A. TYRUOLIS

 (In memoriam)

I

Užgeso, blykstelėjus dar kaip žvakė,
Gyvybės skaidriai degusi liepsna,
Nurimo ta širdis, kur dyvina,
Nežemiška šioj žemėj meile plakė.

Slogioj kančioj ji niekad nepasakė:
Jau per sunku, o jau per daug, gana.
Kai blėso paskutinė jos diena,
Jos siela ginės saulę kaip plaštakė.

Dėl to, kai pasitikti jos išėjo
Šviesusis angelas aukštuos danguos,
Nustebino ji patį net Tvėrėją:

Tiek buvo meilės jos širdyj skaisčiojoj,
Jog dėlei tos kilnios, šventos aukos
Jis pas save ateit jai tuoj pamojo.

II

Paliko žemėj šaltas, liūdnas kapas
Ir gailiai, gailiai liūdinčios gėlelės.
Gedėdama iš ryto saulė kelias,
Ir virpa nusiminęs medžio lapas.

Skubiai prabėga mūsų metai trapūs,
Siųsti kaip dovana aukštesnės Valios;
Greit blunka žemės kilimas, tas žalias,
Šaltos žiemos skaudžiu grobiu jam tapus.

Bet pakeli akis į aukštą dangų
Ir pajunti: iš ten rožytės byra
Į ištiestą, suvargusią tau ranką.

Ir ją glaudi iš karto prie širdies tu,
Tą dovaną, tą brangią, šventą, tyrą,
Tau atsiustą, kad liūdesį nušviestų.