Nijolė Jankutė
Ir Dievas nutarė išbandyt Abraomą: “Imk savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, ir paaukok jį man” (Genesis).
Tolimoj vaikystėj matytas baugus paveikslas, kuriame Abraomas su vėjuje besidraikančia barzda ir aukštyn iškeltu peiliu rankoje rengiasi nudurti ant laužo paguldytą Izaoką, primena, kad ši absoliutaus paklusnumo Absoliutui tema domino visų menų atstovus ir visais laikais buvo žmonijos dėmesyje. Tai gili tema, nes jos pagrinde — santykis tarp Tvėrėjo ir tvarinio.
Aloyzas Baronas premijuotame romane "Abraomas ir sūnus" bando spręsti, ar žmogus turi teisingumui paaukoti viską, net savo vaiką. Tema monumentali, kaip ir biblijinis Abraomas, o romano veikėjai maži, kaip mes dabarties kasdienybėj... Tai, žinoma, netrukdo ieškot teisingumo, abejoti teisingumu, nuo jo bėgti, juo nepasitikėti arba jam atsiduoti. Tai laisvos valios žmogaus privilegija, būtų jis patriarchas Abraomas, ar tik pensininkas Stukėnas...
Kaip autorius tokią temą išvysto, jau kitas dalykas. Būtų netikslu sakyti, kad A. Baronas jos neapvaldė, tačiau vietomis atrodo, kad maža Stukėno figūra, na, truputį mažoka abraomiškam suolui.
Pagrindinis romano veikėjas pensininkas Stukėnas, turėdamas begales laiko, nagrinėja paklusnumą teisingumui. Šios problemos mastelis seniokui yra jo paties santykiai su sūnumi bei sūnaus šeima. Čia Stukėnas jaučiasi esąs lyg Abraomas, ne kartą paaukojęs savo Rimą-Izaoką, kad nusistovėjęs kasdienybės balansas būtų išlaikytas. Bet ar verta jį išlaikyti? Net ir teisybės vardan? Ar iš tikrųjų teisingumas valdo kasdienybę?
Šie klausimai be atsakymų drumsčia pensininko dienų monotoniją. Stukėnas norėtų save įsivaizduoti maištininku, labiau Prometėjum kaip Abraomu, tačiau jam sunkiai vyksta. Jo tariamieji maištai prieš nusistovėjusią tvarką bei žmogiškuosius įstatymus neįtikina net jo paties. Maištavimas — Stukėno svajonė, kuriai jis skiria daug laiko, o autorius — daug puslapių.
Pensininko noras būti kitokiu verčia jį nuolat persvarstyti savo praeities ir dabarties veiksmus, poelgius, net žodžius. Senis krausto savo gyvenimą, kaip komodos stalčius, bet, summa summarum, tų stalčių turinys nebepakeičiamas. Net ir tada, kai pasitaiko tikrai rimta maištavimo proga (išduot ar neišduot anūką policijai), Stukėnas pasielgia, kaip reikalauja nusistovėjusi jo paklusnumo tradicija. Autorius palieka skaitytoją mąstyti ir spręsti, ar jo veikėjas iš tikrųjų teisingai pasielgė; ar verta eiti per gyvenimą maištaujant, ar paklūstant; ar sūnus turi būt aukojamas tėvo teisingumui. ..
Per visą romaną senis Stukėnas vaizduojasi aukojąs savo sūnų ant teisingumo laužo. Iš tikrųjų, tas laužas yra bailumas. Tolimoje praeityje Stukėnas nedrįso pasipriešinti tėvams ir vedė nemylimą; vėliau bijojo aiškiai ir kietai išdėstyti sūnui mišrios šeimos realybę. Sūnus vedė vokietę. Dar vėliau, kaip kartų gniužulą, senis slapčia rijo įtarinėjimus marčiai, nedrįsdamas naiviam sūnui užsiminti apie jo beyrančią šeimą. Istorijai baigiantis, tas bailusis neryžtingumas, nežiūrint visų Stukėno filosofavimų bei išvedžiojimų, kurie kartais skambteli monotoniškai, paima dramatišką viršų. Senis, tiek svarstęs apie maištingumą prieš teisingumą ir atvirkščiai, duoda vaikaičiui veidmainišką pažadą, kurį tuoj pat bailiai besislapstydamas sulaužo.
Jei bailumą ir veidmainiavimą laikytumėm tradiciniu teisingumu (lengvapėdiškai mestu "kaip Dievas prisakė"), tai Stukėnas, aišku, Abraomas, būtų paklusniai aukojęs savo Izaoką.
Tačiau prisiminus, kad, nežiūrint kasdienybės "teisingumo", nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, blogai darantį sudrausti yra tikrieji teisingumo ir artimo meilės pagrindai, senis Stukėnas atsistoja kitokioj šviesoj. Jis instinktyviai ieško tų, minėtų pagrindų, bet, juos užčiuopęs, išsigąsta ir lenda atgal į savo susistovėjusį, aforizmais išdabintą, skersvėjų nevėdinamą kiautą.
Kai pagaliau autorius senį nubaudžia dideliu susigraužimu bei susigėdinimu, skaitytoją užplūsta dvigubas jausmas. Rodos, taip tam betupinėjančiam seniui ir reikėjo. Problemos neišrišamos bailumu ir filosofavimu, bevarstant kambario duris. Gyvenimą apvaldo turintieji daug drąsos ir dar daugiau meilės. Tačiau reti žmonės tomis dorybėmis apdovanoti. Todėl, rodos, ir gaila vienišo Stukėno: prieš akis — daugelio mūsų tokia dalia...
Lengvas, lakoniškas autoriaus stilius, gera kompozicija, ryškiai parodanti vyriausio veikėjo dvasinę būseną, ir graudžiai aktuali mišriųjų šeimų tema išpardavė šį romaną rekordiniu greičiu be jokios ypatingos reklamos. Gerai pateiktai aktualiai temai skaitytojas stato mažai literatūrinių reikalavimų.
Tačiau vis dėlto norėtųsi vyriausiąjį veikėją pensininką Stukėną pasodinti į antrąją romano eilę, pirmojon įleidžiant jo sūnaus šeimą. Ir Rimas Stukėnas, ir "ta karvė" Verną, ir jų vaikai — įdomūs charakteriai, bet nepakankamai išvystyti. Dviejų tautybių poros kasdienybė, besikabinant į abiems svetimo krašto gyvenimą ir beauginant vaikus, kurie niekada nepriklausys nei tėvo, nei motinos tautai, yra verta didesnio dėmesio. Žinoma, tokiu atveju knygos vardas pagal temą turėtų keistis į "Izaokas ir tėvas". O kodėl ne? Izaokas ir tėvas dar tebelaukia gabios ir greitos Barono plunksnos. Tema aktuali (gal dar aktualesnė kaip Abraomo), nes, parafrazuojant autorių, "sunku lietuvio tėvo sūnui atsilaikyti prieš aplinkos smūgius". Jai skaitytojų dėmesio tikrai nepritrūktų.
A. Baronas. ABRAOMAS IR SŪNUS. Išleido Liet. Knygos Klubas 1973. Kaina 4.50 dol.