Spausdinti

     Jau žengiame į dvidešimt ketvirtuosius "Laiškų Lietuviams" gyvavimo metus. Peržvelgę šį ilgoką laikotarpį, pamatysime, kad išorinis žurnalo veidas nuolat buvo keičiamas, bet vidujinis visuomet pasiliko tas pats. Išorinį veidą vis keičiame dėl to, kad tas pats, nors ir kaip gražus būtų, per ilgesnį laiką nusibosta. Ir šiais metais jauna dailininkė Jūratė Eidukaitė nupiešė naują viršelį ir naujas skyrių vinjetes. Vidujinis jo veidas buvo aiškiomis linijomis nubrėžtas jau nuo pirmojo numerio, tik ilgainiui vis ryškėjo ir brendo. Pagrindinis šio žurnalo tikslas, kaip jau ne kartą esame rašę, visuomet buvo ir yra tas pats — padėti po pasaulį išsisklaidžiusiems lietuviams religinės ir tautinės kultūros klausimuose.

     Kartais vienas kitas skaitytojas prikiša, kad mes nesilaikome šio pagrindinio tikslo, per mažai rašome religiniais klausimais ir visai be reikalo įsileidžiame į nenaudingas politines rietenas. Bet reikėtų čia aiškiai nustatyti, kur yra gryna politika ir nenaudingos politinės rietenos, o kur tokie klausimai, kurie pirmu pažvelgimu gali atrodyti politiški, bet iš tikrųjų labai glaudžiai rišasi ir su religija, ir su tautybe. Mes jaučiame būtiną pareigą rašyti apie tai, ko mums dabar labiausiai trūksta. O mums tikrai trūksta vienybės, vieni kitų supratimo, jėgų sujungimo bendram darbui ir bendrai kovai už Lietuvos laisvę, už tautinės ištikimybės išlaikymą. Vis minime tuos klausimus, kurie mus labiausiai skaldo, ir visus kviečiame prie didesnės tolerancijos ir pagarbos kito asmens nuomonei. Vienybė ir santaika yra tiek religinės, tiek tautinės veiklos pagrindas. Jeigu mes nesugebėsim ir nesistengsim vieningai dirbti, jeigu neišmoksim toleruoti kito nuomonės, bet norėsim žūt būt jam primesti tik savo įsitikinimus, tai jau esame kapituliavę ir pralaimėję.

     Kai kurie laiko labai aktualiu ir kontroversiniu dabarties klausimu bendravimą su tėvyne. "Laiškų Lietuviams" tezė šiuo klausimu jau ne kartą buvo aiškiai pareikšta: reikia skirti pavergėją nuo pavergto lietuvio. O kaip prieiti prie brolio lietuvio, nepadedant ir nepataikaujant okupantui rusui — čia jau keblesnis klausimas. Turėtume išmokti ir šį klausimą ramiai svarstyti, kultūringai diskutuoti, kiek galima mums palankiau išspręsti. Tik tos diskusijos bus kultūringos ir naudingos, kurios mus pamažu artins ir jungs; bet jeigu pastebėsime, kad jos mus vieni nuo kitų tolina, tai žinokime, kad ne tuo keliu einame, kad nemokame kultūringai diskutuoti, tad, nenorėdami būti savo tautos žudikai ir kenkėjai, uždarykime savo burnas ir padėkime rašomąsias plunksnas.

     Tad didžiausias mūsų naujųjų metų linkėjimas lietuvių spaudai būtų: laikytis spaudos etikos, išmokti kultūringai klausimus spręsti ir spaudos puslapių nemaitinti tokia medžiaga, kurios vieta yra tik šiukšlių dėžės. Teįvyksta stebuklas: tepasidaro mūsų spauda vienybės, jungimo, o ne skaldymo priemonė.

Redakcija