DAVID DIOP

AFRIKA

Afrika, manoji Afrika,
Afrika išdidžiu kovotoju
prabočių savanose,
Afrika, apie kurią mano senelė dainuoja;
tolimųjų upių pakrantėse
aš niekad tavęs nepažinau.
Bet mano gyslose teka tavo kraujas,
tavo puikus juodas kraujas,
drėkinąs laukus,
tavo prakaito kraujas,
tavo vergovės darbas,
tavo vaikų vergija.
Afrika, pasakyk man, Afrika,
ar tai esi tu, ar tai tavo sulenkta nugara,
toji nugara, kuri lūžta
nuo pažeminimo naštos,
toji nugara, virpanti su raudonais randais,
sakanti “taip” botagui vidudienio saulėje?
Rimtas balsas man atsako:
Audringasis sūnau, tas medis, jaunas ir stiprus,
tas medis puikiam vienišume,
tarp baltu ir nuvytusių gėlių,
yra Afrika, tavo Afrika,
kuri kantriai ir užsispyrusiai vėl auga,
o jos vaikai palaipsniui įgauna
kartų laisvės skonį.

(David Diop, senegalietis, 1927 m. gimė Bordeaux mieste ir, būdamas pusiau invalidas, didesnę gyvenimo dali išgyveno Prancūzijoje. Jo pirmasis poezijos rinkinys “Coups de Pilon” buvo išleistas Paryžiuje, o antrasis dingo Atlante, lėktuvui nukritus į vandeni, kuriame paskendo ir poetas su savo žmona).

VALENTE MALANGATANA

MOTERIS

Šaltuose upės vandenyse
mes sugausime milžinišką žuvį,
kuri gal duos ženklą
pasaulio pabaigai,
nes jie daro pabaigą iš moters,
moters, kuri puošia laukus,
moters, kuri yra vyro vaisius.

Skraidanti žuvis užbaigia ieškojimus,
nes moteris yra vyro auksas,
kai ji mojuoja, ji netgi atrodo,
kaip dainininko gerai suderinta gitara;
kai ji numirs, aš nukirpsiu jos plaukus,
kad išsivaduočiau iš savo nuodėmių.

Moters plaukai bus marška
ant mano karsto, kai mane pašauks
kitas Artistas į dangų manęs nutapyti.
Moters krūtys bus mano pagalvė,
moters akys atidarys man kelią į dangų,
moters įsčios ten mane pagimdys
ir moters žvilgsnis seks mane,
bekylantį į dangų.

(V. Malangatana — portugališkosios Afrikos — Mozambiko poetas. Jis pasižymėjo ir kaip puikus dailininkas).    

Išvertė Povilas Gaučys