BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XI. LIETUVOS JĖZUITŲ PROVINCIJA

     Kauno jėzuitų gimnazija turėjo kelias savybes, kuriomis ji išsiskyrė iš kitų panašių mokslo įstaigų. Visų pirma ji skyrėsi tuo, kad daug gimnazijos reikalų tvarkė ne švietimo ministeris, bet respublikos prezidentas. Antra, daugumas mokyklos mokytojų susidėjo iš vokiečių kilmės jėzuitų,1 kurie, būdami gana spalvingi žmonės, sudarė mokiniams ir jų tėvams savotišką atrakciją. Gimnazija skyrėsi dar ir tuo, kad, tur būt, nė vienas mokinys nežinojo, kas yra tos mokyklos direktorius. Oficialus gimnazijos direktorius buvo T. Jonas Bružikas nuo 1926 m. Bet nuo 1928 m. jis turėjo gimnazijoje tik keletą pamokų, o nuo 1929 m. rudens nė vienos. Visus mokyklos reikalus tvarkė T. Kipas, pasitardamas tai su prezidentu A. Smetona, tai su S. Smetoniene. 1929 m. spalio 8 d. Smetona sutiko, kad

     T. Bružikas, pasilikdamas gimnazijos direktorium, būtų išlaisvintas iš mokytojo darbo ir vestų misijas provincijoje. Mokykloje T. Bružikas buvo retas svečias.

     Naujieji mokslo metai (1929-1930) prasidėjo be jokio ypatingo įvykio, o spalio pradžioje T. Kipas vedė visai gimnazijai rekolekcijas. Gimnazijoje mokytojavo 3 tėvai (Kipas, Fengeris ir Venckus) ir 8 klierikai, iš kurių tik 2 lietuviai (J. Beleckas ir St. Rimkevičius). Mokinių tais metais buvo 260. Bendrabučio vedėjais buvo kl. Povilas Bilitevski ir kl. Jonas Kidykas, kuris, be to, mokytojavo pradžios mokykloje. Kl. Antanas Bieliūnas ir kl. Edvardas Petrelevičius ėjo gimnazijos kursą. Šeši broliai lietuviai ir vienas vokietis rūpinosi maistu, valgyklomis, švara, šildymu ir pan. T. G. Sūdhofas dėstė tikybą Vokiečių gimnazijoje, o 1930 m. sausio 7 d. jis persikėlė į Pagryžuvio naujokyną. Ten jis atrado savo vietą.

Sofija Smetonienė, Jėzuitų gimnazijos tėvu komiteto pirmininkė ir didelė gimnazijos rėmėja.

     Išgirdęs, kad ponai Römeriai, buvusieji Pagryžuvio savininkai, žiūri kreivomis akimis į tą naują jėzuitų židinį, spalio pabaigoje T. Kipas nuvyko į Pagryžuvį ir norėjo su jais susipažinti bei užmegzti draugiškus santykius. Iš tiesų, kai jis juos aplankė jų pačių skirtą dieną ir pasakė suprantąs jų širdies skausmą, kad turėjo netekti geriausio ūkio, ponai Römeriai atlyžo. Po to vizito Romerių šeimos nariai beveik kiekvieną sekmadienį ateidavo į Pagryžuvį išklausyti mišių. Su p. Römeriene T. Kipas susirašinėjo net grįžęs į Vokietiją. Tada ji gyveno jau Kanadoje.

     1929 m. rudenį tautininkų valdžia pradėjo varžyti privatines mokyklas. Spalio 8 dieną T. Kipas nuėjo pas prezidentą A. Smetoną ir pasiteiravo, ką daryti, kad naujas švietimo ministerijos potvarkis neleidžiąs privatinėms mokykloms atleisti visai ar dalinai karių ir valdininkų vaikus nuo mokesčio. Prezidentas prižadėjo daryti žingsnį, kad tas potvarkis negaliotų tėvų jėzuitų gimnazijai. Ta proga T. Kipas išsklaidė neteisingus priekaištus, daromus seselėms širdietėms. Jos turėjo keletą namų Lietuvoje, bet jų kongregacijos vadovybė buvo Varšuvoje. Seselės lietuvaitės norėjo atsiskirti nuo lenkių, ir jų tarpe pradėjo reikštis savotiškas bruzdėjimas. Arkivysk. J. Skvireckas ir internuncijus Bartoloni pasiūlė joms arba atsiskirti nuo Varšuvos, arba steigti naują kongregaciją. Abiem pageidaujant, T. Kipas lapkričio 9 dieną pradėjo lankyti seselių namus provincijoje ir aiškinti joms tas dvi galimybes. Išskyrus vieną namą Kaišiadorių vyskupijoje ir vieną namą Vilkaviškio vyskupijoje, visos seselės atsiskyrė nuo Varšuvos vadovybės. Žinodamas, kad seselių atsiskyrimo klausimas nepatiks Pijui XI, nuncijus pavedė jį spręsti T. Kipui. Taip prasitaręs prelatas Faidutti.2

     Norėdami prisiminti buvusį mokytoją T. Augustiną Klein, lapkričio 22 d. jėzuitai suruošė gedulingas pamaldas mokiniams, o po pamaldų aplankė jo karstą kapinėse. Po poros dienų jėzuitų gimnazijoje įvyko koncertas ir vakarienė. Ji davė 5.200 litų pelno. Pinigai buvo reikalingi būsimajai statybai. Gruodžio 4 d. T. Kipas aplankė

     S. Smetonienę ir aptarė tarp katalikų ir tautininkų susidariusią įtampą, seselių širdiečių, ypač jų mokytojų seminarijos reikalus ir paskolos klausimą statybai. Augant mokinių skaičiui, tėvai jėzuitai apsisprendė statyti trečią ir ketvirtą aukštą ant vakarinio gimnazijos sparno ir tikėjosi gauti iš valdžios paskolą. Paskola buvo suteikta 1930 m. vasario mėn. 9 d. penkeriems metams be procentų.

     Gruodžio 15 dieną (1929 m.) gimnazijos salėje posėdžiavo Katalikų Veikimo atstovai. Posėdžiuose dalyvavo Kauno arkivyskupas, nuncijus Bartoloni ir daugybė rinktinės publikos. Jėzuitų gimnazijos mokiniai atliko meninę dalį su orkestru ir trumpu vaidinimu. Sekančią dieną toje salėje T. Bružikas papasakojo mokiniams savo įspūdžius iš Romos. Į Romą jis buvo nuvykęs Pijaus XI 50 metų kunigystės jubiliejaus proga.3 T. Generolas pageidavo, kad, švenčiant tą jubiliejų, atvažiuotų sveikinti popiežiaus ir Lietuvos jėzuitų atstovas.

     Pageidaujant nuncijui Bartoloni, gruodžio 18 d. T. Kipas užėjo pas prezidentą pasiteirauti apie jo nuotaiką katalikų (krikščionių demokratų ir Katal. Veikimo) atžvilgiu. Po audiencijos pas jį atskubėjo arkivyskupas Bartoloni. "Nuotaika", taip rašė T. Kipas savo dienoraštyje, "abiejose pusėse (Smetonos ir nuncijaus) labai sujaudinta (sehr erregt). Dažnai girdėjosi žodžiai: "nutraukti santykius, kovot''.4

     Susirinkus mokiniams po Kalėdų atostogų, jaunesnieji sambūriečiai išsirinko naują valdybą, o T. Provincijolas patvarkė, kad J. Kidykas grįžtų į Valkenburgą studijuoti filosofijos. Kl. Antanas Bieliūnas turėjo perimti jo pareigas bendrabutyje ir pradžios mokykloje. Kl. E. Petrelevičius tapo T. Rektoriaus sekretorium, o kandidatas Kazimieras Urbonas, ligšiolinis sekretorius, galėjo važiuoti į naujokyną.

     1930 m. vasario 15 d. gimnazijos mokiniai suvaidino Šilerio "Plėšikus". Vaidinimas taip visiems patiko, kad jį reikėjo pakartoti dar kartą. Nuo tų metų pasidarė tradicija kasmet ką nors suvaidinti.

     Vasario 20 dieną į Kauną atvyko T. Provincijolas. Peržvelgęs įvairius namų reikalus, jis ragino tėvus nupirkti už "Perkūno Namų" esantį žydo Gelperno sklypą su beveik griūvančiais namais. Bet tėvai buvo nuomonės, kad pirmenybę reikėtų suteikti vakarų sparno trečio ir ketvirto aukšto statybai. T. Provincijolas nusileido.

     Tačiau svarbiausias T. Bley rūpestis buvo ne statyba ar Gelperno sklypo pirkimas, bet Lietuvos Jėzuitų Provincijos atkūrimas. Kadangi tai nebuvo eilinis dalykas, T. Kipas manė, kad apie tai reikėtų informuoti valstybės prezidentą. Bet kai jis ir T. Bley kovo 1 dieną jį aplankė ir pasakė, kad netrukus bus steigiama Lietuvos Jėzuitų Provincija, A. Smetona susimąstė ir tarė: "Gimnazijos pažanga yra T. Kipo nuopelnas. Bijau, kad, įsteigus savarankišką provinciją, vokiečiai galėtų mus apleisti. Be jų mes negalime apsieiti".5 Galimas daiktas, kad T. Bley ta proga užtikrino prezidentui tolimesnę Rytų Vokietijos Provincijos pagalbą Lietuvai. Iš tiesų, vokiečiai jėzuitai atvažiuodavo talkon iki 1936 m.

T. J. Bružikas Romoje 1930 m. (antroje eilėje trečias iš dešinės).

 

     Paprastai atskira provincija susideda iš kelių namų, o 1930 m. pavasarį Lietuvoje jų buvo tik du. Todėl vos grįžęs iš prezidentūros, T. Kipas nuėjo pas arkivysk. J. Skvirecką ir pasitarė su juo, ar negalima būtų steigti Šiauliuose jėzuitų rezidencijos. Šiauliai jau tuomet buvo nemažas miestas,8 bet turėjo tik dvi parapijas. Augant provincijos narių skaičiui, tėvai jėzuitai galėjo išvystyti Šiauliuose apaštalavimo darbą. Naujų namų vyresniuoju buvo numatytas T. B. Andruška. Arkivyskupas J. Skvireckas, matyt, tam planui pritarė, nes netrukus tuo reikalu buvo daromi kiti žingsniai.

     Prie tos galimybės prisidėjo ir kita. 1922 m. Anykščiuose įsikūrė šv. Kryžiaus seselės panelių Vieščinskaičių namuose. Namai stovėjo labai gražioje vietoje prie Šventosios upės. Vieščinskaitės jau buvo senokos ir norėjo parleisti savo nuosavybę seselėms, jei jos prigis Lietuvoje. Jei seselės pasitrauktų, tuokart namas ir 2 hektarų daržas turėtų pereiti tėvams jėzuitams. Dvi seselės buvo vokietės ir dvi lietuvaitės. Jos turėjo 4 kandidates. Padedamos dviejų pasauliečių mokytojų, seselės buvo įsteigusios 6 skyrių pradžios mokyklą. Atvykęs į Lietuvą 1930 m. vasario pabaigoje, T. Bley, lydimas T. Kipo, nuvyko į Anykščius apžiūrėti tos nuosavybės. Nesulaukdamos daugiau pašaukimų, šv. Kryžiaus seselės išsikėlė į Vokietiją tarp 1937 ir 1938 m. Tapęs provincijolu 1936 m., T. Andruška norėjo ten įsteigti jėzuitų klierikams filosofijos studijų namus.7

Pirmoji abiturientų laida 1930 m. Sėdi: T. J. Kipas, Švietimo ministras K. Šakenis, Nuncijus arkiv. R. Bartoloni, Prezidentas A. Smetona, S. Smetonienė, prel. Šaulys, Kauno burmistras Vileišis, prel. A. Dambrauskas ir T. J. Bružikas.

 

     Vasario 24 d. T. Kipas aptarė Kauno jėzuitų gimnazijos vakarų sparno statybos planus su Gottlieb Senn. Jiems besišnekučiuojant, kilo nauja mintis. Tarp bažnyčios ir gimnazijos sienų buvo platokas užkampis, kuris sudarė neestetišką vaizdą.s Apdengus tą užkampį stogu, gimnazija laimėtų erdvę salę. Iš kiemo pusės, žinoma, reikėtų pastatyti sieną su durimis įėjimui į salę, bet ji nedaug kaštuotų ir papuoštų kiemą. Tas planas taip patiko visiems tėvams, kad jis buvo įvykdytas.

     Sekantį mėnesį buvo paskelbtas Lietuvos Jėzuitų Provincijos steigimo dekretas. Mat, surinkęs reikalingas informacijas ir apsvarstęs dalyką iš visų pusių, 1930 m. kovo 19 dieną T. Generolas pasirašė dekretą, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Jėzuitų Provincija. Jis rėmėsi Bažnyčios teisės 488 kanonu, kuris vienuolių provinciją apibūdina kaip "daugelio religinių namų junginį, valdomą vyresniojo ir sudarantį to paties ordino dalį". T. Kipas tapo provincijos vyresniuoju. Jo patarėjais T. Generolas paskyrė T. B. Andrušką, T. P. Boegnerį, T. A. Fengerį ir T. H. Werlingą, Tartu (Estijoje) jėzuitų parapijos administratorių. Lietuvos Jėzuitų Provincija turėjo apimti ne tik Lietuvą, bet kartu Latviją ir Estiją. Provincijos steigimo dekretas buvo paskelbtas jėzuitų namuose Lietuvoje ir Estijoje kovo 25 dieną. Gražiai atsiliepus spaudai apie tą įvykį, pasipylė daug sveikinimų, tarp kurių T. Kipas mini tik du: vysk. Paltaroko ir vysk. Kuktos.9

     Nors Lietuvos Jėzuitų Provincija oficialiai buvo įsteigta kovo 19 dieną, tačiau ji nebuvo savarankiška ir pasiliko T. Bley jurisdikcijoje. Pagal jėzuitų ordino statutą ji turėjo tik viceprovincijos rangą ir tapo visiškai savarankiška tik 1936 m. kovo 12 dieną.

     Balandžio 2 dieną tėvai jėzuitai pradėjo savo bažnyčioje naują tradiciją, kuri užsitęsė iki rusų okupacijos. Iki šiol jėzuitų bažnyčioje būdavo organizuojamos gavėnios rekolekcijos studentėms ir inteligentėms. Nuo šių metų į rekolekcijas buvo kviečiami tik jėzuitų gimnazijos moksleivių tėvai. Žinoma, pasiklausyti konferencijų galėjo visi. Bet dabar publikos daugumą sudarydavo mokinių tėvai. Žmonių prisirinkdavo tiek daug, kad klausyti išpažinčių ateidavo du Kauno Kunigų Seminarijos profesoriai. Kan. Pranas Venckus būdingai kartą pastebėjo, kad, išklausius 4 ar 5 penitentus, susidarydavo visas šimtmetis. Taip ilgai nebūdavo buvę kai kurie kauniškiai išpažinties.

     1930 m. balandžio mėnuo buvo dosnus ir kitais atžvilgiais: balandžio 16 d. Kauno miesto savivaldybė leido gimnazijos mokiniams sportuoti ant plataus sklypo Nemuno ir Neries santakoje. Nuomos ėmė 260 litų į metus. Tai buvo didelis laimėjimas, kuris, deja, tęsėsi tik keletą metų. 1933 m. patvinusi Neris prinešė tiek daug smėlio, kad tuo sklypu nebebuvo galima naudotis.

     Balandžio 19 dieną T. Generolas leido užtraukti paskolą statybai, o panelės Smailytės padovanojo bažnyčiai baldakimą. Jos turėjo bažnytinių rūbų krautuvę netoli katedros. Balandžio 26 d. kun. Gelbauskas padovanojo jėzuitų bažnyčiai šv. Teresėlės paveikslą šoniniam altoriui. Paveikslą piešė dailininkas Jonas Mackevičius, didelis jėzuitų bičiulis.

     Gegužės pradžioje pradėta statyti trečias gimnazijos aukštas. Gegužės 4 d. jaunesnieji gimnazijos moksleiviai pirmą kartą sugiedojo "Missa de angelis" bažnyčioje, o vakare gimnazijos bičiuliai, suruošę loteriją, atnešė jėzuitams 8.000 litų pelno. Gegužės 11 d. arkivyskupas J. Skvireckas suteikė gimnazijos mokiniams sutvirtinimo sakramentą. Po pietų ant plokščio stogo buvo suruoštas koncertas. "Tai buvo tikra šeimos šventė", pažymi T. Kipas savo dienoraštyje.10 Antra panaši šventė buvo suruošta gegužės 29 d. Tai buvo pirmoji jėzuitų gimnazijos gegužinė. Ji virto tradicija.

     Birželio pradžioje prasidėjo abiturientų egzaminai, kuriuose du kartus dalyvavo ir švietimo ministerijos atstovai. Apie mokinių žinias jie išsireiškė teigiamai. Vienas atstovas manė, kad tėvai jėzuitai per daug reikalauja.11

     Mokslo metų užbaiga buvo ypatinga diena, praturtinta trimis įvykiais. Atsisveikindamas su namais, T. B. Andruška atlaikė 6 val. mišias jėzuitų bažnyčioje ir netrukus išvažiavo į Šiaulius. 8 val. buvo pamaldos mokiniams, per kurias keliasdešimt kandidatų buvo priimta į Marijos Sambūrį. 9,30 val. buvo iškilmingas mokslo metų užbaigimas ir geriausių mokinių pagerbimas. 4 val. po pietų pirma bažnyčioje, paskui ant plokščio gimnazijos stogo įvyko pirmosios abiturientų laidos išleistuvės. Jose dalyvavo respublikos prezidentas su žmona, nuncijus Bartoloni, arkivysk. Skvireckas, prel. Dambrauskas, švietimo ministeris K. Šakenis, Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis ir keletas kitų rinktinių svečių. Prezidentas A. Smetona, nuncijus Bartoloni, prel. Dambrauskas ir T. Kipas pasakė kalbas. Grojant gimnazijos orkestrui, abiturientai ir svečiai pasivaišino. Oras buvo nuostabiai gražus ir dalyvių nuotaika pakili. Abiturientų tarpe buvo Julius Smetona.

     Deja, ir šie mokslo metai pareikalavo aukos. Kai abiturientai nuvyko į Bajėnus kelių dienų atostogoms, vienas iš jų, Albinas Pociūnas, gimęs Kuronių kaime, Pagirių valsčiuje, prigėrė Nevėžio upėje. Kita mokinių grupė dar prieš mokslo metų užbaigimą nuvyko į Pagryžuvį pasižiūrėti naujokyno.

     Kaip paprastai, taip ir šią vasarą klierikai išvažiavo į Bajėnus pailsėti, o T. Venckus ir T. Bružikas išvyko į provinciją apaštalauti. T. Venckus vedė kelis kursus rekolekcijų seselėms, o T. Bružikas misijas parapijose. Pats T. Kipas, važiuodamas į Panevėžį vesti rekolekcijų kunigams, stabtelėjo pas T. Andrušką Šiauliuose.

     Šiauliuose, Vilniaus gatvėje nr. 245, tėvai jėzuitai buvo nusipirkę Januškevičiaus nuosavybę: 1,5 ha žemės, ant kurios stovėjo dviejų aukštų gyvenamas namas su 10 kambarių. Sklypo gale buvo tvartas, kluonas ir malkų sandėlis. Atskirai stovėjo ledainė. Dideliame sode augo apie 50 medžių.12 Pasistačius kad ir kuklią bažnyčią, buvo galima apaštalauti. Su T. Andruška gyveno ir brolis Jurgis Želvys.

     Ruošiant planus Šiaulių bažnyčiai, vos nesugriuvo neseniai pradėta statyba Kaune. Mat, norėdamas sutaupyti pinigų, T. Kipas pasamdė ne patikimą statybos bendrovę, bet vokietį architektą Derscheit. Šis, patikrinęs vakarinio sparno fundamentus tik keliose vietose ir neradęs įprastų izoliacijos tarpų, manė, kad pamatai yra tvirti. Bet liepos 12 dieną vakare fasadoje pradėjo atsirasti plyšių ir namas galėjo sugriūti. Tai būtų buvusi finansinė katastrofa. Bet T. Kipui pasisekė dar tą patį vakarą prisišaukti architektą. Dirbdamas visą naktį, jis užpylė fundamento skyles betonu. Sekmadienį, einant žmonėms į bažnyčią, buvo užtinkuoti ir fasados plyšiai. Tai buvo T. Kipo paguoda. Liepos 17 d. jis galėjo pasiguosti ir kitu faktu: užsienio reikalų ministeris Dovas Zaunius įregistravo savo sūnų į jėzuitų gimnaziją.13

1. Čia kalbama tik apie jėzuitus mokytojus. Be jų gimnazijoje įvairiais laikais mokytojavo šie pasauliečiai mokytojai: Jurgis Talmantas, Alfonsas Janulis, Kazimieras Ulvydas, Alfredas Zemribas, Ignas Kazlauskas, Juozas Kalinauskas, Antanas Vaičiulaitis, Bronius Juška, Juozas Petrulis, Česlovas Masaitis, Enrikas Kiškis, Petras Gruodis, Juozas Strolia, Izidorius Vasyliūnas, Kazimieras Bauba, Anupras Tamulynas, Ašmontas, Dragūnas, Povilas Šležas, Šiukšdinis, Gasiūnas, dr. Studerus, Vladas Vilimas, Gasperavičius ir Varanka.

2.    Kipp, Litauen, 52 p.

3.    T. Bružikas aprašė savo įspūdžius “Žvaigždėje”, 1930 m. vasario nr.

4.    Kipp, Litauen, 53 p.

5.    Ten pat, 54 p.

6.    1934 m. Šiauliai turėjo 24.410 gyventojų. Palyg. Br. Kviklys, “Mūsų Lietuva”, III, 19 p.    *

7.    Žinios gautos iš V. Liulevičiaus, kun. K. Barausko ir T. Aranausko, S.J. Paskutinė Vieščinskaitė (Sofija) mirė 1938 m. birželio 20 d. Palyg. Historia domus, 1938 m. 2 p.

8.    Žiūr. Kauno Jėzuitų Gimnazija. Pirmasis dešimtmetis, 24 p.

9.    Kipp, Litauen, 55 p. Provincijos steigimo dekretas atspausdintas Acta Romana Societatis Jesu, 1930 m. 588 p.

10.    Kipp, Litauen, 56 p.

11.    Ten pat, 56 p.

12.    Žinios gautos iš T. J. Borevičiaus, S.J.

13.    Kipp, Litauen, 57 p.