Gegužės ir birželio mėnesiai mūsų šalyje yra, gal būt, patys gražiausi: atšyla oras, žiedais pasipuošia gamta, prasideda vasara. Bet mums, lietuviams, šių mėnesių grožį temdo kai kurie liūdni įvykiai. Atrodo, kad kažkokiu keistu sutapimu ir vieno, ir antro mėnesio keturioliktoji diena mums yra tragiška. Prieš metus gegužės keturioliktąją susidegino Romas Kalanta, o paskui jo pavyzdžiu pasekė ir kiti keli lietuviai. Birželio keturioliktąją, prieš trisdešimt dvejus metus, tūkstančiai lietuvių buvo vežami į Sibirą nežmoniškiems kankinimams ir mirčiai. Užtat birželį dabar mes vadiname liūdnuoju.

     Bet ar verta, tai prisiminus, tik pasyviai liūdėti? Ar gegužės ir birželio keturioliktoji neturėtų mums būti triumfo diena? Juk reikia didžiuotis tais, kurie nesibijo net gyvybės paaukoti už Lietuvos laisvę! O kas išėjo laimėtojais ir pralaimėtojais tomis birželio dienomis, kai bolševikas, suprasdamas savo ideologijos silpnumą, labai gerai žinojo, kad kultūringomis priemonėmis iki šiol laisvėje gyvenusiųjų savo tikslams nepalenks, tad ėmėsi jiems nugalėti tokių priemonių, kurių naudoti gal nesigėdijo tik urvinis priešistorinių laikų žmogus! Jau baigiasi toji gadynė, kur viską tvarko ir valdo tik brutali fizinė jėga. Jau švinta žmoniškesnio gyvenimo rytas, kur jėga turės nusilenkti idėjai.

     Žmoniškumą ir laisvę pavergusieji kada nors turės pralaimėti, bet mes turime labai rimtai pagalvoti, ar drauge su jais nepralaimėsime ir mes. Juk ir mes kartais, sąmoningai ar nesąmoningai, gal sekame savo šalies okupanto pavyzdžiu, kai nepripažįstame savo broliui laisvės, kai prieš jį kovojame, kai vartojame labai nekultūringas kovos priemones. Jeigu mums yra brangi Lietuva, tai turi būti brangus ir kiekvienas lietuvis. Be lietuvių nebus nė Lietuvos. Tad liaukimės eikvoję energiją savižudybiškai kovai vienas prieš kitą. Tą energiją pasukime visai kita kryptimi. Išeivijoje ilgiau išlikti ištikimam savo tautai nėra lengva. Reikia daug darbo ir pastangų. Štai kur yra platus naudingos ir garbingos kovos laukas!

     Praktika aiškiai rodo, kad ilgiau išsilaikyti tautybė gali tik tada, kai žmonės gyvena arti vienas kito, kai turi savo draugijas, organizacijas, parapijas. Matome, kad viena po kitos žūsta mūsų parapijos, kai lietuviai sklaidosi ir keliasi į patogesnes gyvenimo vietas. Taip neseniai mirė ir Roselando lietuvių parapija Čikagoje. Jos graži bažnyčia jau priklauso nelietuviams, nes lietuviai išsikėlė į vakarinius priemiesčius. Ar nereikėtų mums šia kryptimi pasukti savo veiklą ir energiją, ar nereikėtų prašyti, kad lietuviams būtų leista steigti neteritorinę parapiją tuose vakarų priemiesčiuose? Ar nebūtų logiška ir protinga prašyti, kad būtų jiems suteikta ir finansinė parama, nes jų aukomis neseniai pastatyta lietuviško stiliaus bažnyčia jau naudojasi kiti? Tai būtų tikrai prasminga mūsų kova, kuri turėtų atnešti laimėjimą.