J. VAIČELIŪNAS

     Iš senųjų lietuvių, kurie Kanadon atvyko 1927-8 metais, charakteringas buvo Jonas Grigonis. Jis buvo šykštus — niekam neduodavo jokių aukų. Jis vis būdavo nepatenkintas kapitalistais, žmonių išnaudotojais. Bet kartą jis pasakė, kad Kanadoje norįs užsidirbti pinigų, kad, grįžęs į Lietuvą, galėtų nusipirkti dvaro centrą. Tada jam kiti dirbtų. Atseit, jis jau kitus išnaudotų.

     Kurį laiką jis valgė vienoje darbininkų valgykloje, kurioje valgydavo ir daugiau lietuvių ir nelietuvių. Toje valgykloje kasdien per pietus ar vakarienę ant stalo būdavo padėta duonos, sriubos, kokių keturių rūšių mėsos patiekalų, bulvinių blynų su grietine arba ryžių košės bei kitokių miltinių valgių, sviesto, pieno, pasukų, pyragaičių, daržovių bei kitokių prieskonių. Kartą Grigonis prie stalo ir sako:

     —    Ar Lietuvoje kas valgė tiek mėsos?

     —    Kur skaniau valgei mėsą: Lietuvoje ar Kanadoje? — paklausiau jį.

     —    Žinoma, Lietuvoje, nes Lietuvoje visados alkanas sėsdavai prie stalo, — atsakė jis.

     —    Prie stalo ir reikia sėsti alkanam, o ne sočiam, — tęsiau pasikalbėjimą. — Manau, kad Lietuvoje eidavote ir į bažnyčią.

     —    O, per šv. Onos atlaidus pėsti nueidavome į Krekenavą. Mums į Krekenavą buvo 28 km.

     —    O čia, per daug mėsos prisivalgęs, nebenueinate nė pusės kilometro į bažnyčią.

     Kanadoje Grigonis religijos nepraktikavo, bet iš Lietuvos atsivežtas religingumas pasąmonėje dar ruseno, nors ir kaimietišku supratimu. Jis kartais prie ežero pasikalbėdavo su viena vyresnio amžiaus naujųjų ateivių šeima — vyru ir žmona. Ta tautietė pasakojo, kad Grigonis susirūpinęs pomirtiniu gyvenimu, nes jis po mirties bijąs patekti į verdančios smalos katilą...

     J. Grigonio svajonės Lietuvoje nusipirkti dvaro centrą neišsipildė. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bolševikai pavergė Lietuvą ir iš lietuvių atėmė visas nuosavybes, įskaitant ir ūkius. Bet Grigonis vis kietai taupė. Jis neskubėjo eiti pensijon, nors jau ėjo 66-sius amžiaus metus. Jo tikrieji metai buvo kiek nuslėpti. Bendrovės darbininkai pensijon privalėjo išeiti sulaukę 65 metų amžiaus.

     Grigonis banke turėjo apie 40.000 dolerių santaupų. Bet štai vieną dieną jį ištiko širdies priepuolis. Savaitę laiko jis praleido ligoninėje, o vėliau buvo namie, nes gydytojas jį atleido porai mėnesių nuo darbo.

     Širdies priepuolis yra tarsi skambutis, kad tenka ruoštis amžinybėn. Jo artimas draugas jam patarė parašyti testamentą, kad jo pinigai liktų saviesiems, o ne svetimtaučiams. Jam buvo nelengva skirtis su taip sunkiai sutaupytais pinigais. Kartais, patekęs apmaudan, jis sušukdavo: "Mat velniai, tegul nebūna nei man, nei kitiems!" Ką tai reiškia "nei kitiems?" Jo pinigai buvo banke. Taigi po jo mirties tie pinigai kam nors atiteks.

     Grįžęs iš ligoninės, jis nebeišgyveno mėnesio. Vieną rytą jis buvo rastas lovoje negyvas. Ar jis dar spėjo parašyti testamentą — nežinia. Jei nespėjo, tai jo pinigai atiteko Trust Co. — Patikėtinių bendrovei, kuri yra krašto vyriausybės žinioje.

Redakcijos prierašas

     Šio tikro įvykio aprašymą (tik pavardė yra pakeista) dedame, žinodami, jog vis dažniau ir dažniau pasitaiko, kad miršta koks nors gana turtingas mūsų tautietis, nepalikdamas jokio testamento. Dažnai jo pinigai tenka arba svetimtaučiams, arba kartais net Lietuvos priešams. Taip pat šis aprašymas parodo, kokia liūdna būna žmogaus gyvenimo pabaiga, kai jis gyvena tik doleriui, pamiršdamas religiją ir bet kokį idealizmą.