ATSILIEPIMAI APIE SPALIO MĖNESIO VEDAMĄJĮ

    Praėjusių metų spalio mėn. “Laiškų Lietuviams” vedamajame buvo kalbama apie didesnę toleranciją ir pagarbą kito nuomonei, nesisavinant tik sau tiesos monopolio. Ten buvo pacituotas ir labai teisingas buvusio Jungtinių Tautų sekretoriaus Dag Hammarskjoeld pasakymas: “Šių dienų pasaulis, kaip niekuomet pirmiau, yra suskilęs į dvi dalis, kurių kiekviena kitą laiko klaidos įsikūnijimu, o save — tiesos įsikūnijimu”. Jeigu tai tinka visam šių dienų pasauliui, tai labai tinka ir mums, lietuviams. Ir tai yra viena didžiausių nelaimių, kuri mus skaldo ir silpnina.

    Didelė skaitytojų dauguma tą straipsnį teisingai suprato ir redakcijai už jį dėkojo. Bet visuomet atsiranda vienas kitas, kuris neįstengia ar nenori teisingai suprasti, pats visko prisigalvoja, savaip skaitytas mintis interpretuoja ir pradeda net į spaudą apie tas savo liguistas “interpretacijas” rašyti. Manau, kad būtų nerimta ant tokių žmonių pykti — jų reikia tik gailėtis. Juk turime atsiminti, kiek tie mūsų tautiečiai yra privargę, prikentėję, kiek visokių baimių ir persekiojimų patyrę, kai matė okupantų žiaurumus Lietuvoje, kai reikėjo, rizikuojant gyvybe, nuo jų bėgti, slapstytis, nemaža vargo ir pažeminimų išeivijoje pakelti! O žmogus nėra geležinis, jo nervai kartais neišlaiko, palūžta. Tokiems nelaimingiems žmonėms būtų reikalinga atitinkama pagalba, kurios jie ne visuomet ieško ir gauna. Gal daug labiau stebina redaktoriai, kurie tokius ligos simptomų pasireiškimus į savo laikraščius deda. Gal dar gerai, kad tie ligoniai iš baimės savo pavardės nepasirašo, nes jeigu pasirašytų, tai būtų sukompromituoti prieš visuomenę.

    Poroje laikraščių buvo rašyta, kad tą minėtą spalio mėn. vedamąjį persispausdins "Vilnis”, “Tiesa”, “Gimtasis Kraštas”. Iki šiol jie dar to nepadarė ir kiekvienam protaujančiam žmogui aišku, kad niekad nepadarys. Tačiau greičiausiai honorarą, o gal ir pastovią algą iš Lietuvos pavergėjų gautų tie šmeižėjai ar tie laikraščiai, kurie tokius šmeižtus deda, skleidžia melagingas nepatikrintas žinias, nori suniekinti mūsų visuomenės veikėjus, suskaldyti visą mūsų išeiviją ir susilpninti jėgas, kad galėtų ramiau savo planus vykdyti Lietuvos okupantas ir tos šalys, kurios nori su juo draugauti.

    Kartais kyla klausimas, ar tai daroma iš visiško neišmanymo, ar iš blogos valios. Atrodo, kad čia elgiamasi pagal tą garsųjį Voltairui priskiriamą šūkį: “Šmelžkite, šmeižkite, vis kas nors liks”. Esame dėkingi tiems geros valios žmonėms, kurie suprato ir priėmė to straipsnio mintis taip, kaip jos turėjo būti priimtos. Jų visų atsiliepimus galima sutraukti į vieno žymaus mūsų bendrinių organizacijų pirmininko mums neseniai atsiųstą padrąsinimą: “Parašėte gerą straipsnį. Į nerimtus užsipuolimus nekreipkite jokio dėmesio”. Tokiais atvejais ir kitiems patartume elgtis pagal šiuos, jau kartą “Laiškuose Lietuviams” cituotus pasakėčios žodžius:

    “Žmogeli, jei tavo yr’ sąžinė gryna,
    Nepaisyk, kad šlovę tau plėšo kaimynai.
    Teisingu keliu eik — žinoki, jog paikas,
    Nors loja — nustoja, kai pereina laikas”.

BAIMĖ TAPTI TAUTOS IŠDAVIKU

Gerb. Redaktoriau,

    Bijau, kad Jūs, p. Redaktoriau, savo straipsniais ir veiksmais ir manęs nepadarytumėt savo tautos išdaviku. Tai būkit malonus “Laiškų Lietuviams” daugiau man nebesiuntinėti.

Su pagarba S. J.

Mielasis,

    Nors Jūs pasirašėte savo pavardę, bet dedame po Jūsų laišku tik inicialus dėl aukščiau minėtų priežasčių. Kažkada jau esame apie tai rašę, kad jeigu kuriam skaitytojui nepatinka koks nors vienas straipsnis ar viena mintis ir dėl to jis prašo daugiau laikraščio ar žurnalo nesiuntinėti, tai jis primena mažą vaiką, kuris staiga už ką nors užpyksta ant savo draugų, susirenka savo žaislus ir bėga namo šaukdamas: “Daugiau su jumis nebežaisiu!” Bet šių žodžių netaikome Jums, p. S.J., nes Jūsų atvejis daug rimtesnis. Jus kankina kažkokia keista baimė tapti tautos išdaviku. Dėkojame už atvirą prisipažinimą. Tikrai tai yra keistas ir sunkiai suprantamas psichologinis reiškinys. Juk “Laiškai Lietuviams” visuomet rašo apie ištikimybę tautai, apie tėvynės meilę, apie visų mūsų vieningą veiklą, siekiant Lietuvos laisvės, o Jums tai sukelia visiškai priešingas mintis — baimę tapti tautos išdaviku. Manome, kad tai tikrai rimtas dalykas, ir, be abejo, čia reikia ką nors daryti. Bet ką gi galėtume Jums patarti? Gal būt, pamėginkite kokiai porai mėnesių užsisakyti kokį nors visiškai priešingos krypties komunistišką laikraštį. Tai būtų radikali priemonė, bet ką gali žinoti — gal ji padės Jums nugalėti tą nelemtą tautos išdavimo baimę.

APIE KĄ TEN BUVO TARTASI?

    Apie tą plačiai išgarsintą praėjusios vasaros vaikų ekskursiją į Lietuvą jau daug buvo rašyta ir kalbėta. Gaila, kad daugiausia rašė ir kalbėjo tie, kurie apie ją mažiausiai žinojo. Tos ekskursijos ruošėjai, norėdami ja besidomintiems suteikti daugiau informacijų, buvo sušaukę Cicero mieste savotišką spaudos konferenciją, į kurią kvietė kai kuriuos visuomenės veikėjus, redaktorius, kunigus, daktarus. Ne visi kviestieji atvyko. Atvykusiems buvo parodytas trumputis filmas ir šiek tiek skaidrių iš tos buvusios kelionės. Po to vyko spaudos konferencija. Į susirnkusiųjų klausimus atsakinėjo toje ekskursijoje dalyvavusios trys vyresnio amžiaus mergaitės ir vienas berniukas. Klausėjai iš pirmųjų lūpų norėjo sužinoti(tik tam tikslui jie ir atvyko), kaip tie vaikai žiūri į tą buvusią stovyklą ir kitus su ja susijusius klausimus. Jokių pasitarimų dėl kitų panašių ekskursijų organizavimo ar neorganizavimo nebuvo. Tiesa, kaip jau ne visai tiksliai “Vienybėje” paduotoje žinutėje buvo rašyta, p. Kreivėnas savo kalboje prabėgomis paminėjo apie galimybę (ar negalimybę) tokią ekskursiją organizuoti ateityje, bet susirinkusieji į tai neatkreipė jokio dėmesio, nes jie buvo susirinkę sužinoti ne tai, kas gali būti ateityje, bet tik tai, kas ir kaip buvo padaryta praeityje. Tai ir viskas.

LIETUVA AR OKUPUOTA LIETUVA?

Gerbiamas Redaktoriau,

    Ne paslaptis, kad mūsų spaudoje, nors ir ne visoje, jau kuris laikas kunkuliuoja tas kontroversinis su Lietuva bendravimo klausimas. Nors Jūsų puikus straipsnis spalio mėn. numeryje tiesiogiai apie tą bendravimą visai nekalbėjo, bet atsirado vienas kitas, kuris visiškai be reikalo pradėjo dėl to straipsnio jaudintis, rašinėti į spaudą, kartais vartojant labai nekultūringus, demagogiškus ir šlykščius metodus. Nežinau, kaip žmonės gali būti tokie akli. Viename laikraštyje skaičiau, kad Jums prikišama, jog ten rašęs, kad nereikia turėti savo nuomonės, bet Jūs kaip tik priešingai rašote. Štai Jūsų žodžiai: “Iš to, kas čia pasakyta, būtų labai klaidinga daryti išvadą, kad aš niekad apie nieką negaliu spręsti nei savo nuomonės pareikšti, nes visuomet galiu suklysti. Mes galime ir turime turėti savo nuomonę, bet niekad negalvoti, kad mūsų nuomonė yra vienintelė teisinga, kad mes turime neklaidingumo dovaną, kad visi, kitaip manantieji, klysta. Visuose sprendimuose reikia daug išminties, atsargumo ir tolerancijos”. Tai aukso žodžiai, deja, tie demagogai jų nenorėjo matyti.

    Nerasdami prie ko tame straipsnyje prikibti, jie pradėjo vaikiškai kabinėtis prie atskirų žodžių. Piktinosi, kad Jūs vartojate žodį Lietuva, o nesakote okupuota Lietuva. Rašote jaunimo stovykla, o ne pionierių stovykla. Man taip pat tie nuolatiniai epitetai prie žodžio Lietuva taip įgriso, tai neiškenčiau ir parašiau Jums šį laišką, norėdama daugiau sužinoti, kaip Jūs į ši klausimą žiūrite.

Su pagarba Jūsų

Skaitytoja

Mieloji Skaitytoja,

    Dėkoju už laišką. Nežinau, dėl ko Jums tie epitetai įgriso, bet, Jums pageidaujant, trumpai pasistengsiu atsakyti, dėl ko aš jų paprastai nevartoju. Jeigu mes rašytume į svetimą spaudą, tai būtų labai gera visuomet priminti, kad Lietuva yra okupuota, nes daugumas svetimtaučių to nežino, bet mūsų spaudoje tie epitetai visai nereikalingi. Nejaugi mes tokios trumpos atminties, kad nuolat ir nuolat sau turime priminti, kad Lietuva okupuota? Jeigu kam tie epitetai patinka, tegul juos naudoja, bet tegul neverčia ir kitų sekti jų pavyzdžiu. Štai kaip Lietuva įvairių įsitikinimų žmonių yra vadinama: Tarybinė Lietuva, Sovietinė Lietuva, Okupuota Lietuva. Aš nepripažįstu nei jos “tarybiškumo”, nei sovietiškumo, nei okupacijos, todėl ji man buvo, yra ir bus Lietuva. Ta pati Lietuva, kurioje aš gimiau ir augau, ta pati Lietuva, kurią Mindaugas sujungė, ta pati, kuri ilgai buvo caro prispausta, ta pati, kuri galėjo pasidžiaugti per dvidešimt metų nepriklausomybe, ta pati, kuri dabar prislėgta raudonojo okupanto. Aš ją tiek pat myliu dabar, kaip ir pirmiau, o gal dabar dar labiau. Juk jeigu mano motina pateks į kalėjimą, neteks laisvės, bus kankinama, aš ją dar labiau mylėsiu ir ja rūpinsiuos. Ir niekas neturės teisės reikalauti, kad aš jos daugiau nebevadinčiau savo mama, bet turėčiau sakyti: kalinė mama, kankinė mama, į kalėjimą pasodintoji mama. Man ji buvo, yra ir bus mama.

    Taip pat ir laiškus siųsdamas į Lietuvą, aš niekad prie žodžio Lithuania nepridedu SSR, ir laiškai visuomet nueina. Juk Amerikos paštas puikiai žino, kur yra Lietuva. Tad tegul niekas nebando man primesti savo nuomonės, tegul niekas nebando manęs versti atsižadėti Lietuvos ir ją pakeisti kitu vardu ar net pradėti jos neapkęsti.

    Mūsų visi tautos kovotojai ir patriarchai, gyvenusieji caristinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje, ją taip pat vadino Lietuva. Kudirka, rašydamas himną, nesakė: “Okupuotoji Lietuva, pavergtoji tėvyne mūsų. .Nei Maironis nerašė: “Okupuota Lietuva brangi..

    Dar kartoju, kad aš nesmerkiu tų, kurie kitaip galvoja, tik tegul jie nesistengia savo galvosenos kitiems primesti ir versti juos elgtis prieš savo sąžinę..

    O dėl tų pionierių tai galima tiek pasakyti, kad dabar Lietuvoje praktiškai visi vaikai yra ir turi būti pionieriai, panašiai kaip ir kituose totalitariniuose kraštuose visuomet būdavo: Italijoje visi vaikai turėjo priklausyti fašistų organizacijai Balilla, Vokietijoje — Hitlerjugend. Tai ar dėl to dabar Lietuvos vaikų mes negalime vadinti vaikais, o jaunimo — jaunimu? Ar turime būtinai juos vadinti su tam tikra panieka pionieriais ir komjaunuoliais? Žinokime, kad iš jų išaugo ir dar daug išaugs kalantų ir kudirkų.