ir mielo.
— Kur aš tą gailestingąją seselę mačiau? — galvojo jis. Ir jau norėjo jos paklausti, kas ji yra, koks jos vardas, bet žodžiai nėjo pro lūpas; kartu jis gėdijosi ir savo nesklandžios kalbos. Taip jam beieškant žodžių, ji nuskubėjo toliau įvairiais medikamentais nešina. Bet koridoriaus gale ji vėl atsisuko, stabtelėjo, vėl pasižiūrėjo į jį ir staiga ėmė skubėti, tiesiog bėgti atgal.
— Ar jūs lietuvis? — klausė nekantriai pribėgus.
— Taip, — ištarė jis susijaudinęs. Dabar jam jau buvo aišku. Jis pažino ją. Tai jo jaunystės meilės negęstanti liepsnelė.
— Aliuse! — Valy! — abu kartu sušuko ir stipriai viens kitam spaudė rankas. Bet Valiaus džiaugsmas tuoj liūdesiu virto.
— Ji, tur būt, jau ištekėjusi. O jei ir ne, tai ne man — bekojui. Bet Aliusė miela. Ji taip nuoširdžiai ima ir stumia jo vežimėlį į pakraštį, klausia kokiam kambario numery jis gydomas, bet greit atsiprašo, kad pareigos neleidžia ilgiau sustoti, bet po darbo tuoj vėl atbėgsianti.
Ir tas vakaras buvo pirmoji tikra šventė Valio tremties gyvenime. Jį aplankė, lyg pavėluotas Kalėdų džiaugsmas. Po dvidešimt metų, pasimetę jaunystėje, susitikę jau rudenejanciame amžiuje, jie jautėsi lyg tik vakar būtų išsiskyrę. Netrūko jausmo nei kalbos. Išklausius jo pasakojimą, atvėrė ji ir savo sielą:
— Tada, kai tu įstojei į savanorių eiles, nežinojau ką daryti. Iš pradžių dar laukiau, gal grįši, gal frontas atsisuks, bet viskas buvo mūsų nelaimei. Likti ar pasitraukti — dvejojau, abejojau. Pagaliau, giminių prikalbinta, pasiryžau. Sunkus buvo savo žemės netekimo skausmas! Liūdna vienai svetur, klaiki nežinia. Daug ašarų prilaisčiau pakely, vargo ir alkio prikenčiau, bet greit po karo paėmė mane seselės-vienuolės kaip našlaitę Amerikon. Vienuolyne dirbau ir mokiaus. Daug kas ten patiko — gražios giesmės, pasiaukojimas, idealūs siekiai, tačiau mano dvasia nerimo, neprigijo tenai. Nesiilgėjau pasaulio, jo viliojimų, bet vis jaučiausi ten lyg svetima, vis lyg ne namie; vilkinau apžadus. Ir kartą po ilgų svarstymų savo abejojimus nuoširdžiai pasakiau vyresniajai. Ji suprato mane, nebaudė nei maldomis, nei kryžiaus gulėjimu, tik patarė palaukti dar vienerius bandymo metus — gal siela nurims, mintys susigaudys. Laukiau, bandžiau, bet nuo vienuolyno gyvenimo vis tolau. Tada vyresnioji peržegnojo mane ir atidarė duris pasaulin. Išėjusi vėl stovėjau, dvejojau, tačiau nebedrįsau jau uždarytų durų atgal atverti ir taip likau pasauly, nors jutau, kad ir jam buvau nereikalinga. Bet dabar, čia dirbdama, esu laiminga, nes žinau, kad yra dar nelaiminges-niųjų pasaulis, kuriam mano rankos ir žodis daug paguodos duoda.
Ir dabar Valys vėl pradėjo atbusti gyvenimui. Jis uoliai pradėjo mokytis vaikščioti su lazdomis, o kai pavargdavo, sustodavo prie lango ir ilgai žiūrėdavo į saulę, medžių viršūnes, apačioje judančius žmones. Ir jis juto, kaip su bundančiu pavasariu budo ir jame noras gyventi, mylėti ir dalintis likimu su ja — su Aliuse. Juk ir senstančios dienos gali būti gražios ir pilnos gyvybės bei jausmo...