A. SAULAITIS,S. J.

     Iš šventųjų gyvenimo aprašymų ir iš daugelio girdėtų pamokslų atrodo, kad iš nusižeminimo ir pagarbos Dievui reikia siųsti maldas ir ieškoti būdų, kaip iki jo pakelti aukas, kurias turi siųsti kiekvienas praktikuojąs katalikas. Bet ar nebūtų daug ramesnis ir Dievui artimesnis mūsų gyvenimas, jeigu suprastume, kad malda nėra lyg kruopščiai paruošti straipsniai, siunčiami Dievui gražiai papuoštuose vokuose, ir kad auka nėra iki smulkmenų suplanuotas "apsimarinimas". Malda — tai tik Dievo žvilgsnis atviron širdin, o auka — tai dalinimasis su savo brolio ar sesers našta ir džiaugsmu.

PAKELĖJ

     Kaip maži vaikai krykštaudami kelia rankas aukštyn, taip ir mes netikėtai susitinkame, o mūsų rankos, be žodžių, lyg į Tave, lyg į vienas kitą atsiveria. Viešpatie, Tu susikalbi su mumis ir supranti mus net ir tada, kai esame toli. Tavo šypsnis ir Tavo ramumas visada pasilieka.

a. a. Vytas Remeika

GIMTADIENIO PYRAGAS

     Ką tik iškeptas dailus pyragas šalia manęs ant suolo. Apsuku automobilį čia pat, skersgatvyje, ir namo! "Tik neužmirški pasiimti pyrago — mama paduos!" — kelis kartus man priminė. Ir dabar kelis kartus iš tolo moja man ir pyragui — sudiev. Kas žino. Viešpatie, kas slypi jaunoje širdyje?

PRIE UOSIO VARTELIŲ

     Ne dainoje minimi tie uosio varteliai, ant kurių pasirėmę vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės kalbamės apytamsėje gatvėje. Tik metalinė atrama mūsų žodžiams ir tam, kas nepasakyta. Kaip gražiai. Viešpatie, ji išaugo, neturėdama nei kito tėvelio, nei brolio, o tik Tave.

“KUNIGĖLI, TIK TRUPUTĖLĮ”

     Pasibaigė mišios ir po jų buvusi meninė programa. Svečių avilys ūžia. Tarp valgančių ir troškulį malšinančių sukasi jaunesnieji, gaudydami užkandžius ir pyragėlius. "Kunigėli, tik truputėlį", sako keli, rankose laiką suaugusiųjų gėrimą. O kad galėtum, kad mokėtum tiek suprasti, tiek padėti, tiek paremti, kad jie neliūdintų savęs.

PAVAKARĖJ

     Dalinu jiems komuniją, Viešpatie. Tie patys veidai, kurie juokės, kai laivelis apvirto, kurie sušilo bešokdami, kurie pasiūlė kitam savo užkandėlį, kurie susimąstę žiūrėjo į tolimą vaizdą. Tie patys, kurie matė mane piktą ir linksmą, stiprų ir silpną, tvirtą ir abejingą, dosnų ir savanaudį. Ir viskas suprasta, ir atleista, ir padalinta čia, Tavo akivaizdoje.

AUTOBUSE

     Prie lango sėdinčiojo galvelė svyra, svyra ir stovyklos ar iškylos nuvarginta palinksta prie mano šono. Kiek prieš akis dar darbo, vargo, skausmo, kurio dar nematė, negalvojo. Kiek gyvenimo rūpesčiai blaškys, sklaidys tą saldų, viltingą gyvybės sapną. Kad galėtum ir už kitą eiti gyvenimo kelią. Viešpatie...

ŽAIDIMAS

     Seku tėvų ir motinų akis. Su kokia meile, daugelio metų rūpesčių ir vilčių išrėžta, seka savuosius, rodos, kad kitų visai nebūtų. Ir kai laimėjo, sulaikė savo džiaugsmą, leisdami jau bręstančiam pačiam stovėti.

MIESTO PARKE

     Maža mergytė, su raudonu kaspinėliu ir šviesiais plaukais, būtinai nori su "kunigėliu" eiti pasisupti netolimoje didmiesčio aikštėje. Supynė pirmyn — atgal, pirmyn — atgal, ir mažo vaiko mintys skrieja tai vienon, tai kiton pusėn. Kiek nedaug reikėjo jai pradžiuginti, Viešpatie.

STOVYKLOS NAKTĮ

     Apsnūdusiai laikosi rankos drauge pieva einąs berniukas, karščio varginamas. Blaškomas atsigula, apsupi jį anklodėmis, užkaišai palapinės kraštus, kad vėsios nakties vėjas neįpūstų. Paglostai galvą, nusišypsai ir palieki, visą naktį tikėdamas, kad vaistai ir poilsis padės. Anksti rytą atneši vaisių sulčių ir vėl apžiūrėsi. Nors valandėlei davei juo pasirūpinti, Viešpatie. "Kunigai neturi nei žmonos, nei vaikų", sako žmonės, "ką gi jie gali nusimanyti?"

DIDĮJĮ PENKTADIENĮ

     Pro klausyklos langelį, kuris dėl kitų žmonių sugalvotų priežasčių skiria žmogų nuo žmogaus ir tikintįjį nuo tikinčiojo, matau popiečio saulės apšviestą veidelį, mažą nosytę ir viltingas akis. Kaip nuoširdžiai ir paprastai vaikelis kalba apie tokius dalykus, kuriuos į nuodėmių sąrašą tik per prievartą įtrauktum. Bet, jau jaunas būdamas, jaučia, kad Tu atleidi ir dovanoji, pastiprini ir augini.

KAS ŽINO, VIEŠPATIE?

     Didžiulėje stovykloje, begalės darbų ir rūpesčių sūkuryje, mažas skautukas kuone kas vakarą, laužui įpusėjus, atsisėda šalia, nieko nesakydamas nė neklausdamas, paskui kniūbščias užmiega, ir mums abiems būna ramu. Kas žino. Viešpatie, ko jam reikia, ko jis trokšta, ką jis jaučia, kuo jam būtų galima daugiau padėti? Gal kartais tik būti drauge jau pakanka, kai ir Tu kartais su mumis nieko nesakydamas būni.

DRĄSA

     Kaip dažnai. Viešpatie, nepasitikime savimi, kaip dažnai, net nepastebėdami savo žodžių, tėvai ir mokytojai bei jaunimo vadovai (jau nekalbant apie visuomenės "veikėjus") vaikus ir jaunimą bara, tik neigiamais atvejais į juos kreipiasi. Kaip sunku Tau, Viešpatie, mus pamokyti, kad esame labai vertingi, nors tik Tavo akivaizdoje. Kaip nušvinta jaunas žmogus, kai pasakai: "Tu esi tikrai puikus vyrukas; tu tikrai esi nepaprasta mergaitė".

VAIKELIAI

     Skaitome, kad Tu, Viešpatie, vaikelius pasiimdavai ant kelių ir juos apkabindavai. Ar Tu nebuvai stovykloje, kur sakoma, kad jie tik ieško būdų išdykauti, arba lituanistėje mokykloje, kur jie po suolais kojomis grumiasi ir sąsiuviniuose pėckioja? Ar nematei jų autobuse triukšmaujančių, kine, teatre ar bažnyčioje suaugusiųjų ramybę ardančių? Ar nematei, kaip jie neklauso namie ar sueigoje? Dar daug patyrimo Tau reikia. Viešpatie, kad žinotum, kaip su vaikais apsieiti.

273-0338

     Skambina viena iš jaunimo grupės, besiruošiančios tolimai kelionei į didžią šventę. Kaip gražiai lietuviškai kalba ir stengiasi išvengti vietinės kalbos priemaišų trečios kartos ir mišrios šeimos lietuvaitė. Kaip net girdimai atsidusta, sėkmingai užbaigusi sudėtingą sakinį!

MOKYTOJUI

     Jaunuolis, lituanistinės mokyklėlės vyresniųjų klasėje neseniai pradėjęs tarti pirmuosius lietuviškus žodžius, išvynioja kišenėje suglamždytą iškarpą iš vietinio laikraščio apie religinį persekiojimą Lietuvoje.

     Nors ir toli nuo savo senelių žemės, nors ir mažai tegirdėjęs apie tą kraštą, savo širdyje jautriai girdi savo brolių skausmą ir šauksmą.

LAIKAS BAIGTI

     Norėjau, Viešpatie, kiek susikaupti ir pasimelsti už kitus, už jaunesniuosius, bet pasisekė tik apie juos pasikalbėti su Tavimi, kad Tu kokiu savo paslaptingu būdu būtumei su mumis, kad neapleistum savo mažytės tautos taip išsisklaidžiusios, kad švytėtum mūsų širdyse.