ZENTA TENISONAITĖ
DIALOGAS
Poetas regi. Jis regi tai, kas yra už matymo ribos. Jonas Aistis
Signalams ir ženklams nebėra vietos...
(Ir mano lūpose apmirę žodžiai).
Domkratai ir buldozeriai išrovė liepas.
Civilizacija — kartoji tu,
(anglies garu ir sieros vandenilio rojuj?)
Kompiuterių ir robotų rytojus.
O aš bijau — metalo milžinas atgijo
ir protestas, ir melancholija — akli...
O tu juokies — kaukliai ir keltuvai giria
būsimąją dieną. Dangoraižiai tik auga
gatvėse (kaip grybai rudenį miške).
O aš gailiuos — dienos pernykščios.. .
O tu sakai — civilizacija šventa.
O aš šaukiu — jau mūsų žemė trokšta! ...
AURORA BOREALIS
Per tylias ir svetimas marias
plaukia keistas minčių laivas —
paklydęs jūroje galvojimo.
Kada, kada, saulėteki, pakilęs
iš žarų negęstančios ugnies,
tu laisvės liepsna sužarėsi! ...
Kad pagaliau galiūno lūpomis staiga
šiaurės pašvaistės pranašas prabiltų:
“Man baisiai gaila tų, kurie nemato saulės — pro užkaltą langą..
ODĖ
Noriu tave mylėt, poezijos spalvingas paukšti,
iš pasakų ir sakmių atkeliavęs pas mane.
Nebegirdžiu skambių dainų kitų pasaulių,
kai tu pragysti man iliuzijos sapne.
Ir aš klausau — užburta tavo balso vyliaus.
Melodijos ir himnai skamba man šventi.
Ir tu gaudi — aukso balsu žynys, dievynas,
o aš tyliu — stebuklų žemės laukdama.
Ir netyčia, palietus vieną tavo plunksną,
man žvaigždės pasilieja — pasaka tikra.
Ir vis meldžiu, kad pasiliktų tavo aidas —
kaip kelrodis žibėti nakti be šviesų.
MOTINAI
Aš papasakosiu pavasario žolės aromatui
ir margiems drugeliams laukuose.
Aš sakysiu vasaros vėjui ir
juodam strazdui sode,
kaip aš tave mylėjau...
Aš papasakosiu nerimstančios jūros
sakalų putotiems sparnams ir
kartosiu baltoms žuvėdroms ir vėtroms,
kaip aš tave mylėjau...
Aš šnibždėsiu šildančiai saulei ir
šaltos mėnesienos sapnams.
Aš dainuosiu per dienas ir naktis
ir šauksiu žemei ir pasauliui,
kaip aš tave mylėjau,
Mamyte mano!
VANITAS
Unless I look into her eyes,
All is black night.
Bhartshan
Tuštybė širdyse — puikybė gatvėse.
Dykai ištiesusi rankas maldauju —
mažo trupinėlio sielai saldesio.
o, vanitas...
Neišmainyk tu saulės spindulių
į dirbtinę katodo lempos šviesą ir,
prie stabų ir kaukių aukuro suklupęs,
nebeaukok aukų — dievams marionečių.
o, vanitas...
Balta žuvėdra ir balti balandžiai.
Žmogaus ir laisvės sąvoka — taika.
Kodėl dar ąžuolai sustingę merdi
ir gelsvais lapais dangstosi mirtis?
o, vanitas...
Šįryt baltos lelijos žiedas krito —
apakintas kerais žalčių — akim nefrito.
o, vanitas...
ILGESYS
Ir slenka ilgesys, lyg žiburys žavingas,
lyg balsas toks švelnus, kurs nieko nesakys.
Ilgiuosi aš tavęs, kai žavesy žaismingam
beprotiška aistra užtemdo man akis.
Ilgiuosi aš tavęs — harmoniškosios laimės.
Ilgiuosi aš tavęs — tyli ir nerami.
Ilgiuosi aš tavęs, ir ilgesys apsvaigęs,
kaip žibančios žarijos, žaruoja manyje.