Juozas Prunskis

     Kartą Kaune turėjau spaudai pasikalbėjimą su buvusiu prezidentu dr. K. Grinium. Jis pasakė žodžius, kurie taip dažnai man grįžta atmintin. Jis kalbėjo, kad Vilniaus krašte, be kitų priežasčių, atsirado daugiau slavų, ir mes tą sritį buvome praradę todėl, kad slavų šeimos gausesnės prieaugliu. Jie daugėjo, slinkdami į lietuvių sritis. Ir prez. Grinius pabrėžė, jog lietuviai kunigai turėtų rodyti susirūpinimą, kad lieuvių šeimos būtų sveikos ir gajos.

     Jeigu kada reikėjo tuo rūpintis, tai ypač dabar, kai išeivijoje patekome į kraštus, kurie daugeliu atžvilgių mums malonūs, bet kur tragiškai daug šeimų ėda perskyrų vėžys, kur vietomis negimusių nužudymų jau darosi daugiau negu pačių gimimų.

     Jau net valstybės, kurios pirma buvo paskelbusios daug laisvės toje srityje (gal net įtakoje okupantų bolševikų, kurie norėtų, kad kaimyninės tautos nyktų, jiems daugiau erdvės palikdamos), dabar suka kita kryptimi. Skaudžių patyrimų pamokytos, Vengrija, Bulgarija ir Čekoslovakija pradėjo įvesti prieš abortus nukreiptus nuostatus. Rumunija negimusių žudymą uždraudė jau 1867 m., ir abortai leidžiami tik labai rimtais išimtinais atvejais, o net ir gimimų kontrolės piliulės nuo 1967 m. nei gaminamos pačioje Rumunijoje, nei išvežamos.

     Dienrašty "Chicago Tribune" 1972.XI.1. vienas gydytojas perspėjo, kad dabarties lengvatos šioje srityje gali tapti rytdienos tragedija. Toliau jis rašė: "Tikėkite manim, abortai veikia moters gyvenimą. Aš sudrebu, prisiminęs, kokių problemų mes galime susilaukti su dabartiniais įstatymais. .."

     Taigi, ne vien religiniu, bet ir mūsų tautos likiminiu atžvilgiu labai svarbus yra mūsų šeimų sveikumas ir jų vadovavimasis tradicine krikščioniškąja morale, kuri šimtmečiais mūsų tautą išlaikė, nežiūrint svetimųjų priespaudos.

     Kai Michelangelo savo nemirtingaisiais kūriniais puošė Sikstinę koplyčią, jis nutapė ir pirmosios Dievo sukurtos moters veidą. Jo paveiksle Ieva, vos tik įgavusi sąmonę, ištiesia maldaujančias rankas į Viešpatį, lyg išryškindama jausmą, kad ji sužlugs, jeigu ryšiai tarp moters ir vyro iš gamtinių instinktų lygio nebus pakelti į dieviškų įstatymų plotmę.

     Vyro ir moters nuoširdaus bendravimo ryšį vaizdžiai nusako prancūzų rašytojas, Nobelio laureatas Mauriac savo veikale "Gyvačių lizdas". Čia vienas iš aprašomų vyrų taria: "Į kokias aukštumas aš galėjau iškilti, jeigu prie manęs tą momentą būtų buvusi moteris, kuri mane mylėtų. Mums reikalinga liudytoja mūsų jėgos, mums reikia ko nors, kas pastebėtų mūsų gaunamus smūgius, skaitytų mūsų laimėjimus... Kaip kitados mokyklai premijas dalinant, knygomis apkrautas aš minioje ieškojau motinos akių".

     Tauri moteris ir taurus vyras yra vienas kitam laimės nešėjai ir kūrėjai skaidrios šeimos, kurioje galima tikėtis ir tauraus atžalyno, kur visi vienas kitą supras, atjaus ir kur jausis surišti tuo pačiu neišblėstančiu meilės ir ištikimumo ryšiu.

     Didžiojo kompozitoriaus Haydno oratorijoje "Sutvėrimas", vietoje, kur vaizduojami pirmieji žmonės, kaip perspėjantis šauksmas nuskamba žodžiai: "O, visiems laikams laimingoji pora! Kad tik klaidingi troškimai jūsų kur į šalis nenublokštų. .

     Talentingas vengrų rašytojas Tihamer Toth, kalbėdamas moterystės temomis, priminė romėnų ir pirmųjų krikščionių laikus. Kartą pas moterį, vardu Korneliją, susirinko jos draugių būrys. Visos buvo labai išsipuošusios. Parodė savo daug kainavusius puošmenis ir kreipėsi į šeimininkę: "Dabar, brangioji, parodyk tu savo brangakmenius". Kornelija susišaukė savo vaikus ir, juos rodydama, prabilo: "Tai mano brangakmeniai".

     Lietuvių tauta išliks atšiaurių viesulų blaškoma, jeigu jos šeimos turės tų brangakmenių ne vieną ir ne du, jeigu juos šlifuos su dideliu atsidėjimu... To galima pasiekti, patiems tėvams tampant atžalyno pavyzdžiu. Minėtasis Tihamer Toth pasakoja kitą atsitikimą. Vienas tėvas sugavo vaiką vagiant. Jį bemokydamas kalbėjo: "Sūnau, nevok. Juk Dievo negali apgauti. Jis viską mato". Bet ir vaikas turėjo kuo atsikirsti: " Dievas viską mato? Tai tikrai blogai. Jis turėjo pamatyti, kaip tu praeitą naktį parėjai girtas..

     Romos valdovo Augusto laikais perskyrų skaičius buvo toks gausus, kad jis prieš tą negerovę išleido griežtą įstatymą, pavadintą "Lex Julia", apie IV šimtmetį. Deja, moralinių puvėsių sugraužtas Romos organizmas jau nebeatlaikė. Tautai svarbu susiorientuoti, kol dar nėra per vėlu.

     Velionis kun. F. Kapočius yra pasakęs: "Šeimose sudėtos didžiosios žmonijos viltys ir lūkesčiai, nes ant šito švento pagrindo stovi židinys ir altorius. Šeima yra kaip gyvojo vandens šaltinis, iš kurio iškyla krašto genijai ir ramūs laukų artojai, šventnamių tarnai ir valstybių viršininkai".

     Bet mums svarbiausia, kad lietuviškoji šeima yra mūsų tautos išlikimo viltis ir garantija, ir šią sunkiausią tautos vergijos valandą, kada mūsų tautos kamienas taip naikinamas genocidiško okupanto, laisvėje gyvenančių šeimų atsakomybė yra didelė už save ir už tuos, kuriuos okupantas bolševikas nori sutirpdyti savo nutautinimo ir fizinio naikinimo katile.

     Lietuvių tautos gerove ir išlikimu taip labai rūpinęsis Šaulių sąjungos įkūrėjas VI. Pūtvys mus visus perspėjo: "Jei sukurtos šeimos kelias tėvų sugebamas suderinti su žmonijos tobulėjimo kūryba, su Dievo keliu, tai meilė vis stiprėja, kaskart duoda didesnės laimės ir pasitenkinimo. Ir taip ligi pat džiaugsmingos, laimingos kūno mirties. Mylį giliai jaučia, kad jų meilė nugalėjo mirtį, kad tai tik maži varteliai į amžinąją meilę, į absoliutinį gėrį".

     Bet jei nesugebama šeimos suderinti su Dievo keliu, jei užsidaroma joje egoistiškai, jei ieškoma joje tik sužadinimo ir smagumų, jei vengiama vaikų, tai ūmai ateina nusivylimas, troškulys, nepasitenkinimas, ir sieloje kažin kas plyšta", — rašė Vl. Pūtvys.

     Atmintinas yra ir šv. Jono Auksaburnio perspėjimas: "Tėvų elgesys yra knyga, iš kurios vaikai mokosi". Tėvai — tai pirmasis ir pats įtakingiausias vaikų gyvenimo vadovėlis.

     Italų priežodis sako: "Trys dalykai atgraso žmogų nuo namų: drėgmė, šaltis ir bloga žmona". Lygiai tą pat galima pasakyti, kad atgraso ir blogas vyras. Būdo taurumas, pastangos vieni kitus suprasti, ryžtas pasiaukoti, bendrai kasdiene gyvenimo našta dalintis — yra kelias, kuris žada saulėtą šeimos ateitį ir kuris kelia viltis visai tautai.