Spausdinti

Viktoras Nakas

     Šiaurės Amerikos Lietuvių Studentų Sąjunga buvo įkurta 1951 metais. Iš pradžių ji vadinosi Amerikos Lietuvių Studentų Sąjunga, bet vėliau vardas buvo pakeistas, norint įtraukti ir Kanados studentiją. Pagal Lietuvių Enciklopediją, organizacijos tikslai buvo: "a) sujungti visus JAV lietuvių ir lietuvių kilmės studentus; b) reprezentuoti juos lietuviškoje bendruomenėje, JAV įstaigose bei tarptautinėse organizacijose; c) organizuoti bendrą studentų veiklą lietuvybei išlaikyti ir Lietuvos laisvei atgauti; d) rūpintis socialiniais ir ekonominiais studentijos reikalais". Sakau, kad jos tikslai "buvo", o ne, kad jos tikslai "yra", nes manau, jog organizacijos gairės gerokai pasikeitė per 20 metų.

     Norint suprasti, kodėl ir kaip L.S.S. tiek daug yra pasikeitusi, reikia žvelgti pirma į jos organizacinę struktūrą, o paskui stebėti, kaip jai sekasi veikti tose struktūrinėse ribose. Pagal Lietuvių Studentų Sąjungos esminę struktūrą, kiekvienais metais būna suvažiavimas. Tradicija ir tikriausiai trūkumas geresnės datos diktuoja, kad suvažiavimas vyktų Padėkos Dienos savaitgalį. Suvažiavimo darbotvarkę pripildo paskaitos, diskusijos, simpoziumai, kultūriniai pasirodymai ir naujos valdybos rinkimai. Tas suvažiavimas yra vienintelis L.S. Sąjungos centro valdybos nuveikimas. Visi kiti veiklos metai priklauso nuo vietinio L.S.S. skyriaus. Teoretiškai visi skyriai laiko glaudų kontaktą su centru per ryšininką, kad centras galėtų koordinuoti L.S.S. veiklą. L.S.S. skyrių dažniausiai sudaro vieno universiteto lietuvių studentų klubelis. Tačiau yra tokių atvejų, kai studentai iš kelių universitetų sueina kartu bendrom jėgom veikti. Pvz. Detroito studentai dažniausiai veikia kaip vienas L.S.S. skyrius, nors, pagal apylinkių universitetus, jie turi savo atskirus klubelius.

     Tikrai sunku yra apibūdinti tipiško skyriaus veiklą, nes abejoju, ar yra tipiškas skyrius. Du veiksniai įvairina skyrių veiklą, būtent — klubelio užsidegimas ir klubelio lietuviškumas. Pirmas nusprendžia skyriaus efektingumą, antras — jo charakterį. Kaip ir visose organizacijose, dalis narių labai apatiškai nusiteikę — nežino, ko nori. Tačiau tą apatiją šiek tiek neutralizuoja mažesnis ar didesnis užsidegusių narių skaičius. Po visų apskaičiavimų skyriaus narių "grynas" entuziazmas (ar to entuziazmo trūkumas) paveikia veiklą daugiau kaip bet koks kitas veiksnys. Antrasis* svarbus veiksnys, lietuviškumas, remiasi ne entuziazmu, bet narių lietuviška prigimtimi. Šiomis dienomis, kai lietuviai studentai nori steigti klubelį universitete, jie turi sutikti su tam tikrom sąlygom, jei jie nori pasinaudoti universiteto patalpomis ir oficialiai priklausyti prie universiteto tarptautinės organizacijos. Viena sąlyga yra, kad klubelis turi priimti visus, norinčius prisirašyti prie lietuvių grupės. Todėl nėra stebėtina, kad į lietuvių studentų klubelius įeina kitataučių. Didesnį nuošimtį klubelio narių sudaro antros ar trečios generacijos Amerikos lietuviai, mažai ar visai nemokantys lietuvių kalbos. Nors šios kitataučių ir mažai lietuviškai mokančių lietuvių grupės skirtumai tarp skyrių paįvairina veiklą ir veiklos metodus, jos sudaro ir tam tikras kliūtis. Pvz. jei pusė klubelio yra sudaryta iš kitataučių ir tik angliškai mokančių lietuvių, o kita — iš lietuviškai mokančių, gali būti piktumai dėl oficialios susirinkimo kalbos. Taip pat tokioj situacijoj pasidaro sunku pritaikyti veiklą prie visų, nes vieniems temos bus dėstomos ar nagrinėjamos per aukšto lygio, o kitus, šeštadieninių mokyklų produktus, žemesnio lygio temos migdys. Yra ironiška, kad dažnai tie, gerai pažįstantys kalbą ir kultūrą, nerangiai veikia, o tie, mažai žinantys, turi labai pozityvią pažiūrą.

     Apibūdinęs organizacijos mechanizmą, galiu eiti prie praktiško L.S.S. veikimo. Negalėdamas sugalvoti tinkamesnio palyginimo, turiu pasakyti, kad L.S.S. yra kaip viščiukas be galvos. Vienintelis skirtumas tas, kad L.S. Sąjungos galva ne visai nutrūkus, bet kabo ant kelių nervų gyslelių. Iš tų kelių gyslelių, kurios prilaiko galvą ant kūno, pagrindinė gyslelė yra metinis L.S.S. suvažiavimas. Jei tas nutruks, nebebus centrinės organizacijos, ir sunku pasakyti, kaip ilgai įvairūs skyriai išliks be galvos. Tikrai negalima kaltinti centro valdybos narių, kad yra tik vienas suvažiavimas per metus — juk jie yra veikiami tos pačios dvasios, kaip ir visi kiti nariai. Iš studentų tarpo niekas nepageidauja, kad suvažiavimai būtų dažniau. Atrodo, lyg tokia tvarka patinka. Kad tik suvažiuojama vieną kartą į .metus nėra tragedija — tragedija slypi fakte, kad visų kitų veiklos metų laikotarpy centras nieko prasmingo nenuveikia. Dar liūdniau, kad nors ir turime to potencialo, bet gavę metuose vienintelę brangią progą, tai yra metinį suvažiavimą, jį paverčiame tik linksmalaikiu. Pereitais metais teko dalyvauti L.S.S. suvažiavime Klevelande. Neįgudęs, aš vienam draugui pastebėjau, jog pirmoje paskaitoje daug studentų dalyvauja. Šis draugas, tikras suvažiavimų veteranas, nusijuokė ir pasakė, kad į sekančią paskaitą atsilankys pusė tiek, kiek buvo pirmoje, ir kad po to kiekvienoje paskaitoje dalyvių skaičius vis perpus mažės. Nors jis truputį perdėjo dalyvių mažėjimą, šiaip jo pranašavimas buvo teisingas. Paskutinę suvažiavimo dieną maniau, kad daugumas žmonių jau išvykę tolimų namų link — toks mažas skaičius studentų programoje bedalyvavo. Todėl labai stebėjausi, kai tą vakarą į paskutinius šokius buvo sunku įeiti, nes studentų buvo pergrūsta salė.

     Kaip anksčiau minėjau, L.S.S. yra organizacija, pilna potencialo — tik reikia kam nors prisiūti galvą prie kūno. Vien tik faktas, kad L.S.S. sudaro puikią progą suvesti visus skautus ir ateitininkus, tas dvi krikščioniškas organizacijas, kurios viena kitos nekenčia, į vieną kambarį, po tuo pačiu stogu, parodo, kiek ji turi vertės. L.S.S. yra geriausia priemonė vieningam Amerikos ir Kanados lietuvių studentų veikimui. Jei studentai paimtų iniciayvą, yra begalės dalykų, kurių jie galėtų siekti. Pavyzdžiui, L.S.S. galėtų tapti komunikacijos centru visam lietuvių jaunimui, koordinuodama jo politinę veiklą. Pagalvokite, koks būtų efektas, jei studentai skersai Ameriką ir Kanadą, protestuodami prieš Kudirkos tipo įvykį, keltų demonstracijas tą pačią dieną, tuo pačiu metu, naudodami tuos pačius metodus! Imkit kitą pavyzdį, stipri L.S.S. būtų oficialus jaunimo atstovas Bendruomenėje, Altoje ir Vlike, turėdama tikrą jėgą. L.S.S. galėtų ruošti politinius ar kultūrinius suvažiavimus vasaros metu, galėtų agituoti už lietuvių kalbos kursų įvedimą Amerikos universitetuose, galėtų ir turėtų būti vikriausia lietuviška organizacija visoj Šiaurės Amerikoj.

     Tačiau šalta, kieta realybė žlugdo tokias idealistiškas svajones. Jei būčiau lošėjas, lažinčiausi prieš, o ne už organizacijos išlikimą. Kritiškai išnagrinėjus organizacijos problemas, matyti, kad daugiausia čia trūksta dvasios. Cinikas sakytų, kad esame taip žemai nusmukę, jog tik begalim kilt aukštyn. Gal būtų jo teisybė. Be abejo, yra tokių, kurie galvoja: "Tai kas? Jei sugrius, tai sugrius. Tik viena organizacija. Turime dar daug jų". Taip sakant, žmogus yra ak-las vienam faktui — kad L.S.S. yra jaunimo organizacija — tos kartos, kuriai priklauso ateitis. Ji neturi mūsų tėvų paramos, kurie šiuo metu apima visas svarbias lietuviškas organizacijas. L.S.S. yra jaunimo eksperimentas patirti, ar jis įstengs perimti vadovavimą lietuvių išeivijai.