BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.
Kai 1569 m. jėzuitai atvyko į Lietuvą, jų skaičius tuoj pradėjo smarkiai auqti, buvo įsteigta Lietuvos provincija, netrukus tapusi viena didžiausių visame pasaulyje. Kai 1773 m. Jėzuitų ordinas popiežiaus dekretu buvo panaikintas, Rusijos imperatorienė Katarina neleido savo šalyje to dekreto skelbti, tad ir dalis Lietuvos provincijos jėzuitų išliko. 1814 m. popiežius vėl atgaivino Jėzuitų ordiną, bet po kelerių metų jie buvo uždaryti visoje Rusijoje, tai ir lietuviai jėzuitai baigė savo dienas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo atkurti ir jėzuitai 1923 metais. Tad šiais metais švenčiame auksinį šio atkūrimo jubiliejų. Šia proga norime ir skaitytojus plačiau supažindinti su nepriklausomosios Lietuvos jėzuitų veikla, užtat pradedame spausdinti T. Broniaus Krištanavičiaus, S.J., parašytą trumpą lietuvių jėzuitų istoriją.
Redakcija
AUTORIAUS ŽODIS
Prieš keletą metų prašė mane vyresnieji ir konfratrai parašyti Lietuvos Jėzuitų Provincijos istoriją, apimančią nepriklausomybės laikotarpį. Nebūdamas istorikas, tą darbą apsiėmiau labai nenoriai. Sutikau todėl, kad būtų labai gaila, jei netolimos praeities platūs ir sėkmingi tėvų jėzuitų darbai būtų užmiršti arba dokumentai apie jų darbus tūnotų archyvuose. Tris kartus buvau tų darbų liudininku (1926 m., 1932-1936 m. ir 1939 m.) ir pats esu prie jų šiek tiek prisidėjęs. Pažinau pirmuosius tėvus, klierikus ir brolius ir mačiau nuoširdžias jų pastangas tarnauti Dievui ir mūsų tautiečiams. Be to, rašyti vertė ir ta aplinkybė, kad yra daug gyvų liudininkų, mačiusių tėvų darbus, kurie galės pasitaikiusias klaidas arba netikslumus atitaisyti, geriau nušviesti kai kuriuos faktus arba pastatyti juos į tikslesnę perspektyvą.
Rašydamas Lietuvos Jėzuitų istoriją, rė-miausi įvairiais šaltiniais. Visų pirma T. Jono Kipo atsiminimais. Būdamas Kaune, T. Kipas rašė dienyną, kuriame tik jam pačiam išskaitoma stenografija buvo pažymėti svarbiausieji Jėzuitų gimnazijos arba Kauno visuomenės įvykiai. Persikeldamas į Vokietiją 1941 m. pradžioje, T. Kipas dienyno sąsiuvinius paliko vienai seselei Kaune. Kažkoks lietuvis, komunistų šnipas, tuos sąsiuvinius (jis vadina juos konspektais) atvežė T. Kipui į Berlyną (žiūr. Švyturys, 1967 m. 22 ir 23 nr.). Mano prašomas, iš tų konspektų T. Kipas diktavo sekretorei savo atsiminimus vokiečių kalba. Jie apima laikotarpį nuo 1922 m. spalio mėn. iki 1940 m. gegužės mėn. 31 dienos. Išnašose jie bus pažymėti Kipp, Litauen vardu.
Nemažai medžiagos radau metiniuose vyresniųjų pranešimuose T. Generolui, vadinamuose Historia domus arba litterae annuae. Juos rašė T. Kipas, T. P. Boegner ir T. B. Andruška. Vertingų dokumentų paliko ir T. B. Bley, buvęs Vakarų ir Rytų Vokietijos jėzuitų provincijolas. Savo rašinyje "Die Anfänge der neuen litauischen Provinz S.J." jis aprašė Lietuvos Jėzuitų Provincijos atkūrimo pradžią, o "Die rechtliche Errichtung der litauischen Provinz" — jos teisinę padėtį. Be to, jis aprašė trumpai ir Lietuvos jėzuitų naujokyno įkūrimą (Die Gründung des litauischen Noviziates"). Kai kurias žinias papildė konfratrai, ypač T. Bružikas, T. Beleckas, T. Borevičius, T. Kidykas, T. Venckus ir kiti. Jiems ir kitiems bendradarbiams, ypač V. Liulevičiui, peržiūrėjusiam teksto dalį ir davusiam man naudingų patarimų, esu labai dėkingas. Visi šaltiniai bus pažymėti išnašose.
Montecassino benediktinai turi labai prasmingą šūkį: succisa virescunt — nukirstas medis leidžia atžalas. Tas šūkis tinka ir Lietuvos jėzuitams. Lietuvos Jėzuitų Provincijos kamieną nukirto antrojo pasaulinio karo įvykiai, bet jis išleido daug atžalų ir savame krašte, ir tremtyje: JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Afrikoje, Indijoje ir kitur. Tos atžalos liudija, kad kamienas buvo sveikas ir vešlus.
I. JĖZUITAI GRĮŽTA I LIETUVA
Carų laikais buvo paplitę gandai, kad tėvai jėzuitai, ištremti iš Rusijos 1820 m., netrukus vėl sugrįžo į aną kraštą ir slaptai tęsė savo apaštalavimo darbą. Apsimetę mokytojais, raštininkais, vežikais ir panašiai, jie prisiplakdavę prie didikų ir bandydavę juos atversti katalikybėn. Nežinia, kiek jų ten buvo bei kur ir kada apaštalavo. Bet yra tikrų duomenų, kad į 19 šimtmečio pabaigą jėzuitai apaštalavo rusų okupuotoje Lietuvoje.
T. Bernhard Bley, S.J., buvęs Vakarų ir Rytų Vokietijos jėzuitų provincijolas, rašo savo atsiminimuose, kad jis, 1897 m. stodamas į naujokyną, pakeliui sutiko tėvą Max von Lassbergą, S.J., ką tik grįžtantį iš Lietuvos, kur jis per 6 mėnesius vedė misijas ir rekolekcijas. T. von Lassbergas dėstė Bažnyčios teisę jėzuitų klierikams Ditton Holl (Anglijoje) ir padėdavo Liverpoolio kunigams pastoracijoje. Ten jis susipažino su lietuviais, išmoko jų kalbą ir pradėjo apaštalauti jų tarpe. Kai T. Provincijolas jį paklausė, ar norįs profesoriauti, ar apaštalauti, T. von Lassbergas pasirinko apaštalavimo darbą ir, grįžęs iš Lietuvos, rengėsi važiuoti į Braziliją ir padėti lietuvių bei lenkų emigrantams. "Kai aš pirmą kartą aplankiau Lietuvą 1922 m.", taip rašė T. Bley, "bet taip pat ir vėliau, kunigai kalbėjo su didele pagarba ir dėkingumu apie nenuilstamą ir savęs išsižadėjusį T. von Lassbergą". T. Bley dar pridėjo, kad "tik retai ten (į Lietuvą) galėjo nuvykti iš užsienio misi-jonieriai, pvz. Galicijos provincijos tėvai".1,2
Didelės pagarbos vertas yra ir T. Friedrichas Muckermann, S.J. Per pirmąjį pasaulinį karą tas jaunas literatas ir publicistas nuvyko į Vilnių ir pradėjo apaštalauti. Pramokęs lenkų kalbos, jis laikydavo darbininkams pamaldas šv. Kazimiero bažnyčioje, organizavo Krikščionių Darbininkų Sąjungą, įsteigė beturčiams valgyklą, darbininkų kooperatyvą, dirbtuves ir prekių sandėlį. Būdamas aukšto lygio kultūrininkas, jis įsteigė taip pat liaudies teatrą, liaudies universitetą ir darbininkų laikraštį, kurį bolševikai, įsigalėję Vilniuje 1919 m. sausio mėnesį, tuojau sukonfiskavo. Pritariant arkiv. Jurgiui Matulevičiui, T. Muckermann norėjo atidaryti jėzuitų rezidenciją ir steigti mokyklą. Be to, jis planavo ir ligoninę. Deja, 1919 m. vasario 9 dieną komunistai jį ištrėmė iš Vilniaus. Kalinamas Rusijoje, tik 1919 m. pabaigoje jis galėjo grįžti į Vokietiją.
T. B. Bley, Vakarų ir Rytų Vokietijos provincijolas, daug prisidėjęs prie Lietuvos Jėzuitų provincijos atkūrimo
Tie pavieniai jėzuitų apsilankymai Lietuvoje buvo tik laikino pobūdžio, ir niekas anais laikais nekėlė Lietuvos Jėzuitų Provincijos atkūrimo klausimo. Jis buvo iškeltas 1920 m. pačių lietuvių jėzuitų.
Mat, 1903 m. kovo 3 dieną Kauno Kunigų Seminarijos auklėtinis Benediktas Andruška, slaptai perėjęs Rusijos-Austrijos sieną, įstojo į Galicijos jėzuitų naujokyną ir, galima sakyti, padėjo kertinį akmenį Lietuvos Jėzuitų Provincijai. Gyvendamas Austrijoje, jis pažino vėliau pagarsėjusį jėzuitų generolą T. W. Ledochowskį, kuriam buvo lemta formaliai įsteigti Lietuvos Jėzuitų Provinciją. Pabaigęs studijas Austrijoje ir Anglijoje, 1919 m. rugpiūčio 14 dieną T. Andruška grįžo į Kauną, profesoriavo kunigų seminarijoje ir 1920 m. spalio mėn. 8 dieną parašė ilgą laišką T. Generolui (W. Ledochowskiui), išdėstydamas religinę padėtį Lietuvoje ir prašydamas leidimo steigti mokyklą Kaune. Laiško pabaigoje T. Andruška rašė, kad vokiečių jėzuitų provincijolas Kösters sutiktų duoti Lietuvai keletą tėvų, jei tam planui pritartų Lenkijos jėzuitų provincijolas. Neramūs laikai ir trūkumas lietuvių jėzuitų privertė Lietuvai labai palankų T. Generolą atidėti šį klausimą dar kuriam laikui.3 Bet 1922 m., kalbėdamas su Pijum XI, T. Ledochowskis, matyt, prisiminė T. Andruškos laišką ir pasakė popiežiui norįs siųsti į Lietuvą savo atstovą, kad ištirtų mokyklos steigimo galimybę. Tas uždavinys buvo pavestas apaštališkam Lietuvos, Latvijos ir Estijos vizitatoriui T. A. Ze-chini, S.J., ir jo sekretoriui T. Boudou, S.J.4
Antrąjį, netiesioginį akstiną susidomėti Lietuva davė T. Generolui klierikas Juozas Venckus. Pabaigęs Voroneže gimnaziją aukso medaliu ir negalėdamas vykti į Varšuvą studijuoti medicinos, 1918 m. Juozas Venckus įstojo į Kauno Kunigų Seminariją ir ten susipažino su T. Andruška. Pajutęs pašaukimą į jėzuitų ordiną, J. Venckus nuėjo pasitarti pas T. Andrušką. Šis nebuvo nei už pašaukimą, nei prieš jį. Bet, jei norįs tapti jėzuitu, tegul kreipiasi ne į Lenkijos, bet į Vokietijos provinciją. T. Andruška prižadėjo parūpinti jam reikalingą adresą, bet jo neparūpino ir 1920 m. rudenį išvyko į Lenkiją. Klierikas J. Venckus sugaišo daug laiko ir, kažkur gavęs Vokietijos provincijolo ar naujokų magistro adresą, pats jam parašė.
"Naujokų magistras T. Jonas Müller", taip rašė T. B. Bley, "tuo prašymu buvo labai nustebintas. Pradžioje jis manė, kad tas prašymas nėra rimtas dalykas. Būdamas jo padėjėju, galėjau jam patarti ir su juo aptarti, kaip būtų galima gauti reikalingas informacijas. Liudijimai buvo geri, ir kandidatas buvo asmeniškai pakviestas pasikalbėti ir eventualiai stoti. Apie lapkričio 10 d. atėjo daug sakanti telegrama: "Esu ant kelio. Suvažinėju Vokietiją" (Bin in Wege. Überfahre Deutschland). Broliukui, kuris rūpinosi paštu ir supirkinėjimais Emmeriche, buvo pavesta ieškoti kandidato. Ir štai, kai lapkričio 12 dieną po pietų nuėjau prie durų ieškoti broliuko, jis ką tik įėjo pro duris su kandidatu Venckum. Pirmasis jo žodis, kurį atsimenu, buvo: "Čia bolševikas". Vakare kandidatas buvo išegzaminuotas ir provincijolo Kösters, atvykusio švęsti šv. Stanislovo šventę, priimtas. Tokiu būdu šioji šventė, atvykus naujam kandidatui iš rytų, sudarė visam naujokynui ypatingą nuotaiką".5
Toji nuotaika netrukus persimetė ir į ordino centrą, kai tas pats T. Bley, tapęs Vakarų Vokietijos jėzuitų provincijolu 1922 m., nuvyko į Romą ir papasakojo T. Generolui apie Juozo Venckaus įstojimą. T. Bley sakosi pridėjęs, kad tuo tarpu dar du kandidatai lietuviai prašėsi priimami į ordiną. Iš tiesų, buvo tik vienas, būtent klierikas Jonas Paukštys. "T. Generolas ir asistentas von Oppenraij", rašo T. Bley, "tuo labai nustebo ir susidomėjo. Kito pokalbio pradžioje T. Generolas tuojau užsiminė apie lietuvius naujokus ir išklausinėjo visas smulkmenas. Jis mane prašė rimtai žiūrėti į tą lietuvių iniciatyvą, jai padėti ir toliau jam pranešti. Tai buvo padaryta. 1922 m. liepos 31 dieną gavau įsakymą važiuoti į Lietuvą, užmegzti Draugijos uždarymu nutrauktus santykius, nuvežti vyskupams sveikinimo laišką, pasiūlyti jiems mūsų ordino
T. W. Ledochowski, jėzuitų generolas, didelis lietuvių jėzuitų bičiulis
pagalbą, priimti jų pageidavimus ir pasiteirauti kiek galima plačiau apie religinę Lietuvos padėtį".8
Generolas Ledochowskis buvo plataus akiračio ir drąsių planų žmogus. Gerai pažindamas Lietuvos ir Lenkijos praeitį bei politinę 1922 m. padėtį, jisai suprato, kad T. Bley būsiąs tinkamas bendradarbis vykdyti tuos planus, apie kuriuos jam rašė T. Andruška 1920 metais. T. Andruškos prašymas ir du lietuviai kandidatai buvo ženklas, kad jėzuitai gali grįžti į seną darbo lauką, kur jie prieš 150 metų taip sėkmingai apaštalavo.
Kad nebūtų jokių nesusipratimų, T. Generolas, siųsdamas T. Bley į Lietuvą, jam aiškiai pasakė, ko jis iš tiesų siekė. Savo laiške 1922 m. liepos 31 dieną jis tarp kitko T. Bley taip rašė: "Esu nuomonės, kad Jūs kuo greičiausiai važiuotumėte į Lietuvą ir pats susipažintumėte su vietos sąlygomis.
Norime pažadinti rinktiniuose Lietuvos jaunuoliuose pašaukimus, kad jie stotų arba į Vakarų Vokietijos, arba į Belgijos, arba į kitą kurią provinciją, tvirtai įsitikinę, kad vėliau galės grįžti į savo tėvynę ir dirbti savo tautiečių tarpe bei, Dievui padedant, galės padėti savo provincijos pamatus. Iš to fakto, kad Jus dabar siunčiu į Lietuvą, negalima daryti išvados, kad anas kraštas priskiriamas Jūsų provincijai. Nuo Jūsų globos teks vėliau atsisakyti. Šiuo potvarkiu noriu išvengti tai, kad neapleistumėm labai geros progos, duotos Dievo Apvaizdos. Tegul gerai supranta ir vyskupai, ir kiti, kad mes norime padėti tikrosios Lietuvos provincijos pamatus".7
Gavęs tą įsakymą, T. Bley paprašė kl. J. Venckų, kad parašytų keletą laiškų į Lietuvą ir pristatytų jį svarbiausiems vyskupijos autoritetams. J. Venckus parašė laiškus vysk. Karevičiui, prel. Maironiui ir prel. Dambrauskui. Pasiėmęs tuos laiškus, T. Bley kartu su savo padėjėju T. Jonu Drüding 1922 m. rugsėjo 21 dieną atvyko į Kauną. Vyskupo rūmuose juos priėmė prel. K. Šaulys, tuometinis vyskupijos kancleris. Kadangi vysk. Karevičius lankė parapijas netoli Telšių ir anų laikų susisiekimo priemonėmis jis jiems buvo nepasiekiamas, tai, rinkdami reikalingas informacijas, jie aplankė vysk. Skvirecką, kunigų seminarijos rektorių Maciulevičių-Maironį, prel. Olšauską, prel. Dambrauską, prof. J. Eretą, Panemunės kleboną bei seimo pirmininką prel. J. Staugaitį ir vysk. A. Karosą. Prof. Eretas juos apšvietė apie Lietuvos mokyklas, studentiją, ateitininkus ir skautus. Prel. Dambrauskas papasakojo trumpai Kauno Jėzuitų Kolegijos istoriją. Prel. Staugaitis įvedė juos į kai kuriuos valdžios rūpesčius. Iš prel. Dambrausko jie sužinojo, kad pagal Lietuvos valstybės įstatymus anksčiau Katalikų Bažnyčiai priklausiusi nuosavybė, konfiskuota rusų ir pavesta Ortodoksų Bažnyčiai, gali būti sugrąžinta savininkų, jei jis yra Lietuvos pilietis ir tos nuosavybės reikalauja. Tas įstatymas galiojo kaip tik Jėzuitų Kolegijai Kaune, kurioje anksčiau buvo įsikūręs rusų vyskupas. Dabar, 1922 m., tos kolegijos savininku buvo laikomas T. Benediktas Andruška. Tuo tarpu jis gyveno Briuselyje, dėstė jėzuitų prekybos mokykloje rusų kalbą ir apaštalavo emigrantų tarpe. Atsisveikindamas su svečiais iš Vokietijos, prel. Šaulys suruošė vakarienę ir pakvietė visus kapitulos kanauninkus. Vakarienės metu buvo labai šilta nuotaika. Kanauninkai klausė T. Bley, ar sugrįš į Lietuvą T. Andruška, ar perims tėvai jėzuitai bažnyčią ir kolegiją, ir kokie kiti tėvai atvažiuos. T. Bley atsakė, kad jis viską praneš T. Generolui, o T. Andruškos grįžimas esąs būtinas. Sekmadienį, rugsėjo 24 dieną, T. Bley ir T. Drüding išvyko į Vokietiją ir traukinyje pradėjo ruošti pranešimą Romai.
Sustojęs Berlyne, T. Bley nusiuntė gautas informacijas apie Lietuvą T. Ledochowskiui ir paklausė, ką toliau turįs daryti. O kai jis pasiekė Kölną, savo rezidenciją, labai nustebo, kad rado T. Generolo atsakymą. "Šiltai padėkojęs", taip rašė T. Bley, "jis pavedė Vakarų Vokietijos provincijai rūpintis Lietuva ir skirti jai reikalingas jėgas, tuo tarpu bent vieną rūpestingai atrinktą tėvą. Taip pat ir T. Andruška buvo atleistas iš Antverpeno8 ir pavestas mano dispozicijai. Aš turėjau su juo pasikalbėti. Tuojau parašiau T. Andruškai, kad atvyktų į Valkenburgą, kur kitą savaitę norėjau aptarti provincijos reikalus. Tame pasitarime, tarp kitų svarbių uždavinių, buvo priimtas T. Generolo pageidavimas ir, šalia T. Andruškos, buvo numatytas Lietuvai T. Jonas Kipas, atliekąs tercijatą (askezės, pastoracijos ir ordino istorijos studijų metus) Eazatene. Pasikalbėjimas su T. Andruška buvo labai naudingas. Jis džiaugėsi mūsų apsilankymu Kaune ir jo rezultatais, o dar labiau savo viltimi, kad galės dirbti tik Lietuvai. Jau 1922 m. lapkričio 1 dieną T. Generolas įsteigė "Lietuvos Misiją ir priskyrė ją Vakarų Vokietijos provincijai".9
T. Andruškos džiaugsmas yra suprantamas. Sugrįžęs į Lenkiją 1920 m. rudenį, jis jautėsi svetimas ir netrukus paprašė T. Generolą, kad leistų jam persikelti į Belgiją. T. Generolas sutiko, bet Lenkijos provincijolas vis delsė ir delsė, nes, kaip T. Andruška sakė T. Venckui, jis norėjo T. Andruškos pagalba steigti lenkų jėzuitų rezidenciją Kaune. Nežinia, ar T. Generolas išgirdo ką nors apie tą Lenkijos jėzuitų planą. Bet, steigdamas "Lietuvos Misiją" 1922 m., jis dar kartą pabrėžė, ką anksčiau buvo sakęs. "Kad būtų galima išvengti visokių nepatogumų ir kad patiems lietuviams būtumėm labiau priimtini, naujoji darbo dirva negali būti sujungta su Vakarų Vokietijos provincija, bet jai prijungta kaip "Missio Lithuana", kuri jau nuo pat pradžios turi siekti padėti busimosios provincijos pamatus".10 Žinodamas, kad lenkai lietuviams buvo nepriimtini, T. Generolas tikriausiai nebūtų pritaręs Lenkijos provincijolo planui.
Žodis "Missio Lituana" yra dviprasmiškas ir kai kas jį suprato klaidingai. Jis gali įtaigoti, tarsi Lietuva būtų misijų kraštas. Šiame kontekste žodis missio yra grynai juridinis terminas. Jis reiškia mažą jėzuitų ordino vienetą, kuriam yra skirtas specialus uždavinys. "Lietuvos misijos" uždavinys buvo atkūrimas savarankiškos ir nepriklausomos Lietuvos Jėzuitų Provincijos. Augant narių skaičiui, "misija" pakeliama į viceprovincijos ir į provincijos rangą. Sakydamas, kad "naujoji darbo dirva negali būti sujungta su Vakarų Vokietijos provincija", T. Generolas norėjo išreikšti, kad ji turi būti traktuojama kaip atskiras ordino vienetas, laikinai pavestas Vakarų Vokietijos provincijolo jurisdikcijai. Kai kurį laiką, pavyzdžiui, ir "Missio Helvetica" buvo pavesta Pietų Vokietijos provincijolo jurisdikcijai.
Įsteigus "Lietuvos misiją" ant popieriaus, T. Generolui pageidaujant reikėjo rasti bent vieną tėvą, kuris galėtų pradėti darbą Kaune. T. Bley rašė, kad Valkenburge provincijos konsulto metu Lietuvai buvo numatytas T. Jonas Kipas. Tas konsultas galėjo įvykti spalio mėnesio viduryje, ir tą patį mėnesį tercijato tėvus pasiekė gandas, kad T. Kipas turės važiuoti į Lietuvą. Būdamas karo kapelionu per pirmąjį pasaulinį karą, T. Kipas keletą kartų buvo Lietuvoje, laikė Mišias Aušros Vartų šven
Arkiv. J. Skvireckas, suteikęs T. Bley daug informacijų apie apaštalavimo galimybes Lietuvoje
tovėje ir ilgesnį laiką gyveno Ašmenoje bei Svyrio ir Naručio ežerų apylinkėse. Bet tai dar nereiškė, kad jis buvo tinkamas kandidatas Lietuvai. Iš tiesų, T. Bley ir jo patarėjai ilgai galvojo ir tarėsi, kol apsistojo ties T. Kipu. Tinkami kandidatai Lietuvai buvo du: T. Liudvikas Esch ir T. Kipas. Provincijolo patarėjai buvo nuomonės, kad T. Esch reikėtų siųsti į Lietuvą, o T. Kipas galėtų būti naujokų magistru numatytai Rytų Vokietijos provincijai. Bet T. Bley apsisprendė už T. Kipą, nes matė, kaip jis sunkiomis sąlygomis taip sėkmingai organizavo Esseno mieste katalikų moksleivių sąjungą Neudeutschland ir Marijos Sambūrį 1919-1922 m. T. Andruška turėjo menkesnį organizacinį gabumą ir jo kandidatūra į vyresniuosius atpuolė.
1922 m. spalio mėnesį T. Bley vizitavo tercijatą Exatene ir buvo pakviestas papa-
T. J. Venckus, pirmasis lietuvis, įstojęs į jėzuitų ordiną nepriklausomybės metu
sakoti ten studijuojantiems tėvams apie provincijos padėtį. Būdamas tercijato tėvų seniūnu, T. Kipas jautėsi įpareigotas pradėti pokalbį. Kadangi jam rūpėjo jo paties likimas, T. Kipas tuojau paklausė T. Bley, ar jis buvęs Lietuvoje. Neišduodamas paslapties apie jo paskirtį į Kauną, T. Bley jam iškilmingu balsu taip atsakė: "Mielas Tėve Kipai, Jūs buvote Lietuvoje anksčiau už mane". Žinodami gandus apie T. Kipo paskyrimą ir išgirdę iškilmingą provincijolo atsakymą į T. Kipo klausimą, tėvai prapliupo juokais, o T. Kipas, supratęs tą diplomatinį atsakymą, negalėjo užmigti visą naktį. "Sugrįžęs iš Indijos", taip rašė T. Kipas apie anos dienos pergyvenimą, "aš taip džiaugiaus, kad pirma kaip divizijos kapelionas, o paskui kaip Neudeutschland dvasios vadas galėjau kalbėti ir sakyti pamokslus vokiškai. Bet dabar vėl reikės kalbėti svetima kalba, be to, man visiškai nepažįstama ir sunkiai apvaldoma; ir taip per visą savo gyvenimą! Be to, reikės atsisakyti pamėgto darbo su Neudeutschland. Tai buvo daugiau negu perdaug".11
1922 m. gruodžio mėnesį susirgo naujokų magistro padėjėjas, ir T. Kipas, nuvykęs į s'Heerenbergą, turėjo perimti jo pareigas. Ten pat jis tęsė savo tercijatą. Naujokyne rado kl. Joną Paukštį ir (nežinia, ar su jo pagalba) pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Oficialų paskyrimą Lietuvon jis gavo 1923 m. balandžio 19 dieną. Pasibaigus tercijatui, 1923 m. liepos 14 dieną T. Kipas atsisveikino su tėvais ir naujokais. Ta proga klierikai jam suruošė akademiją, o kl. Jonas Paukštys skaitė paskaitą apie Lietuvą. Kitą dieną T. Kipas išvyko į Valkenburgą. Ten jis norėjo susipažinti su kl. J. Venckum ir surinkti kiek galima daugiau žinių apie Lietuvą. Išsikalbėjęs keletą valandų kolegijos parke, T. Kipas pareiškė, kad siūlys T. Provincijolui nutraukti kl. Venckaus studijas ir siųsti jį į Kauną. Bet T. Bley buvo kitos nuomonės. Jis norėjo, kad J. Venckus kuo greičiausiai baigtų visas studijas ir gautų kunigo šventimus. Vietoj kl. Venckaus, kitais metais į Kauną teko važiuoti J. Paukščiui. Atsisveikinęs su dideliu Valkenburgo komunitetu, T. Kipas leidosi į Lietuvą ir liepos 20 dieną pasiekė Kauną. Ten jis rado T. Benediktą Andrušką, atvykusį į Lietuvą gegužės mėnesį.
1. Bley, Die Anfänge der neuen Litauischen Provinz S.J.
2. Apie T. von Lassbergą 1958 m. taip rašė T. Kipas T. Krištanavičiui: “Apie T. von Lassberg labai daug girdėjau Essene, kur jis dažnai apaštalaudavo dar prieš savo kelionę į Lietuvą, iš vieno seno darbininko, kaip jis ten sakydamas pamokslus ir klausydamas išpažinčių jų [lietuviu] kalba visoje pramonės srityje labai daug nusipelnė”.
T. Stasys Gruodis, S.J., vesdamas misijas lietuviams Essene 1928 m., rado ten dar 150 lietuvių šeimų.
3. Palyg. Kauno Jėzuitų Gimnazija 1934-1937, Tėvų Jėzuitų leidinys, 1937 m., 6 p.
4. Kauno Historia domus, 1923-1924 m., 1 p.
5. Bley, Die Anfänge der neuen Litauischen Provinz S.J., 1 p.
6. Bley, ten pat, 1 ir 2 p.
7. Bley, Die rechtliche Errichtung der litauischen Provinz, 1 p.
8. T. Andruška dirbo ne Antverpene, bet Briuselyje.
9. Bley, Die Anfänge der neuen Litauischen Provinz S.J., 3 ir 4 p.
10. Bley, Die rechtliche Errichtung der litauischen Provinz, 1 p.
11. Kipp, Litauen, 1 p.