JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Be abejo, didžiausias Jaunimo metų įvykis buvo II Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Jam buvo ilgai ir uoliai ruoštasi. Buvo suaukota ne tik tūkstančiai dolerių, bet ir daug darbo valandų bei nemigo naktų. Dabar, kai kongresas jau praeity, galima ramiai pagalvoti, ar apsimokėjo tos išlaidos, darbas ir vargas. Pirmiausia reikia pasakyti, kad tai, ko šis kongresas siekė, nematuojama pinigais, o tas šimtų jaunuolių darbas ir vargas tai gal ir bus didžiausias kongreso pasiektas tikslas. Po keturis kontinentus išsisklaidęs mūsų jaunimas dirbo, organizavo, stengėsi, kad galėtų į kongresą atsivežti savo darbo vaisius ir jais pasidalinti su kitais. Atvažiavę visi pamatė, kad lietuvių kalba, papročiai, kultūra yra didelės vertybės, kurios artina ir jungia visą jaunimą, suskridusį iš įvairiausių kraštų.
Jeigu kai kam ir nepatiko, kad pvz. kai kurie iš Pietų Amerikos atvažiavusieji jaunimo delegatai per silpnai kalbėjo lietuviškai, tai vis dėlto reikėtų suprasti, kad jų seneliai ten yra atvykę iš Lietuvos apie 1926-1928 metus. Reikia tikėtis, kad dabar, kai šiame kongrese įsteigtosios Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos centras numatytas Pietų Amerikoje ir kai ten planuojamas organizuoti trečiasis pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, tai ir lietuvybė ten sustiprės.
Visi žavėjosi ypač Australijoje ir Vokietijoje gyvenančio lietuvių jaunimo patriotiška dvasia. Be abejo, toji dvasia po šio kongreso dar labiau sutvirtės ir toks jaunimas užtikrins mūsų tautos ateitį. Susipažinimas ir užmegzti ryšiai tarp įvairiuose kraštuose gyvenančio mūsų jaunimo bent iki ateinančio kongreso neturėtų nutrūkti.
O ko iš šio kongreso būtų galima pasimokyti, ką reikėtų kitą kartą kitaip daryti, ką pataisyti? Kaip ten bebūtų, vis dėlto reikėtų griežtai reikalauti, kad jaunimo delegatai, nesvarbu iš kurio krašto atvažiavusieji, galėtų bent susikalbėti lietuviškai. Jeigu nemokantieji lietuvių kalbos ir nesistengiantieji jos išmokti dar dėl kurių nors priežasčių ir tebesilaiko prie lietuvių jaunimo, tai tas laikymasis yra labai laikinas. Be kalbos ilgai tautybės neišlaikysi. Į kongresą atvažiuojantieji delegatai turėtų savo garbe prižadėti, kad kalbės tik lietuviškai. Pagaliau tai ir yra vienintelė kalba, kuria gali visi susikalbėti. Ir šiame kongrese to buvo vis dėlto pasigesta. Pvz. jeigu koks nors pašalietis būtų netyčia užsukęs į jaunimo stovyklą Romuvoje, tai jo ausis, tur būt, pirmiausia būtų pasiekę ne lietuvių, bet gal ispanų ar portugalų kalbos žodžiai (mat, "pietiečiai" garsiau kalba...). Kartą net per garsiakalbį buvo duodami pranešimai portugalų kalba. To visiškai neturėtų būti. Jeigu jau kas lietuviškai nesupranta ir jam reikia paaiškinti, tai reikia aiškinti privačiai kita kalba, bet vieša oficiali kalba turi būti tik lietuvių kalba, be jokių išimčių!
Vienas svarbiausių kongreso tikslų, be abejo, buvo susipažinimas, susidraugavimas. Šiam tikslui būtų buvę naudingiau stovyklą ruošti kongreso pradžioje, o ne pabaigoje, nes stovykloje yra geriausios susipažinimui ir susidraugavimui sąlygos. Manau, kad didelės stovyklautojų dalies nuomone, šiam tikslui Dainava būtų daug geriau tikusi, negu Romuva. Čia buvo labai sunku į miškus sulindusius stovyklautojus sukontroliuoti ir sušaukti bendriems užsiėmimams. Paskaitas ir kitus užsiėmimus lankė tik maža stovyklautojų dalis. Pagal dienotvarkę reikėjo eiti gulti 1 val. nakties, bet daugumas atsiguldavo tik apie 4 ar 6 val. ryto. Spiečiai uodų taip pat neprisidėjo prie norimų pasiekti stovyklos tikslų.
Iš daugelio dalyvių teko išgirsti, kad stovykloje numatytos paskaitos, kurias skaitė vyresnieji įvairių sričių specialistai, buvo labai gerai paruoštos ir įdomios, ko nebūtų galima pasakyti apie paskaitas, skaitytas jaunųjų prelegentų studijų dienomis Kent universitete. Kai kas galvoja, kad gal būtų buvę geriau daryti priešingai: studijų dienoms kviesti vyresniuosius paskaitininkus, o stovyklai jaunuosius.
Suprantama, kad reikia nustatyti kokią nors amžiaus ribą tarp jaunimo ir nejaunimo, tačiau nereikėtų į tai perdaug griežtai žiūrėti. Daug geriau ir naudingiau, jeigu drauge su jaunimu dirbtų ir vyresnieji, ypač tie, kurie dar yra jaunatviškos dvasios. Praktika rodo, kad vis tiek nuo vyresniųjų atsiriboti neįmanoma. Štai kad ir dabar steigiamos Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku numatytasis jau yra peržengęs jaunimui nustatytą 30 m. amžiaus ribą. Daugeliui labai nepatiko ir spaudoje jau buvo protesto balsų, kad į studijų dienas nebuvo įsileidžiami spaudos atstovai. Atrodo, kad čia tikrai buvo persistengta.
Kongrese buvo pasigesta Amerikoje gimusio senųjų ateivių jaunimo, Lietuvos vyčių atstovų. Jeigu mes taip rūpinamės Pietų Amerikos ir kitų kraštų jaunimu, tai dėl ko užmirštame čia, Šiaurės Amerikoje, esantį ir jau beveik atitrukusį nuo lietuvybės, kuris mielai grįžtų, jeigu tik būtų pakviestas.
Ateinantis kongresas manomas suruošti Pietų Amerikoje 1975 metais. Be abejo, iš Šiaurės Amerikos ten labai daug jaunimo nesuvažiuos, o metai vis bėga ir vis daugiau jaunimo išsineša iš mūsų lietuviškosios bendruomenės. Tad ar nebūtų tikslu už kokios poros metų suruošti Šiaurės Amerikos lietuvių jaunimo kongresą? Ruošiant tokį kongresą, ypač reikėtų bendradarbiauti su Amerikos vyčiais. Tai tikrai svarbus reikalas, apie kurį turėtų rimtai pagalvoti ir jaunimas, ir lietuvių bendruomenė.