JUOZAS PRUNSKIS

     Kartą Paryžiaus parodoje buvo išstatytas baskų dailininko Maxime Real paveikslas, vaizduojąs Kristų, nešantį ant savo pečių kryžių. Kristus atvaizduotas ne suvargęs, krintantis, o su kryžiumi žygiuojąs, lyg pergalės triumfe. Tolimesnė paveikslo dalis paaiškina, kodėl Išganytojas toks maloniai ryžtingas: aplink jį daugybė vyrų, moterų, jaunimo, vaikų, kunigų, vienuolių, darbininkų, karių, mergaičių. Visi jie eina drauge su juo į Golgotą, pasiryžę aukotis. Visi jie siūlo savo pečius Kristui padėti kryžiaus naštą nešti. Tikėjimas jiems duoda ryžto ir įkvėpimo.

     Tikėjimas yra toks didelis įnašas ne tik atskiram žmogui, bet ir visai žmonijai. Poezijos genijus Goethe savo veikale "Israel in der Wueste" rašė: "Svarbiausias dalykas žmonijos istorijoje, nuo kurio ir kiti dalykai priklauso — tai susidūrimas tarp tikėjimo ir netikėjimo... Kiekvienas laikotarpis, kai tikėjimas vyrauja, yra šviesus, iškilus ir vaisingas ir to laikotarpio žmonėms, ir ateities kartoms". Tai savaime suprantama. Tikėjimas nustato gaires ir atneša jėgos bei ryžto eiti tuo pasirinktuoju gėrio keliu. Tikintis ir tikėjimu gyvenantis žmogus, kaip tos asmenybės minėtame paveiksle, yra skubus padėti savo artimui nešti kryžių. Tuo jis padeda ir pačiam Išganytojui atpirkimo misijoje. Tai paliudijo ir kompozitorius Chopinas, kai, paskutinės ligos metu atlikęs išpažintį, pasakė: "Dabar aš esu prie laimės šaltinių".

     Tikėjimas būna žmogui parama kaip tik pačiomis tamsiausiomis gyvenimo valandomis. Vengrų rašytojas Tihamer Toth savo knygoje "Didysis Išganytojas" cituoja 11 metų lovoje išgulėjusios sergančios moters laišką: "Baisūs likimo smūgiai mane užgulė. Aš viską praradau: savo tėvus, savo mylimą ir mylintį sužadėtinį, visas medžiagines vertybes. Tapau tikra neturtėle. Ir kai aš galvojau, kad jau viskas prarasta, ką tik buvo galima prarasti, tada mane užgulė ilga liga su baisiais kūno skausmais. Turėjau pakelti rimtas operacijas, kurių kiekviena mane sugrąžino nuo mirties vartų, bet nepakeliamų skausmų kaina. Ištisais metais aš gulėjau ligoninėje, tarp visiškai svetimų, be namų, be jokių pajamų. O vis dėlto aš jaučiuosi turtinga, nes suradau sielos ramybę ir pasitenkinimą, kurio neturėjau savo gerovės laikais. Aš radau Kristų, kuris dėl mūsų, dėl kenčiančių mirė ant kryžiaus. Mirė dėl mūsų, kurie išmokome kantriai kentėti su pasiaukojimu, su nuolankiu pasitikėjimu Dievu. Mes jau nebeklausiame, kodėl turime kentėti, bet darome kryžiaus ženklą, pasivesdami Dievo valiai".

     Tikinčiam žmogui atsiskleidžia didžioji Išganytojo aukos prasmė. Ją mums nors iš dalies gali išryškinti kad ir toks palyginimas. Romos istorikas Svetonijus pasakoja apie seną karį, kuris buvo iškviestas į teismą. Jis paprašė, kad pats Cezaris jį lydėtų į Forumą, kur jis turėjo būti teisiamas. Cezaris buvo nustebintas šitokio drąsumo. Nematydamas reikalo pats eiti, vis dėlto jis norėjo parodyti savo geraširdiškumą ir pasakė, kad jis ką nors pasiusiąs savo vieton. Karys, tai išgirdęs, prabilo: "Cezari, kai kovoje aš pamačiau, kad ietis gali tave perverti, aš nesiunčiau ko nors kito tavęs apginti". Ir kai veteranas parodė žaizdos randą, gautą ginant Cezarį, tai sujaudino valdovą. Kristaus atpirkimo žaizdos taip pat turi panašiai kiekvieną mūsų paveikti ir uždegti naujam dvasinės meilės gyvenimui. Mes tada būsime panašūs į dailininką William Achterman, kuris, tapydamas paveikslą "Nuėmimas nuo kryžiaus", nupiešė ir save, kaip vieną iš mokinių, stovintį prie kryžiaus ir traukiantį vinį iš Viešpaties kūno. Kai dailininką kažkas paklausė, kodėl jis save čia taip nupiešė, jis asakė: "Gausūs nusikaltimai tokių žmonių, kaip ir aš, suvarė nesuskaitomą daugybę vinių į Viešpaties kūną. Atėjo laikas jas ištraukti".

     Tikėjimu gyvenąs žmogus taip pat pagalvos, kaip jis galėtų ištraukti vinį, žeidžiančią Išganytojo kūną, ir kaip jis galėtų ištraukti dygų spyglį, žeidžiantį artimo širdį. Garsusis anglų kardinolas Newman galėjo pasakyti: "Aš niekada nenusidėjau prieš tikėjimo šviesą". Kokia palaima būtų ir mūsų sielai, jei galėtume pasakyti, kad mes niekada neveikėme prieš sąžinės šviesą, prieš savo įsitikinimus, prieš savo dorovės sąvoką.

     Dailininkė Jean Berand nutapė paveikslą, vaizduojantį Kristų, nešantį kryžių į Kalvarijos kalną. Šalia to kelio — dvi skirtingos minios: meilės ir neapykantos. Atjaučiančiosios žmonijos pusėje atvaizduotas mirštąs senelis, atrėmęs galvą į kunigo krūtinę; kunigo ištiesta ranka rodo Kristų. Netoliese sužeistas karys, surišta kraujuojančia galva, tiesia maldoje sunertas rankas į Kristų. Toliau — klūpantis darbininkas, du našlaičiu laikanti vienuolė ir kiti Kristų mylinčiųjų vaizdai. Bet kitoje pusėje dailininkė atvaizdavo neapykanta degantį žmogų, taikantį smūgį į Kristų. Juodu šydu prisidengusi Neapykanta skatina darbininką mesti akmenį į nešantį kryžių Kristų. Ten stovi ir kiti įtūžę žmonės, grasindami Kristui. Taip pat matyti ir jaunuolis su įtartina moterimi po ranka. Abudu tyčiojasi iš Kristaus.

     Tai dvi minios, kurių viena šaukia Hosanna, o kita — Nukryžiuok jį! Jos gyvos ištisais šimtmečiais. Klausimas — į kurią dabarties žmogus įsirikiuoja. Laimingi tie, kurie gali pakartoti žodžius, pasakytus šv. Teresėlės prieš pat savo mirtį. Šalia stovinčioms seselėms atrodė, kad jos lūpos sujudėjo. Jos ją paklausė, ką ji sakanti Jėzui. Mirštančioji ištarė: "Aš nieko jam nesakau — aš tik jį myliu!"

     Ryžtingasis kovotojas už Airijos laisvę Danielius O'Connell į savo testamentą buvo įrašęs: "Savo kūną skiriu Airijai, savo širdį — Romai, savo sielą — Dievui". Jis suminėjo visus pagrindinius idealus, kurie buvo jam gyvenimo įkvėpimas ir vadovas.

     Tikėjimo šviesa rodo, kad šie idealai turi pasilikti gyvenimo pagrindu ir dabarties žmogui.

     Lenkijos karalius Boleslovas ant savo krūtinės visada nešiojo savo tėvo paveikslą. Prieš pradėdamas kokį svarbų veiksmą, jis žvelgdavo į tėvo atvaizdą, tardamas: "Už jokią pasaulio dovaną nenorėčiau daryti to, kas būtų neverta tavo akyse". Nešioti Dievo paveikslą savo širdyje ir jausti, kad nedarysime nieko, kas jį įžeistų, yra ir dabarties žmogaus uždavinys.

     Aukštos dvasinės kultūros žmogaus neišmuša iš vėžių nė pačios nepalankiausios aplinkybės. Prisimename graikų filosofą Sokratą, kuris turėjo piktą žmoną Ksantipę. Kartą visai be priežasties ji ėmė bartis ir dundėti, kaip perkūnas. Sokratas, nenorėdamas veltis į barnius, išėjo iš trobos. Žmona jį išsivijo ir išpylė ąsotį vandens ant galvos. Sokratas ramiai pasakė: "Aš taip ir maniau, kad po perkūnijos ateis ir lietus".

     Panašaus ryžtingo taurumo pavyzdžių mes aptinkame ir savo istorinėse asmenybėse. Vienu metu švedai paėmė nelaisvėn kunigaikštį Joną Vazą ir pasmerkė kalėti iki gyvos galvos. Jo žmona Kotrina Jogailaitė, pasiekusi Švedijos karalių, paprašė, kad ir jai leistų drauge su vyru kalėti. Karalius paklausė, ar ji žinanti, kad jos vyras niekada saulės nebematys, kad jį laikys ne kaip kunigaikštį, o kaip sukilėlį prieš karalių. Jogailaitė atsakė, kad visa tai žinanti, bet ar jis bus laisvas, ar kalinys, ar bus kaltas, ar nekaltas, jis yra jos vyras. Karaliui tai padarė įspūdį. Nenorėdamas moters kančios didinti, jis gundė, kad su sukilėlio pasmerkimu dingsta ją saisčiusieji ryšiai — dabar ji esanti laisva. Jogailaitė nusimovė nuo piršto žiedą ir parodė jame įgraviruotus žodžius: "Mors sola" — tik viena mirtis juodu tegali išskirti. Ir Jogailaitė drauge su vyru užsidarė už kalėjimo sienų, skaidrindama jo vargingą likimą per septyniolika metų, kol mirė Švedijos karalius. Tada Jonas Vaza atgavo laisvę.

     Tai gali padaryti tik aukšto taurumo asmenybės, kurioms tokios jėgos suteikia tikėjimas. Karalius šv. Vaclovas mėgdavo ir žiemos metu klampoti per sniegą, lankydamas bažnyčias. Nešildomam tokia ugnimi palydovui tai darėsi per sunku ir jis prasitarė apie šaltumą, brendant per sniegą. Šv. Vaclovas jam patarė statyti kojas į jo pramintas pėdas — tai būsią lengviau ir šilčiau. Ir šio laiko žmogaus gyvenimo kelionėje pastangos savo kojas taikyti į taurių asmenybių pramintas pėdas ir į paties Kristaus pramintą taką gali įnešti daug vidinės šilimos.

     Toji vidinė šilima ypač bus stiprinanti tomis paskutinėmis valandomis, kai kūnas ims šalti gyvenimo vakarą. Šv. Pranciškus Ksaveras, mirdamas toli nuo tėvynės vienoje saloje prie Kinijos, galėjo pasakyti: "Tavyje, Viešpatie, turiu viltį. Nebūsiu apviltas amžinybėje!" O šv. Karolis mirties patale kalbėjo: "Ecce venio — štai ateinu!" Didysis žmonijos geradarys šv. Vincentas Paulietis mirė su žodžiais lūpose: "Tegul manyje išsipildo jo šventoji valia!" Šv. Andrius Avelino, pajutęs artėjančią mirtį, pasakė: "Artinsiuos prie Viešpaties altoriaus!"

     Tai vis gražūs pavyzdžiai tų taurių asmenybių, kurios sėmė jėgų iš tikėjimo, kurias stiprino meilė.