Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
DAUGIAU KOMUNISTINĖS IDEOLOGIJOS
Kovo mėnesį Maskvoje įvyko specialus pasitarimas vaikų literatūros klausimais. Jame dalyvavo daugybė rašytojų, dailininkų, knygų leidėjų iš Rusijos ir kitų satelitinių kraštų, o tarpe jų ir Lietuvos. Anot "Literatūroje ir Mene" (1973, nr. 16) buvusio straipsnio, sovietiniai knygų vaikams leidėjai ir rašytojai gėrėjosi nuveiktais darbais, bet daugiausia išklausė pranešimų ir paskaitų, kaip sustiprinti komunistinę propagandą vaikų literatūroje. Tarybinėje santvarkoje negali būti nė vieno gyvenimo aspekto, tiek grožinio, tiek praktiško, kuris netarnautų tik vienam vieninteliam tikslui — komunizmo platinimui.
Ypač didelis dėmesys pasitarime skirtas naujiesiems vaikų literatūros kūriniams, padedantiems išjudinti "deficitines" temas, O tos aktualiausios temos, siūlomos visiems vaikų literatūros kūrėjams, yra: lenininės, istorinės-revoliucinės, darbo ir karinės-patriotinės, skirtos priešmokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Buvo pastebėta, kad mažoka naujų knygų apie revoliucinę praeitį ir dokumentinių apysakų.
Pasitarimo posėdžiuose nebuvo užmirštas ir pasakos žanras, bet vis dėlto pabrėžta, kad, jas leidžiant, kai kada prarandamas saiko jausmas. Pasigendama dabarties medžiaga paremtų pasakų, o senųjų pasakų taip ir nereikėtų per daug leisti, nes jose nerašoma apie komunizmo idealus.
NUTILO VIOLETA
Šį pavasarį Vilniuje mirė žymioji Lietuvos operos solistė Elena Čiudakova. Ji buvo gimusi 1925 m. Oriolo srtiyje, bet pagarsėjusi kaip Vilniaus Valstybinio (nuo 1952 m.) operos ir baleto teatro žvaigždė. 1971 m. Čiudakova buvo apdovanota Garbės ženklo ordinais ir medaliais, o operos spektakliai, kuriuose ji dalyvaudavo, nesutalpindavo žmonių. Mėgstamiausia Čiudakovos rolė buvo Verdi "La Traviatos" Violeta.
"Literatūra ir Menas" (Nr. 15, 1973)
AUKURO AKMUO
Radviliškio rajone yra beveik dviejų metrų aukščio akmuo, vadinamas "Ramytės aukuru". Jo paviršius plokščias, su per vidurį iškaltu 2 metrų ilgio ir 10-12 centimetrų pločio grioveliu. Viename akmens šone yra ovalo ir kryželio žymės. Vietos žmonės pasakoja, kad ant šio akmens buvo senovėie deginamos aukos: jo šonai tikrai atrodo nuo karščio aptrupėję, griovelis nuo kaitros patamsėjęs. Tą aukuro akmenį į dabartinę vietą atvilkę melioratoriai, nes jis buvo rastas prieš kelerius metus ant Ramytės upelio kranto. Akmuo iki šiol paminklų apsaugos darbuotojams nebuvo žinomas ir dėl to, kad buvo išjudintas iš tikrosios savo vietos, prarasta daug vertingos istorinės medžiagos.
"Mūsų gamta" (Nr. 2, 1973)
VASARVIETĖ... KIAULĖMS
Šiaurės rytų Lietuvoje yra gražus Luodžio ežeras, per kurį teka Šventoji. Jo pakrantėje yra Žagarinės miškai ir sena žvejų gyvenvietė. Prie to ežero iš pietų pusės yra Zarasų rajono "Pergalės" kolūkis. Pereitą vasarą šio kolūkio gyventojai gražiame pušynėlyje, ant ežero kranto, įrengė kiaulėms "vasarvietę". Pušyną aptvėrė, pristatė pašiūrių, kiaulėms virtuvę. Žinoma,
A. Labokienė Miškinis (grafika)
kiaulės poilsiautojos kiauliškai ir pasielgė: pušynėlis dabar atrodo liūdnai, pušelės su nugraužtomis žievėmis, nudžiūvusios, tvoros ir pašiūrės išlaužytos. Prie paties kelio, netoli suknisto pušyno, buvo iškasta duobė kritusiems gyvuliams. Duobė lyg pridengta, bet pro plyšius matyti dvėselienos, o smarvę už puskilometrio galima užuosti. Apie šią "kiaulišką" vasarvietę "Mūsų gamtos" (Nr. 1, 1973) žurnalui rašo pasipiktinęs R.G. iš Vilniaus.
NEBENORI PIRKTI VIETINIŲ BATŲ
"Mūsų reikalavimai — minimalūs", tvirtina respublikinės valstybinės prekybos ir prekių kokybės inspektavimo valdyba. "Bet blogas chromas, netikusi spalva, akį rėžiantys technologiniai nukrypimai..
Taip kalbama apie Lietuvoje siūtus įvairių batų gaminimo įmonių batus. Tų batų niekas nenori pirkti, jie guli krautuvėse arba grąžinami atgal įmonėms. Apie tokio batu nepopuliarumo priežastis plačiau rašo "Švyturys" (Nr. 8, 1973). Štai kokia patrauli išvaizda išeiginių-teatrinių batelių, rastų Universalinėje parduotuvėje: "Oda susiraukšlėjusi. Sagtys lyg nuo plėškės — penki arkliai nenutrauktų. Pamušalai purvini, atrodo, lyg kas būtų pusmetį su tais batais vaikščiojęs". Pernai buvo patikrinta 82,718 porų batų, pasiūtų "Raudonojo Spalio" dirbtuvėse. Iš jų 9369 poros pervestos į antrą rūšį, o 11,955 grąžintos įmonėn. Iš patikrintų "Elnio" įmonės 74,282 porų batų, 6,146 pervestos į antrą rūšį, o 16,931 grąžinta atgal. Tokia maždaug padėtis yra ir su kitų įmonių gamintais batais. Daugiausia nusiskundžiama, kad naujų batų mugėse parodoma ypač graži, patogi ir moderniška avalynė, o į parduotuves patenka visai prasta. Gamintojai teisinasi, kad didžiausia kaltė krinta odos teikėjams — prasta oda, prasti ir batai. Batų modelių sukuriama daug, bet gamybininkai negali nieko padaryti dėl medžiagos trūkumo.
"Gaminti sudėtingesnius batus trukdo įvairiausi normatyvai ir kainininkai, kuriuose iki smulkmenų nurodoma, kiek ir kokių galima sunaudoti medžiagų. Mes norėtume papuošti batus sagėmis, bet šito nenumato kainininkai, ir už tai įmonei reikia mokėti iš savo kišenės. Susidaro nemažos sumos. Įmonės dažnai papuošimus gamina, neatsižvelgdamos į modeliuotojų pageidavimus — juk pelningiau iš skardos gabalo štampuoti menkaverčius blizgučius..
Gaminant avalynę, kaip ir daugybę kitų kasdieninės gyvenimo rutinos reikmenų, visai neatsižvelgiama į pirkėją-vartotoją. Štai koks vaizdas susidaro, straipsnio autoriui stebint pirkėją, nerandančią patinkamų batelių:
— Paima vieną porą, antrą, trečią ... Varto. Moters veidas niaukiasi. Sunkiai atsidūsta ir nueina.
O kur nueina? Ieškoti kokių nors importuotų batelių, kurie, nors prasčiausi, bus žymiai pranašesni už savų įmonių pagamintuosius.