]. VENCKUS, S.J.

     Kan. M. Vaitkus buvo mano kapelionas Telšių gimnazijoje 1912-1915 m. Prisimenu jį kaip švelnų, malonų kunigą ir gerą mokytoją. Mūsų sanykiai nesiribojo tik mokykla, nes gyvenom pas tą patį šeimininką Lukavičių, kuris turėjo kelis namus Plungės gatvėje. Kun. Vaitkus turėjo savo butą atskirame name, bet kasdien susitikdavom prie stalo per pietus. Anais laikais gimnazistams nebuvo lengva su butais. Žemaičiai ūkininkai nuo Švėkšnos, Veviržėnų ir kitų tolimų Žemaitijos kampelių turėdavo toli važiuoti, veždami sūnus į Telšių gimnaziją. Tėvai tai mielai darė, nes savo vaizduotėje jau matė sūnelį su sutana, vikaraujantį ar klebonaujantį kokioje nors parapijoje. Daugiausia palikdavo apsigyventi sūnų pas kokią pamaldžią moterėlę, kuri turėjo kambarių ir mokėjo virti dešras, kumpius ir bulves, kuriuos tėvai atveždavo kartu su savo vaikeliu.

     Ponams Lukavičiams buvo didelė garbė turėti tokį žymų žmogų, kaip kapelionas Vaitkus, savo namuose. Taip pat ir mums, kaimo berniukams, buvo malonu sėdėti prie vieno stalo su savo kapelionu. Iš jo mes galėjom daug ko pasimokyti. Mums jis buvo tikras idealas: visuomet labai susivaldęs, su visais malonus, mandagus. Drauge su mumis buvo ir Jurgis Talmantas, vėliau dėstęs lietuvių kalbą Jėzuitų gimnazijoje, žinomas lituanistas. Telšių gimnazijoje buvo daug mokinių, beveik nemokančių lietuviškai, tad jis juos mokydavo. Drauge buvo ir Edvardas Turauskas, visuomet gražiai, tvarkingai apsirengęs. Jis dirbo su ateitininkais, ir mane jis priėmė į ateitininkus.

     Pastebėjau, kad kun. Vaitkus niekados blogai nekalbėdavo nei apie kunigus, nei apie pasauliečius. Tai man darė didelį įspūdį. Gal dėl to jis turėjo tiek gerų draugų. Jis labai gerai pažinojo Lietuvos kunigus ir su jais gražiai sugyveno. Palaikydavo draugiškus santykius ir su tais kunigais, kurie mesdavo kunigystę.

     Kun. Vaitkus labai mėgo grožį, pasireiškiantį bet kokia forma. Buvo tikras estetas. Dirbdamas su jaunimu, jis labai vertino tyrą džiaugsmą ir grožį, į jį žiūrėdamas poeto akimis.

     Sutikdavau savo buvusį mielą kapelioną ir vėliau, gyvenantį JAV rytuose. Peace Dale miestelyje, prie amerikiečių seserų vienuolyno. Pastebėjau, kad jis dažnai vis kalbėdavo apie savo ligas ir negalavimus. Tai jau senatvės ženklas. Jis buvo sulaukęs gražaus amžiaus. Labai džiaugėsi, kad jo veikalai buvo verčiami į anglų kalbą. Būdamas seselių kapelionu, jautėsi vienišas. Vienuolyne buvo ir rekolekcijų namai. Jis stengdavosi susidraugauti ir pasikalbėti su rekolekcijų vadovais. Iš jų sužinodavo ir apie naujausius dvasinio gyvenimo sąjūdžius. Buvo gana gerai išmokęs ir anglų kalbą. Pasižymėjo nuoširdžiu pamaldumu. Matydavau jį ilgai klūpantį prieš altorių, paskendusį maldoje.

     Kiekvienas žmogus turi didesnių ar mažesnių klaidų, netobulumų, bet labai buvo sunku jų rasti, stebint kan. Vaitkų. Jis man labai priminė tą krikščioniškojo humanizmo skelbėją ir vykdytoją Jacgues Maritain. Kan. Vaitkus buvo mano dvasios vadovas, kai buvau dar jaunutis. Jį susitikdavau ir daug ko iš jo išmokdavau ir vėliau. Po kiekvieno su juo susitikimo jausdavau, kad tapau geresniu žmogumi.

     Gali poetas būti didelis atsiskyrėlis ir mizantropas, bet jis negali būti aklinai užsidaręs savyje. Bent viena kuria savo būties šaknimi jis yra giliai įaugęs į realybę, esančią šalia jo. Jei bėga jis nuo žmonių, tai gal myli gamtą; jei nemėgsta vidurdienio saulės, tai, tur būt, žavisi žvaigždėtu vidurnakčio dangumi. Ką nors vis tiek jis myli, dėl ko nors kenčia.

V. Mykolaitis-Putinas