PREL. VYTAUTAS BALČIŪNAS

     Tai nepaprastai plati tema. Mėginsiu eiti ne tiek platyn, kiek gilyn. Noriu ribotis tik kai kuriais pačiais esmingiausiais klausimais, žvelgdamas į moterį Bažnyčios būtyje, Bažnyčios mokyme ir Bažnyčios gyvenime. Iš gausybės neesminių klausimų bus paliesta prabėgomis tik vienas kitas ir tik tam, kad labiau išryškėtų tai, kas esmingiausia.

     Atskleisti, kas iš tikrųjų yra moteris Bažnyčios būtyje, kaip Bažnyčia supranta jos paskirtį ir misiją ir kaip Bažnyčios gyvenime jos misija geriausiai gali būti įgyvendinama, daugiausia šviesos mums gali duoti žvilgsnis į didžiosios Moters, Moterų Moters, moters idealo Marijos vietą ir rolę Bažnyčioje. Nuo jos tad ir pradėsime savo svarstymus, kiekvieną kartą iš eilės gilindamiesi atskirai į moterį Bažnyčios būtyje. Bažnyčios mokyme ir Bažnyčios gyvenime.

1. MOTERIS BAŽNYČIOS BŪTYJE

     Tur būt, giliausiai Bažnyčios esmė atskleidžiama, naudojantis šv. Pauliaus duotuoju gyvo organizmo, to paties kūno galvos ir narių palyginimu ir vadinant ją Mistiniu Kristaus kūnu. Taip ją pavadino Pijus XII savo enciklikoje "Mystici Corporis Christi" (1943), kurioje jis leidosi į kiek galint pilnesnį Bažnyčios esmės atskleidimą. Šiuo atžvilgiu — Bažnyčios esmės įžvalga — ta enciklika, atrodo, ne ką tėra pralenkta ir II Vatikano Susirinkimo.

A. Kezio, S.J. nuotr.

     Bažnyčios šaltinis ir centras yra Kristus. Laiko būvyje iš mergelės Marijos gimęs, gyvenęs ir miręs istorinis Kristus. Prisikėlęs iš numirusių, ir per savo Dvasią — Šventąją Dvasią tebegyvenąs ir tebeveikiąs visa savo būtimi visais laikais Kristus — pratęsiąs savo buvimą ir veikimą žmonėse — Bažnyčioje, mistinis Kristus.

     Pažymėtina, kad Kristus, kaip žmogus, yra vyras. Tačiau kartu kai kuo iš esmės jis ir skiriasi nuo kiekvieno prieš jį ar po jo gyvenusio vyro. Jis pralenkia kiekvieną vyrą ir iškyla begaliniai aukščiau jo savo asmeniu. Šia prasme Kristus ne žmogus, o Dievas. Jis — antrasis Švenčiausios Trejybės asmuo — Dievo Sūnus, įsikūnijęs žmogaus prigimyje. Kristus, kaip asmuo, yra Dievas ir tai, kad jis savyje jungia dvi — Dievo ir žmogaus — prigimtis yra mūsų tikėjimo tiesa. Norint likti kataliku, negalima sakyti, kad Kristuje yra du asmenys — Dievo ir žmogaus arba, kad jame yra tik viena žmogiškoji prigimtis, o ne dvi — Dievo ir žmogaus — prigimtys, sujungtos vieno dieviškojo asmens. Tai paminime ir pabrėžiame dėl tolesnių iš to plauksiančių išvadų, ypač svarstant Kristaus santykį su moterimi ir moters vietą Bažnyčioje.

     Kristus yra Marijos sūnus. Ji, kaip jos mišių prefacijoje skaitome, "likdama garbinga mergele, pasauliui davė amžinąją šviesą — mūsų Viešpatį Jėzų Kristų". Iš Marijos ir per Mariją kilo ir dvejopa Kristaus Žmogaus-Dievo prigimtis ir jo dieviškasis asmuo (antrasis Švč. Trejybės asmuo Dievo Sūnus). Nebuvo, nėra ir nebus kito žmogaus, kuris būtų tokiame intymiame santykyje su Kristumi, kaip jo Motina Marija. Sujungta su juo motinos ryšiu per gimimą, visą savo gyvenimą ji pašventė jam: per trisdešimt metų uždarame šeimos ratelyje ir vėliau per trejus metus lydėdama jį jo apaštališkose kelionėse, jei ne kitaip, tai bent širdimi, ir motiniškai dalindamasi su juo jo išgyvenimais iki jo kančios ir mirties ant kryžiaus imtinai..

     Tad Bažnyčios šaltinio ir centro, jos gyvybės ir širdies Kristaus paslaptyje giliausiai yra įsijungusi moteris Marija. Ne vyras, o moteris. Ir pažymėkime: moteris ir tai tik gryna moteris, kaip Dievo kūrinys. Ir tas, neturįs sau lygaus, niekeno nepralenkiamas Marijos įsijungimas į Kristaus, Bažnyčios galvos, paslaptį vyksta per jos motinystę ir per tos motinystės pratęsimą ir atbaigimą šeimoje ir už jos.

     Tad ontologine prasme, pačioje Bažnyčios būtyje, kurios centras ir širdis yra Kristus, moteris per savo atstovę Mariją dalyvauja pilniau ir intymiau negu vyras, ir moters įnašas į visos žmonijos atpirkimo ir išgelbėjimo paslaptį šia prasme yra didesnis negu vyro.

     Čia gal kam ateis priešinga mintis. Juk Kristus buvo vyras. Jo įnašas į mūsų atpirkimą bei išganymą yra nepalyginamai didesnis. Jis iš tikrųjų yra Išganytojas. Jo ir per ir Marija yra išganyta. Ar ne vyrui tad priklauso pirmoji vieta?

     Iš to, ką anksčiau sakėme apie Kristų, aišku, kad jis nebuvo tokia pat prasme vyras, kaip Marija moteris. Jis nebuvo tik vyras-kūrinys. Kaip asmuo, Kristus buvo ne žmogus, o Dievas. Jis, antrasis Švč. Trejybės asmuo — Dievo Sūnus, veikė per žmogiškąją prigimtį, sujungta su dieviškąja. O veiksmai priskiriami asmeniui. Tad už žmonijos atpirkimą ir išganymą nuopelnas pirmiausia eina ne vyrui žmogui, bet vyro prigimtį prisiėmusiam Kristui Dievui. Iš to, kad Kristus įsikūnijo į vyro prigimtį, galime, atrodo, pagrįstai daryti tik tą išvadą, kad vyro prigimtis yra tinkamesnė pasaulio atpirkimo bei išganymo misijai atlikti ir dėl to jis ją pasirinko. Ar ne ši bus ir pati svarbioji priežastis, kad ir savo įpėdiniais, savo darbo tęsėjais Kristus pasirinko vyrus ir iki šiol Bažnyčioje popiežius, vyskupai ir kunigai yra vyrai.

2. MOTERIS BAŽNYČIOS MOKYME

     Ką sako apie moterį oficialiame savo mokyme Bažnyčia? Mokyme, kuris grindžiamas Šventuoju Rašų ir kuris šimtmečių būvyje yra susikristalizavęs iki mūsų dienų.

     Pirmiausia žvelkime į iškiliausiai moterų atstovei, Kristaus Motinai Marijai skiriamą vietą ir rolę Bažnyčioje. Neabejotinai jai skiriama pirmoji vieta po Kristaus. Ji iškeliama aukščiau visų kūrinių, aukščiau angelų ir žmonių. Jai teikiama didesnė garbė negu visiems kitiems kūriniams. Jai pripažįstama didesnė galia įtekmėti žmonių išganymą negu visiems šventiesiems, išpažinėjams, kankiniams, kunigams, vyskupams, popiežiams, angelams ir archangelams.

     Visa tai ypatingai aiškiai išreiškė II Vatikano Susirinkimas viename svarbiausiųjų savo dokumentų — dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią. Iš aštuonių tos konstitucijos skyrių vienas yra skirtas Marijai (iš 100 pusi. — trylika). Jis pavadintas: "Palaimintoji mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje". Štai kai kurie teigimai.

     Pažymėjus, kad Marija "pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina", toliau sakoma, kad "ji yra pažymėta aukščiausia paskirtimi ir garbe būti Dievo Sūnaus gimdytoja, o tuo pačiu didžiai mylima Tėvo dukteria ir Šventosios Dvasios buveine. Šia nepaprasta malonės dovana, (kuria ji intymiausiai jungiasi su visa Švč. Trejybe — KVB) ji toli pralenkia visus kūrinius tiek danguje, tiek žemėje". Tai iš visų išsiskirianti Bažnyčios narė". Iš tikrųjų visai kitoks negu visų kitų Bažnyčios narių yra ne tik Marijos santykis su Bažnyčios galva Kristumi (motinos ir sūnaus), bet ir su kitais tos pačios Bažnyčios nariais. Ir jiems Marija yra ne tik sesuo, bet ir motina. "Katalikų Bažnyčia" — sakoma toliau konstitucijoje — "Šventosios Dvasios mokoma, gerbia ją su sūnaus prisirišimu kaip mieliausią motiną"... Ji netgi yra "tikra (Kristaus) narių motina (cituoja šv. Augustino žodžius).... nes savo meile padėjo Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra Kristaus, tos Bažnyčios galvos nariai" (n. 53). Motinos širdimi Marija jungiasi su Kristaus auka. .. (n. 53). Pradėdama, pagimdydama, augindama, paaukodama šventykloje Kristų Tėvui, drauge kentėdama su mirštančiu ant kryžiaus Sūnumi, nepalyginamu būdu ji padėjo Atpirkėjui Įvykdyti savo uždavinį — klusnumu, tikėjimu, viltimi ir ugninga meile atstatyti antgamtinį sielų gyvenimą. Todėl malonės plotmėje ji tapo mūsų motina" (n. 61). Ir dabar, "Motiniškos meilės vedama, ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie dar tebekeliauja, pavojų ir vargų supami... (n. 62) ... Prie tikinčiųjų gimimo ir auklėjimo ji prisideda motinos meile" (n. 63).

     Žinome, kad, baigiantis II Vatikano Susirinkimui, Paulius VI Mariją paskelbė Bažnyčios Motina.

     Tad jei klausiame, iš kur visa Marijos didybė, kas yra jos nepalyginamo išaukštinimo pagrindas, neabejotinai atsakymas yra vienas — jos motinystė. Jos dieviškoji motinystė, kuri buvo kartu ir natūrali, žmogiška motinystė, išsiskleidusi iki pilno tobulumo šeimos gyvenime ir už jos ribų visiškai nepaisančiu savęs, didžiu, visa viršijančiu pasiaukojimu.

     Bažnyčia visais laikais tikėjo ir mokė, kad panašus į Marijos yra ir kitų moterų, jos seserų, pašaukimas. Marija jau įgyvendino tai, ko visi Bažnyčios nariai siekia — tobulos vienybės su Kristumi. Šia prasme ji yra idealas visiems, o ypač moterims. "Palaimintosios Mergelės asmenyje Bažnyčia jau pasiekė tobulumą (n. 65). Jos (Bažnyčios) paslaptyje palaimintoji Mergelė užima pirmąją vietą, prakilniu ir nepalyginamu būdu šviesdama tiek mergelės, tiek motinos pavyzdžiu" (n. 63).

     Kaip Marijos didybė plaukė ypatingai iš jos motinystės, iš to, kad ji buvo Dievo Sūnaus Motina ir kad visiškai pasišventė, kaip Viešpaties tarnaitė, savo Sūnaus asmeniui ir darbui" (n. 56), taip ir kiekvienos moters didybė glūdi ypač jos motinystėje ir toje aukoje, kurią ji sudeda ant šeimos aukuro, neturinčiu ribų pasiaukojimu pasišvęsdama savo vaikams ir likdama ištikima pastovios, neišardomos, krikščioniškos šeimos idealui. Tiesa, išimties keliu moteris gali įgyvendinti savo pašaukimą bei pasiekti tikros jai skirtos didybės, atsižadėdama sukurti šeimą ir būti motina. Bet ir tada ji gali pasiekti savo, kaip moters, pilnybės bei tobulumo, tik motiniškai pasišvęsdama bei aukodamasi kitiems žmonėms, savo broliams, kitų tėvų vaikams. Tai vyksta ypač vienuoliniame pašaukime.

     Kaip Marija, sutikusi būti ir tapusi Išganytojo Motina, suėjo į išskirtiną ryšį su savo Sūnumi Dievu-Žmogumi Kristumi ir su juo bei per jį daugiausia davė žmonijai, taip ir kiekviena motina sueina į neturintį sau lygaus ryšį su jos pagimdytaisiais pasauliui vaikais, būsimais Bažnyčios nariais. To ryšio dėka ji turi tokią galią įtakoti kūnu ir dvasia augančius ir bręstančius savo vaikus, pasaulinės ir bažnytinės bendruomenės narius, kokios niekas kitas neturi. Motina, labiau negu tėvas, labiau negu kiti šeimos nariai, labiau negu mokytojai ir draugai, labiau negu vienokia ar kitokia aplinka, su prigimtimi Dievo jai duotąja meilės galia gali kreipti savo vaikų mintis ir širdis norima kryptimi ir lemtingai paveikti jų ateities gyvenimą. Šia prasme ji yra pirmoji ir didžioji valstybių vadų, popiežių, vyskupų, kunigų, politikų, visuomenininkų, mokslininkų, poetų, mintytojų, vienuolynų kūrėjų, dvasinio gyvenimo vadų, šventųjų formuotoja ir auklėtoja. Ar ne gyvenimo patvirtintas faktas, kad už didžių žmonių paprastai stovi didžios motinos?

     Tad savo motiniškumu bei kiek galint pilnesniu to motiniškumo atskleidimu savo gyvenime moteris gali daugiausia duoti kitiems, praturtinti bendruomenę, tautą, valstybę. Bažnyčią, žmoniją. Nėra abejonės, kad, šalia to ir kiek tam netrukdo, moteris gali ir privalo tarnauti visuomenei ir pasiekti savo pačios pilnumo, įvairiopais savo turimais talentais sėkmingai atlikdama svarbius darbus visuomeninio, politinio, ūkinio, mokslinio, bažnytinio ar kitokio gyvenimo srityse. Bet čia ji dažniausiai gali būti pavaduojama, o motinystės pareigose jos niekas negali pavaduoti ir jos įnašas žmonijai visose kitose darbo bei reiškimosi srityse bus mažesnis negu pilnai joje atsiskleidusia ir iki kiek galima didesnio tobulumo įgyvendinta motinyste.

     Nuo pat pradžios Bažnyčia pripažino esminę vyro ir moters lygybę — jai "nebėra nei žydo, nei graiko: nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters" (Gal. 3, 28). II Vatikano Susirinkimo Tėvai, kreipdamiesi į moteris baigiantis Susirinkimui, galėjo sakyti: "Jūs žinote, kad Bažnyčia didžiuojasi, išaukštinusi ir išvadavusi moterį, šimtmečių būvyje leidusi sušvisti jos esminei lygybei su vyru, nežiūrint daugybės skirtingumų" (II Vat. Dok. 3, 197).

     Bažnyčia ir šiandien pasisako prieš bet kokį galimą moters nuvertinimą, bet ypatingą dėmesį savo mokyme visais laikais ir dabar ji kreipė ir kreipia į moters, kaip motinos, teisių ir garbės pabrėžimą, į pagrindinių šeimos teisių gynimą bei jos pareigų šventumo iškėlimą, šeimos, kuri yra natūralus ir būtinas motinystės atsiskleidimo laukas ir dirva.

3. MOTERIS BAŽNYČIOS GYVENIME

     Ir čia pirmiausia žvelkime į Mariją. Visais šimtmečiais Marijos kultas Bažnyčios gyvenime, tikinčiųjų jai rodoma pagarba ir pripažįstama galia yra visiškai išskirtinė, niekam kitam iš kūrinių neprilygstanti. Marijai skiriamoji vieta ir rolė Bažnyčios gyvenime laikų būvyje atitiko jos mokymą. Daugybė šventnamių, ištisa eilė švenčių liturginiuose metuose, net du — gegužės ir spalio — mėnesiai metuose, pirmieji mėnesių šeštadieniai skirti Marijos garbei. Rožančius, litanija, no venos, daugybė kitų Bažnyčios teikiamų maldų į Mariją labai aiškiai rodo, kad ir Bažnyčios gyvenime Marijai skiriama jai deranti vieta. O žmonių pamaldumas į Dievo Motiną, Mergelių Mergelę, Nekaltai Pradėtąją, Nusidėjėlių Užtarėją, visų Šventųjų Karalienę buvo ir yra tikrai toks didelis, kad kartais net atrodė perdėtas, lygus ar net nustelbiąs pamaldumą Kristui, Dievui. Jau prieš II Vatikano Susirinkimą jausta reikalas prilaikyti, ypač kai kur (lotyniškuose kraštuose) besireiškiančią jausminio elemento persvarą, sudarančią įspūdį, lyg Marija būtų statoma net aukščiau Kristaus, Dievo. Dėl to ir II Vatikano Susirinkimas ragina teologus ir Dievo žodžio skelbėjus, "ryškinant Dievo Gimdytojos kilnumą, vengti... bet kokio klaidingo perdėjimo", bet kartu ragina taip pat vengti ir bet kokio "baimingo dvasios siaurumo" (dogm. konst. Bažn. n. 67) bei pataria ir toliau laikytis Bažnyčios patvirtintų pamaldumo formų Dievo Gimdytojai gerbti. Tai atitinka sveiką tikinčiųjų nuovoką. Jie jaučiasi skaudžiai pažeisti ir piktinasi, kai po Susirinkimo čia vienas čia kitas teologas ar Dievo žodžio skelbėjas neatsargiai pasisako prieš tas šimtmečiais nusistovėjusias pamaldumo formas ar ima nuvertinti net patį pamaldumą.

     Tad didžiajai moterų atstovei Marijai iš tikrųjų ir Bažnyčios gyvenime buvo ir, su mažomis išimtimis, ir dabar yra skiriama ta vieta, kuri pripažįstama mokyme.

     O kaip yra su tos didžiosios Moters seserimis, žemėje tebegyvenančiomis kitomis moterimis? Ar Bažnyčia iš tikrųjų ir joms skyrė ir skiria tą vietą kasdieniniame gyvenime, kurią pripažįsta savoje būtybėje — net pranašesnę už vyro — ir kurią ji skelbia ir pabrėžia savo mokyme?

     Kaip žinome, visur, kur tik yra žmogaus reiškimosi, kas kita yra skelbiamasis idealas ir kas kita gyvenimo tikrovė. Ši tikrovė vis stovi žemiau. Net ir geriausiu atveju, kol esame žmonės čia, žemėje, esame tik arčiau idealo, bet ne be trūkumų. Tas pats gali būti ir yra taip pat ir Bažnyčioje, kiek ji yra žmogiška, ne tik dieviška. Į tuos trūkumus, kartais net ir perdėtai, kreipia dėmesį ir juos kelia aikštėn ypač šiandien ir Bažnyčios draugai, ir priešai.

     Iš tikrųjų yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl, kaip eilėje kitų sričių, taip ir moters vietos Bažnyčios gyvenime klausimu, mokymas daugiau ar mažiau gali skirtis nuo tikrovės.

     Pirmoji, jau minėta priežastis — žmogiškojo pajėgumo ribotumas įgyvendinti tai, ką jis tiki ir skelbia. Imant visą Bažnyčią, visame pasaulyje, suprantama, kad eilėje vietų tas skelbiamasis idealas ypač gali būti pažeistas dėl to, kad vietiniai Bažnyčios atstovai, nuo kurių daugiausia priklauso tas įgyvendinimas, neatitinka Bažnyčios mokymo dėl savo žmogiško netobulumo.

     Tačiau yra antra priežastis, į kurią dažnai neatkreipiama reikiamo dėmesio. Yra daug dalykų viešajame gyvenime, visai nepriklausančių nuo Bažnyčios mokymo.

     Ne jos tiesioginė sritis ir ne jos pareiga nustatyti, pavyzdžiui, valstybės santvarką, leisti jai įstatymus. Bažnyčia gimė tokiose politinio, valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sąlygose, kokios tada, prieš 19 šimtų metų, buvo. Ir šiandien ji bando įsikurti kraštuose, kurių santvarka ir žmonių gyvenimo papročiai dažnai yra priešingi krikščionybei. Ir šiandien ji nori gyvuoti kraštuose, kurie, nors vardu krikščioniški, bet savo siekimais, savo dorovės bei viso žmogaus gyvenimo samprata ir kryptimi yra pagoniški. Staiga pakeisti visuomenę, politinę žmonių santvarką, jų gyvenimo būdą, jų papročius yra neįmanoma. Tai gali vykti pamažu. Čia neužtenka dešimtmečių, o kartais net ir šimtmečių. Tačiau, tik įvykus aniems pasikeitimams, tegali būti įgyvendintas ne vienas Bažnyčios skelbiamas reikalavimas, įskaitant ir moters bei vyro teisių klausimą.

     Mažas pavyzdys. Niekam neateis į galvą net klausti, kodėl Kristaus laikų žmonės neskrido į mėnulį. Tik mokslo pažanga tai įgalino. Tam reikėjo keliolikos šimtmečių. Kai kas panašaus yra ir dvasinėje srityje, Bažnyčios gyvenime. Bažnyčios, kuri gali tik skelbti, tik įrodyti, tik įtikinėti, bet neturi galios pati daug ko visuomeniniame pasaulio žmonių gyvenime keisti. Gali būti puikus pavyzdys šv. Pauliaus išreikštoji mintis laiške korintiečiams (1 Kor. 14,34): "Moterys tegul susirinkimuose tyli... kalbėti joms neleidžiama, kaip skelbia įstatymas. .., nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime".

     Norėti, kad anais laikais, anose sąlygose, prie anų papročių ir gyvenimo būdo Paulius būtų pasakęs, kaip šiais laikais mes pasakytume, būtų panašu, kaip iš jo laikų žvaigždžių tyrinėtojo norėti, kad jis jau būtų planavęs kelionę į mėnulį... Šiandien tos sąlygos visiškai pasikeitę ir vienoje, ir antroje srityje. Į mėnulį jau nuskrista, o moteris, kaip ir vyras, kalba visur kitur viešajame gyvenime (nors kai kur dar ir nedrąsiai), tad visai natūralu, kad ji galėtų kalbėti ir bažnytiniame susirinkime. Pačios kultūrinės sąlygos įgalina — ir kartais net verčia — jose įsikūnijančią Bažnyčią daryti eilę posūkių, be kurių ji galėtų likti neištikima savo pačios skelbiamam mokslui ir misijai. Ir ji tai daro (nors gal ir ne visuomet be pavėlavimo). Aiškiausias pavyzdys — II Vatikano Susirinkimas savo paskelbtaisiais nuosprendžiais, skiriamais visiems ir prieinamais visiems išleistuose to Susirinkimo dokumentuose. Jeigu visi, moką skaityti ir bent kiek daugiau išsilavinę, tikintieji, kuriuos ji laiko subrendusiais ir kuriems tuos savo nutarimus skiria, juos skaitytų, juos pažintų ir stengtųsi juos įgyvendinti, vietoj daug kur besireiškiančios maišaties, šiandien visame tikinčiųjų gyvenime būtų jaučiama žymi pažanga. Ir katalikė moteris šioje gyvenimo tikrovėje būtų arčiau jai pripažįstamo idealo. Matydama savo, kaip moters, didybę, glūdinčią ir galinčią atsiskleisti ypač motinystėje ir pastovioje šeimoje — Susirinkimo tai aiškiai pabrėžta — ji jas ir laikytų savo ypatinga moteriškąja vertybe bei pasididžiavimu ir už jas labiau, kaip už visa kita, kovotų. (Koks, galima sakyti, pasityčiojimas, koks nesupratimas ir nesusipratimas, kai, pavyzdžiui, čia, JAV-se, Vyriausiam teismui leidus busimosioms motinoms visai nevaržomai atsikratyti nėštumo abortu, silpnučio, nepajėgaus apsiginti negimusio kūdikio nužudymu, už kurį kovoja daugumas įsisiūbavusių Moterų Išlaisvinimo sąjūdžio atstovių, išeina ir viešai už jį pasisako Amerikos Katalikių Moterų Sąjungos pirmininkė. Tai ne taip seniai skaitėme laikraščiuose). Pažindama sau, kaip žmogui, pripažįstamas lygias su vyru teises, katalikė moteris kartu blaiviai matytų, kur tos teisės pažeidžiamos, pavyzdžiui, nevienodu atlyginimu už tą patį darbą, trukdymu, sudarymu nepalankių sąlygų reikštis politiniame, visuomeniniame, religiniame veikime, ir už jas taip pat deramai kovotų. Šioje garbingoje kovoje visur jos būtų remiamos sąmoningų katalikų vyrų, savo sąžinę taip pat formuojančių pagal Bažnyčios vadovų mintį. Abeji pripažintų tas pačias vertybes bei skirtų joms atitinkamą vietą visų kitų vertybių eilėje. Gyvendami tuo, jie pamažu įsigytų vis didesnę "Dievo vaikų garbės laisvę" ''Rom. 12, 21). Iš savo pačių patirties jie žinotų, jog "Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi" (Gal. 5, 1). Mus visus, moteris ir vyrus. Kad būtume laisvi nuo vergavimo piktam, visame paklusdami Dievui Kristaus Bažnyčioje. Lygiai visi — vyrai ir moterys.