(Tėvo Jono Bružiko šviesiam atminimui)
HALINA DIDŽIULYTĖ-MOŠINSKIENĖ
Saulė plieskia įsisiūbavusi visu vasaros karščiu. Jos svilinantys spinduliai atšoka nuo šaligatvių cemento ir susigeria į baltai nudažytas grubias mūrines tvoras. Šitokį vidurdienį kas tik gali ieško pavėsio namų viduje.
Kieme, prie vartelių, plačiašakio eukalipto pavėsyje, gero veršio ilgiu išsitiesęs, miega šunelis kudlius. Kažkas suploja delnais prie vartelių. Šuo pašoka, ir jo skambus lojimas visus prižadina iš snaudulio. Iš kambario atbėga basa mergytė, braukia ant akių užkritusius plaukus.
— Mama, kažkas atėjo! — šaukia.
O kaip tyčia tuo metu mama džiausto baltinius kiemo gale. Mergytė skuba prie vartų.
— Mama!... Marš į būdą! — trepsėdama basa koja, ji varo šunį būdon.
Už vartelių stovi kunigas Jonas Bružikas ir juokiasi:
— Tai ką, varai mamą būdon?...
Mergytės veidelį nuplieskė žarijomis:
— Ne, ne. Aš Meškį varau būdon... Sakau, Meški, eik į būdą...
Šuo urgzdamas įlindo į savo namuką, bet pro mergaitės kojas vis dar rodė savo baltas iltis ir nukarusį raudoną liežuvį.
— Prašom į kambarį, prašom! — kviečia. — Mama! Svečias!... Tupėk būdoj, aš tau!... — mergaitė nekantrauja.
Kai atėjau pasitikti svečio, jis vis dar taip nuoširdžiai juokėsi, kad net pro akių kampučius iš po akinių ašara nukrito.
— Sveika gyva! Na, ir prijuokino mane Jūsų dukrelė. Šaukia: "Mama, marš į būdą!" O paskui: "Svečias! Tupėk būdoj!" Juokiamės abudu, o duktė sumišusi savo kambarėlin smuko.
— Užėjau pailsėti. Pavargau... — šluostydamas prakaitą sulamdyta nosine, kalba senelis. Žodžiai nutrūksta, sunkiai alsuoja. Pakviečiau į kambarį, paruošiau gaivaus vandenėlio su uogiene. Senelis patogiai atsilošė fotelyje, nusiėmė akinius, bet vis dar negalėjo sulaikyti juoko, kad "duktė varė mamą į būdą"...
Praėjo daug metų nuo tos dienos, o dar visai neseniai jis man priminė tą epizodą, nes pasakė, kad, tur būt, niekad taip nuoširdžiai nesijuokęs, kaip tada.
Prieš dešimtį metų susirgo mūsų tetulė. Atsigulė ligoninėn. Sužinojo T. Bružikas, kad jinai ligoninėje, ir tuoj pat nuskubėjo jos aplankyti. Deja, rado jau be sąmonės, merdėjančią. Davė paskutinį patepimą, pasimeldė, ir kai po dviejų dienų vėl atėjo, rado jau pašarvotą ligoninės koplyčioje. Vieni du stovėjome prie mirusiosios šaltoje, kalkėmis dažytoje koplyčioje. Aš glosčiau mirusiosios rankas, norėjau sušildyti jas, tas rankas, kurios tiek metų man padėdavo, vaikus auginant... Pro ašarų sriautus mačiau, kaip T. Bružikas atskleidė maldaknygę, tyliai skaitė maldas, o jo veide buvo tokia ramybė, toks pasitikėjimas... Jis peržegnojo velionę, priėjo prie manęs, padėjo ranką ant peties ir pasakė: "Pakelk širdį į Nukryžiuotąjį". Tik tada pamačiau, kad sienoje buvo didelis, sunkus kryžius, Kristaus nusvirusi galva. Mano skausmas buvo toks menkas prieš Jo kančią. Pabučiavau gerojo senelio ranką. Ji buvo švelni ir šilta.
Kai išleidome sūnų mokytis į Čikagos universitetą, mums buvo nelengva mokėti doleriais už jo mokslą. Sužinojęs, kad sūnus gerai mokosi, T. Bružikas, nuvykęs į Čikagą, išrūpino jam bent vienkartinę paskolą iš Lietuvių Katalikų moksleivių fondo. Tai buvo didelis palengvinimas mūsų šeimai. Jautėme, kad turime ne vien draugą, bet ir globėją.
Jo kantrumas buvo nuostabus. Pamenu, kaip jis, susilaužęs koją, lipdamas iš autobuso, ištisus metus išgulėjo ligoninėje. Lietuviai jį lankė, nešė jam vaisių, saldumynų, pyragų. "Kad taip kas rūgščių kopūstų atneštų, tai širdelė atsigautų", kartą prasitarė. Tik to ir bereikėjo! Moterys nešdavo ir nešdavo stiklinėmis ir buteliais namie raugintų kopūstų, o jis jais gardžiuodavosi. Svečius-lankytojus vaišindavo saldumynais, o pats vaišindavosi kopūstėliais.
Nunešiau tada jam Gogolio raštų rinktinę rusų kalba. Skaitė ilgai, su įdomumu. Paskutinį kartą, kai kongreso metu susitikome, senelis kažkaip spontaniškai pasakė, kad jam tada buvo taip malonu prisiminti rusų kalbą. Vargiai toji taurioji širdis sugebėtų ko nors neapkęsti ar ką nors atstumti. Jis ėjo per gyvenimo gruodą, kaip Dievo šauklys. Kuklus, palinkęs, bet kiekvieną sutikęs apdovanodavo šviesia šypsena, šiltu rankos paspaudimu. Paguodos žodį surasdavo nuliūdusiam, pagirdavo užsitarnavusį. Ar karštis, ar lietus, ar vėjas, ar naktis — T. Bružikui nebuvo skirtumo. Neatgrasydavo nė nusilpusios širdies priepuoliai.
Ypač jis džiaugdavosi, kai pasisekdavo sutvarkyti šeimas moterystės sakramentu. Štai kad ir toks atsitikimas, kurį jis pats mums papasakojo.
Gyveno lietuvis, susidėjęs su juode. Gyveno kažkokiam pusrūsy, vargingame priemiestyje, apsikrovę vaikais, apsileidę — vargas spoksojo iš visų kampų. T. Bružikas prašo gražiuoju:
— Susitvarkykite savo santuoką prieš Dievą!
— Ką čia betvarkyti, juk pragyvenome tiek laiko drauge, vaikus auginam, ar čia ką padės kokie ten sakramentai! — sako užsispyręs vyras.
— Nieko daug nereikia, tik prieikite išpažinties, ir čia pat jus apvesdinsiu.
Tada jau žmona užprotestavo:
— Jei turi būti vestuvės, tai turi būti ir vestuvinė suknia, ir veliumas.
— Matai, ko užsinorėjo, — juokėsi vyras, — vestuvinės suknios! O iš kur aš ją išpaišysiu? Nereikia jokių vedybų, nereikia nieko, basta!
Juodė, jau senstelėjusi, stora, išdribusi, nušlepsėjo prie guolio, nubraukė ašarą, nosį nusišnypštė...
T. Bružikas padavė jai kruzeirų, kiek prie savęs turėjo, ir sako:
— Pasisiųk sau baltą suknią. Kai kitą kartą ateisiu, bus vestuvės.
Kai kitą kartą jis atėjo, juodė jau buvo įsigijusi vestuvinius drabužius. Vyras taip pat pasidabino, išmaudė vaikus.
— Taip ir sutvarkiau jų moterystę, ačiū Dievui, — atsiduso tas šventasis senelis ir laimingai nusišypsojo, lyg būtų brangiausią dovaną gavęs.
Bet jėgos silpo. Kartą prasitarė:
— Nuvargau jau. Kada nors sukrisiu ir nebeatsikelsiu.
Sukrito ir nebeatsikėlė. Nebeprikėlė nė baisus traukinio stabdžių žviegimas. Tą juodąją naktį mirties angelas pasiėmė jo taurią sielą ir nusinešė žvaigždynų takais "tolyn nuo žemės valandų". Majestotiškų kiparisų pavėsyje palaidota nuvargusi širdis, tos geros rankos, kurios tūkstančius kūdikėlių pakrikštijo, šimtus santuokų palaimino, daugelį mirštančiųjų priruošė paskutiniajai kelionei.
Šventasis senelis, kaip man priminė jį dukrytė, niekada daugiau mūsų neaplankys. Amžiną atilsį duok jam. Viešpatie, Tavo veido amžinoje šviesoje!