PETRAS KLEINOTAS, S.J.
Lietuvos ūkininkų sūneliai pirmiausia norėdavo būti cukrainėse pardavėjais arba kunigais. Žinoma, abudu šie "pašaukimai" dideliai berniukų daugybei atkrisdavo su krintančiais pieniniais dantukais. Kitiems kunigystės pašaukimo svajonės dar užsilikdavo iki pirmųjų plaukelių prasikalimo ant viršutinės lūpos. Nenutiko taip Bružikų Joneliui — jis nuo mažumėlės labai norėjo būti kunigu ir į tolimą mokyklą mokytis su ašaromis veržėsi.
T. J. Bružikas nuo mažumėlės, atrodo, buvo linkęs būti kunigu — uoliu apaštalu. Vos baigęs kunigų seminariją ir pašvęstas kunigu, stojo kun. M. Krupavičiui talkon agituoti už krikščionių demokratų partijos išrinkimą Lietuvos valdžion. Bet politika jo neįtraukė savan sūkurin. Šv. Pranciškaus sūnūs — kapucinai jam patiko, tad norėjo apsivilkti jų rūbu. Tačiau jėzuitai, šio ordino istoriniai žygiai visai Bažnyčiai ir Lietuvai jauną kunigą Bružiką žavėjo. O kai gavo pakvietimą, tuoj išskubėjo jėzuitų naujokynan. Po naujokyno ir jėzuitiškų studijų pagilinimo, grįžo į Kauną ir, neilgai trukus, pradėjo vesti misijas. Misijos — žmonių vedimas Dievop, jų tikėjimo švitinimas, moralės skaidrinimas greitai tapo T. Bružiko mėgstamiausiu užsiėmimu, jis tam pašventė visas dvasios ir kūno jėgas, galima sakyti, visą gyvenimą. Į parapijų misijas T. Bružikas nevažiavo tik pasakyti gerai paruoštų, išmoktų pamokslų, bet atversti nuo Dievo nutolusių, uždegti uolumu religiniame gyvenime apsileidusių, pamokyti siekti didesnės Dievo ir artimo meilės visus geros valios tikinčiuosius. Pirmosios jo misijos nedaug, tur būt, skyrėsi nuo paskutiniųjų: tas pats misijų planas, tos pačios pamokslų temos, tie patys pavyzdžiai.
A.a. Jonas Bružikas, S.J.
Pamokslus T. Bružikas sakydavo visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis. Jis skelbė misijų klausytojams iki savo kaulų smegenų persisunkusias tikėjimo tiesas: Dievo ir amžino gyvenimo buvimą, sielos nemirtingumą, nuodėmės baisumą, pragarą — pražūtį, dangų — amžiną laimę, išganymą, Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, nuodėmių atleidimą išpažintyje, Šv. Komuniją — dieviškąją puotą. Šias mūsų tikėjimo tiesas T. Bružikas skelbė žmonėms nepaprastu nuoširdumu, kviesdamas, maldaudamas, netgi sakykloje atsiklaupdamas. Pas neinančius į misijas, pats ėjo jų kviesti, prašyti, raginti, net prieš juos klaupdamas. .. Jei misijos būdavo septynių dienų miestuose ir didesnėse parapijose, prasidėdavo pirmadienį klebono misijonieriui iškilmingu bažnyčios raktų ir stulos pardavimu. Pirmoji misijų diena — moterims. Moteris misijonierius stengdavosi uždegti apaštališku uolumu, įprašyti atsiųsti ryt dienai visus vyrus. "Atsiųskite man ryt vyrus. Jūs prižadėkite dirbti jų darbus... Aš turiu paruošęs jiems gerą porciją"... Ir vyrai savo "porcijos" atsiimti visad susirinkdavo net gausiau negu moterys. Jaunimas turėjo taip pat savo dieną. Vaikams pakakdavo popietėje pamokslo, po kurio jie atlikdavo išpažintį. T. Bružiko misijose dalyvaudavo ne vien tik tos parapijos žmonės, bet ir kaimyninių parapijų būriai keliaudavo pasinaudoti misijų malonėmis. Paskutinę misijų dieną — sekmadienį suplaukdavo minių minios. Šią dieną bus šeimų komunija, moterystės ir krikšto sakramentų atnaujinimai, kryžiaus — misijų simbolio pastatymas ir pašventinimas. Visi turėjo atvykti, pasipuošę gėlėmis: moterys su gėlių puokštėmis rankose, mergaitės su vainikėliais ant galvų, vyrai ir berniukai — po gėlelę prisisegę prie krūtinių. Tos gėlės, misijonieriaus pašventintos, namuose būdavo palaikomos brangiam misijų atminimui. Šv. Komunijai visi turėjo sustoti į eilę šeimomis: tėvas iš vienos pusės, motina iš kitos, vaikai viduryje. Misijonierius pamoksle pareikalaudavo atsiprašyti už nuoskaudas: vyras žmoną, žmona vyrą, vaikai tėvus. Vaikai turėjo bučiuoti tėvams rankas, o tėvai bučiuoti vaikų kaktas arba galvas. Ši ceremonija visada būdavo laistoma ašaromis, net su aimanomis. Moterystės sakramento atnaujinimui tėvai turėjo paduoti rankas ir pasibučiuoti. Po Mišių — paskutinis pamokslas: pasiryžimai daugiau negerti, neapleisti šventėse Mišių ir t.t. Prieš visuotinių misijų atlaidų suteikimą, visiems, suklupus su ašaromis gailėtis už praeities nuodėmes, ir po peržegnojimo kryžiumi misijonierius sušukdavo: "Kelkitės, kelkitės naujam gyvenimui, Dievo vaikeliai, nuplauti, gryni kaip po krikšto". Ir šis kėlimasis dar būdavo lydimas gausiu ašarojimu. Atsisveikindamas T. Bružikas dar pateikdavo savo širdies prašymą: "Kai išgirsite mane mirus, paaukokite už mane šv. Mišioms"... (Ar daug kas dabar šį jo prašymą atsimins?) Po to į sakyklą ateidavo klebonas atsiimti bažnyčios raktų ir stulos, atnaujintos parapijos simbolių.
Aišku, tik Dievas žino, kokie buvo čia aprašytų beveik 1000 T. Bružiko vestų misijų vaisiai. Kurių parapijų klebonai stengėsi palaikyti žmonėse misijų sužadintą uolumą, ten ir žmonės ilgiau tvėrė religinio gyvenimo uolume. Pvz. Vilkaviškio parapijos klebonas, dabar T. Jonas Kardauskas, M.I.C., man pasakojo apie nepaprastai sėkmingai vestas T. Bružiko misijas. Po tų misijų dar per metus būdavo pilna bažnyčia pirmaisiais penktadieniais einančių prie šv. Komunijos žmonių.
Kai dabar tenka girdėti ar skaityti apie Lietuvoje arba Sibiro plotuose už religiją besiaukojančių ir kovojančių žmonių heroiškas pastangas, ar toji apaštalų ir kankinių dvasia nebus T. Bružiko misijose dalyvavimo vaisius ir atspindys?
SPAUDOS APAŠTALAS
T. J. Bružiko dvasinių ir fizinių jėgų neišsėmė nepaprastai uolus apaštalavimas misijų pamokslais ir išpažinčių klausymu. Jis gerai suprato spaudos reikšmę ir jos įtaką žmonių gyvenimui. Todėl 1927 m. iš T. B. Andruškos perėmė Jėzaus Širdies pasiuntinio — "žvaigždės" redagavimą. Redakcijos darbus neretai atlikdavo kelionėse į misijas, traukinyje ar autobuse, "žvaigždę" T. Bružikas redagavo iki 1931 m. rugsėjo mėnesio — iki išvykimo misijoms į Š. Ameriką. Ir Amerikoje, vesdamas misijas, jis rašė "žvaigždei" straipsnius, daugiausia Maldos Apaštalavimo temomis. Po karo, tremtinių stovyklų laikotarpiu, jis leido biuletenio formos "Misijonieriaus laiškus", kurie 1950 metų pradžioje tapo "Laiškais Lietuviams". Atskirais leidiniais T. B. yra paruošęs 61 psl. knygelę "Jėzaus Širdis ir šeimyna" ir "Jėzaus Širdies noveną". Abi knygelės buvo išleistos kelis kartus. Daugiau rašyti T. B. neturėjo laiko, bet dideliu spaudos apaštalu jis tapo "žvaigždės" ir knygų platinimu. T. B. Andruška ir kiti tėvai rašė ir iš kitų kalbų vertė populiarias religinio turinio knygas. Tas knygas T. B. dideliais kiekiais vežėsi į misijos ir ten jas platino. T. B. Andruška kartą sakė, kad jėzuitų leidinių jau išplatinta ketvirtis milijono. Beveik visos tos knygos pateko į žmonių rankas per T. B. misijas. Kai 1937 m. T. B. iš Amerikos grįžo Lietuvon ir po metų studijų Austrijoje vėl pradėjo vesti misijas, aš buvau paskirtas per misijas platinti knygas. Apaštalavome abudu: jis — gyvu žodžiu, aš — spaudos platinimu. Nelengva būdavo mums tiek knygų nuvežti, kiek žmonės jų išpirkdavo.
Po pamokslų T. B. paragindavo žmones įsigyti knygų, užsisakyti "žvaigždę" — pasikviesti į namus nuolatinį spausdinto Dievo žodžio misijonierių. Tada prie mano knygų stalo būdavo didelė spūstis, kartais net stalo kojos braškėdavo... Ypatingai daug knygų išplatinome per 14 vestų misijų 1940 m. nuo birželio 15 d. iki rugsėjo mėn. misijų Sasnavoje, po kurių T. B. buvo išvežtas į Marijampolės kalėjimą. Tuo laikotarpiu platinome ir kitų leidyklų religines knygas. T. B. atsargiai primindavo žmonėm įsigyti knygų, kol jų dar yra... Žmonės suprato, ką jis tuo nori pasakyti, ir ėmė... Po Sasnavos sekančios misijos turėjo būti Rokiškyje. Nesulaukus T. B., Rokiškyje misijas vedė T. Paukštys ir T. Masilionis. Knygos į Rokiški jau buvo nusiųstos, todėl ir aš nuvažiavau jų platinti. Klebonas neleido man šventoriuje pardavinėti knygų be policijos leidimo, o policija patarė tuo reikalu kreiptis į krašto apsaugos ministeriją... Bandžiau dalinti žmonėms knygas bažnyčios tarpduryje, bet ir čia nelietuvių milicininkų buvau pastebėtas ir prievarta išvestas eiti į miliciją. Bet vos tik išėjus iš bažnyčios, žmonės pastebėjo, apkūlė mano "palydovus", o mane ant rankų nunešė į bažnyčią. (Tas įvykis plačiai aprašytas "Žv-dės" nr. 6, psl. 275). Taip baigėsi T. B. apaštalavimas Sasnavoje, o mano — Rokiškyje.
LIETUVOS JĖZUITŲ PROVINCIJOS STATYTOJAS
T. J. Bružikas, įstojęs į Jėzaus Draugiją, nuoširdžiai pasisavino jos tvarką ir dvasią, pasireiškiančią įžadais, regulomis, papročiais. Visų savo vyresniųjų valioje jis stengėsi matyti ir vykdyti Dievo valią. Visiškas atsidavimas ir meilė Draugijai jį vertė padėti jai kur ir kaip tik jis galėjo. Mūsų laikais nėra karalių, kunigaikščių ir turtingų vyskupų, kurie steigtų ir išlaikytų vienuolynus, mokslo įstaigas, kaip tai buvo senovėje. Todėl ir naujai atsikuriančiai jėzuitų Lietuvos provincijai reikėjo pasinaudoti daugelio geradarių smulkių aukų pagalba. T. B. buvo uolus aukų rinkėjas. Kai 1929 m. Pagryžuvyje buvo atidarytas naujokynas, T. B., berods, iš Griškabūdžio parapijos misijų parvežė vežimą pagalvių, rankšluosčių, lovatiesių ir kitų reikmenų. Jo Amerikoje vestų misijų laikotarpiu buvo pastatytos naujos patalpos Kauno jėzuitų gimnazijai su mokslo priemonių kabinetais ir net zoologijos muziejumi. Šiauliuose pastatyta bažnyčia, Pagryžuvyje naujokyno namams uždėtas antras aukštas.
Po šio karo jis savo rūpesčiu ir surinktomis aukomis Urugvajuje pastatė bažnyčią ir rezidenciją, Brazilijoje nupirko namus, įrengė koplyčią ir salę. Per T. B. rankas yra perėję stambios pinigų sumos. O tačiau niekad jis nėra pirkęs sau naujo rūbo, batų ar kito daikto. Visa jo apranga buvo geradarių suaukota. Tik rašomoji mašinėlė, brevijorius ir kryžius buvo jo vienintelės apaštalavimo ir savęs tobulinimo priemonės.
Tėvo Jono Bružiko mirtimi netekome vieno uoliausių apaštalų visoje katalikiškosios Lietuvos istorijoje. Lietuviai jėzuitai bus jam dėkingi už jo brolišką, tėvišką mums visiems meilę, idealų vienuoliško gyvenimo pavyzdį ir didžiausią pagalbą, atstatant Lietuvos jėzuitų provinciją. T. J. Bružikas, gyvendamas žemėje, užsipelnė būti mūsų užtarėju ir tarpininku pas Dievą danguje. Tad derėtų mums rūpintis ir Dievą maldauti, kad T. J. Bružiką kada nors išvystume altorių garbėje.