Spausdinti

 ("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

JURGIS GYLYS

     Visais laikais daugiausia buvo diskutuojami tikėjimo ir religijos klausimai. Paviršutiniškai žiūrint, atrodo paprasta, o iš tiesų tai yra pati sunkiausioji žmogaus ir visos žmonijos problema.

     Todėl ir svarstymas, kaip tikėjimas prarandamas ir kaip jis vėl atrandamas, yra tiek sunkus, kad niekas negali manyti esąs jj išsamiai išnagrinėjęs ir neginčijamai teisingai išsprendęs.

     Atskiras individas yra lyg atskiras pasaulis. Jo nepažinęs, gali ir neteisingai spręsti, kaip jis pasielgtų kurioj nors situacijoj.

     Bandykime peržvelgti kelias gyvenimo iškarpas.

     1.    Saulėlydžio metu ataidėjus bažnyčios varpams į kaimo laukus, tėvas ir motina žegnodavosi ir sukalbėdavo "Viešpaties Angelą". O jų suaugę vaikai? Rodos, tų varpų gaudimo nė negirdi...

     2.    Vienas pamiškės ūkininko sūnus išėjo į kunigus, o kitas jau gimnazijoje įsipainiojo į kraštutinius kairiuosius, žavėjosi ir skelbė berno kultą. Studentaudamas jis jau dirbo pogrindyje. Jo veikla buvo sekama. Atsiradus aiškiems jo veikimo įrodymams, buvo padaryta krata. Kaltininkas suspėjo pasprukti. Grįžo Lietuvon jau su raudonaisiais. O vieną vakarą jis pasibeldė į savo brolio kunigo duris.

     —    Ateini suimti? — paklausė kunigas.

     —    Pasislėpti atvykau, — tarė susijaudinęs jaunuolis.

     —    Tai kas atsitiko? Ar jau esi nemalonėj? — giliai atsidusęs, paklausė dvasiškis.

     —    Iš niekieno nemalonių neprašiau, — atšovė paklaustasis. — Sakyk, ką tėtė su mama apie mane galvoja?

     —    Tai jų dar nematei?

     —    Nedrįstu jiems pasirodyti...

     —    Jie mano, kad tu žuvęs.

     —    Tai gerai, tegu geriau mano, kad aš žuvęs... — tyliai ištarė jaunuolis.

     —    Tavo jaunesnysis brolis suimtas...

     —    Už ką gi jis?

     —    Kas žino už ką? Gal paleis? Užvakar dar buvo kalėjime. Gal gali padėti?

     —    Ką gi aš galiu padėti? Gal ir patsai greit ten atsidursiu...

     —    Tai ar tu jau neberaudonas? — paklausė nustebęs kunigas.

     —    Jei nori žinoti, brolau, tai aš raudonas iš gėdos. Kalbu tau iš širdies — aš jais nusivyliau...

     3.    Baigiantis misijoms, klausyklos apgultos norinčių atlikti išpažintį.

     Kai kiti nuo klausyklos pasitraukia susikaupę, net susigraudinę, vienas jaunas inteligentiškas, doro gyvenimo vyriškis susinervinęs pakyla, išeina iš bažnyčios ir daugiau nebesugrįžta... Nuodėmklausio paklaustas, ar pasižada daugiau nebenusidėti, suabejojo... Jam atrodė, kad tai būtų didelis nusikaltimas, jei savo pažado nenusidėti jis negalės ištesėti. O ar ištesės?

     Nuo tos dienos vyriškis daugiau išpažinties nebeina. Bažnyčią jis lanko tik šeimos arba giminių šventėse. Bažnyčia jam šalta kaip kapas. Čia jis nebegali susikaupti, negali paskęsti maldingoje nuotaikoje. Bažnyčią jis remia, atiduodamas savo dešimtinę, bet meldžiasi tik savo vienatvėje, jausdamasis laimingas, kad gali bendrauti su Dievu be jokių tarpininkų.

     4.    Per keletą metų tuo pačiu šv. Mišių metu ir beveik toje pačioje vietoje matyti sėdinti su mažais vaikučiais šeima. Jie visi drauge meldžiasi, rimtai susikaupę skaito maldaknyges, gieda, priima šventą Komuniją.

     Dabar jau matyti tik vieni tėvai. O kur jų jaunimas? Ar dar miega, ar jau visai nenori į bažnyčią ateiti? Ir ar jie aplamai kada nors meldžiasi? Kas gi su jais atsitiko?

     Tos paprastos gyvenimo iškarpos turėtų pasakyti, kad tikėjimas žmogui yra labai subjektyvus atributas, jo intymaus pasaulio turinio dalis. Kol jisai pats neatsiveria viešumai, tol negali apspręsti jo tikėjimo. Tik pats individas gali autoritetingai ir tikrai kalbėti, kodėl jis tiki ar netiki, kas jo tikėjimą labiausiai stiprina ar žlugdo. Žmogaus tikėjimas yra artimiausiai siejamas su jo sąžine. Sąžinė — tasai paslaptingas žmogaus prigimties kampelis — yra labiausiai ginama ir saugojama nuo pašalinių intervencijų — nuosavybės dalis. Apspręsdami žmogaus kultūrinį subrendimą iš elgesio ir jo darbų, pasitenkiname tik konstatuodami: jo jautri sąžinė, jo gili sąžinė... Žmogus betgi subręsta visuomenėje ir iš jos dvasinių turtų bei palikimo gauna savo vidaus turinį.

     Todėl kyla klausimas, ar nereikėtų ieškoti bendros, visų suprantamos bazės, platformos aiškinantis, kas tikėjimą žadina ir kas jį užmuša visuotine prasme Tokios platformos beieškant, pasisiūlo Kristaus duotas pavyzdys paklausėjui, kas yra artimas. Kai galvažudžiai užpuolė žmogų, jie jį sužalojo, apiplėšė ir paliko pusgyvį pakelėj. Praėjo kunigas, matė tą žmogų gulintį ir ramiai sau praėjo pro šalį. Levitas taip pat. Tik samarietis aprišo žaizdas. Užsodinęs sužeistąjį ant asilėlio, nugabeno jį į užeigos namus.

     Šis pavyzdys pasako, kad 1) yra tokių kategorijų, kurias visi galime vienodai suprasti; Kristui nereikėjo aiškinti, kas iš tų praeivių yra tikras artimas, ir 2) kad žmogaus auklėjimui ir tikėjimo ugdymui labai svarbu geri ir dori pavyzdžiai.

     Tėvas Maksimilijonas Kolbe Auschwitzo koncentracijos stovykloje savanoriškai paaukojo savo gyvybę, kad galėtų išgelbėti šeimos tėvą... Jo pavyzdys tikėjimui reiškia daugiau, negu kadrai pamokslininkų.

     O mirę už tikėjimą kankiniai yra Bažnyčios aureolė. Šiuo laiku ta aureolė tapo lyg prigesinta. Kodėl nebekalbama apie tuos, kuriuos draskė liūtai, kuriuos gyvus degino ant laužų, kalė prie kryžių... Ar jų pavyzdžius jau pamiršome? Ar nepatogu, nes kalbėdami apie kankinius, išryškinsime ir tą begalinį kontrastą tarp jų ir mūsų? Mums vis patogiau pasilikti prie katekizminio tikėjimo — mums tik svarbu nueiti į dangų, o kad į dangų nueitume, reikia Dievą tikėti, priimti šventus Sakramentus ir melstis... Tai ir viskas.

     Kas lanko bažnyčią, kas dažnai eina šv. Komunijos, tas geras, tas tiki. Nesistengiama tikėjimui duoti dvasios, gyvybės, spindesio. Iš tokio katekizminio tikėjimo gimė "davatkų" sąvoka. "Davatkos", lyg ano meto fariziejai, kurių Kristus labiausiai nemėgo ir parodydavo juos palyginimuose kaip blogus pavyzdžius.

     Religinė bendruomenė be kultūrinio spindėjimo darosi nepatraukli. Inteligentijos dalis, kaltindama Bažnyčią atsilikimu, o save dažnai laikydama pažangiais, iš religinės bendruomenės traukiasi. Tikėjimas, negaivinamas malda, mąstymu, darbais, gęsta kaip nekurstoma ugnis. Tokie žmonės išsiskyrimui ieško pateisinimų, tolsta dar labiau ir Bažnyčiai lieka net alergiški. Dalis net aktyviai pasireiškia prieš Bažnyčią, o dar kiti gyvena su Dievu be tarpininkų, kaip tasai vyriškis po nesėkmingos išpažinties.

     Juos visus, ir tuos, kurie reiškėsi prieš Bažnyčią, ir kurie nesireiškė, laikydavome bedieviais. Jei toks "bedievis", atlikęs išpažintį ir priėmęs šv. Komuniją, mirė, sakydavome, kad mirė susitaikęs su Dievu...

     O apie tuos, kurie bažnyčią lankydavo, sakydavome, kad mirė aprūpinti šv. Sakramentais.

     Tradiciškai mes maždaug taip ir linkę spręsti apie kitą žmogų jo tikėjimo atžvilgiu, visai nesigilindami, ar jis iš tiesų su Dievu susipykęs. Tokiu matu matuodami, šiandien turėtume bedieviais laikyti beveik, visą jaunimą, nes labai maža to jaunimo dalis lanko bažnyčias, o dar mažesnė dalis atlieka religinę praktiką. Jie už Dievą nekovoja, bet prieš Jį ir nesukyla. Jaunimas nėra dar praradęs tikėjimo. Tai yra jautriausias ir pats svarbiausias šios temos klausimas. Jaunimas visada buvo ir dabar yra ir idealistai, ir entuziastai. Reikia tik jų nuotaikai atitinkamo tono, aiškios veikimo krypties ir vadų. Komunistai paneigia Dievą, bet jaunimui vis tiek nori duoti ką nors, kas juos uždegtų: "į saulę, į saulę, į saulę, laisvi sakalai!.

     Į problemą žiūrime atviromis akimis, bet tarytum apsvaigę. Tikrai yra labai sunkus uždavinys jaunimą išjudinti ir tikėjimu uždegti. Naujausi Katalikų Bažnyčios potvarkiai ir tikintiesiems katalikams įnešė tam tikros dezorientacijos. Vieniems atrodo, kad Kristaus uola jau skyla, o kitiems — tiktai įtemptų vadžių atleidimas. Buvo pasninkai — dabar beveik nebėr; buvo išplėsta ir griežta ekskomunika — dabar beveik nebėr; buvo indeksas — dabar nebėra; kunigai ir vienuoliai pasitraukia, veda, vienuolės išteka ir beveik niekas nedaro iš to tragedijos. Dvasininkija tvirtina, kad Bažnyčios ir pragaro vartai nenugalės, o pasauliečiai irgi nesijaudina — jei Dievas norės, tai ir akmenis pavers į duoną. Todėl nereikia stebėtis, kad pasaulio katalikiškasis jaunimas, lyg abstulbęs, nežino, ką daryti ir kokį kelią pasirinkti savo tikėjimui sustiprinti. Jiems Bažnyčia yra idealistinė institucija, kuri vadžių nei tampo, nei atleidinėja. Jei dabar jas atleidi, tai kam reikėjo įtempti? Dvasininkija buvo ir dar dabar tebėra atsiribojusi nuo žmonių. Ji gyveno daugiau Senojo Testamento dvasia, o Dovydo psalmės davė toną pamaldoms. Kunigas, tik prisiartinęs prie altoriaus, prašo Dievą, kad gintų jo bylą nuo nešventos giminės ir apsaugotų nuo neteisaus ir klastingo žmogaus... Sunku net išsiaiškinti, ką tai turėtų reikšti.

     Galvodavai, ar tai mes, čia atėję išklausyti šv. Mišių, esame ta nešventoji giminė ir tie klastingieji...

     Dabar gali laisviau aiškintis ir tokius klausimus, kurių anksčiau negalėjai išdrįsti kelti. Štai pavyzdys. Neseniai įtakingesnėj amerikiečių spaudoj buvo svarstyta ir padaryta išvada, kad sekantis popiežius galės būti amerikietis. O tas amerikietis yra lietuvis, labai populiarus Vatikane, einąs ten atsakingas pareigas. Vienas mūsų tautietis, norėdamas ta gerąja viltimi pasidalinti su pažįstamu kataliku amerikiečiu, jam taip ir sako:

     —    Va, šiame žurnale rašoma, kad sekantis popiežius bus amerikietis.

     —    Hm...

     —    Jis yra ir lietuvis, — pridūrė mūsų tautietis.

     —    Lietuvis? Na, tai kiek jūs turite lietuvių kardinolų? — klausia nustebęs amerikietis.

     —    Nė vieno.

     —    O, taip. Juk dabar jūsų krašte komunistai. Tai kiek jų turėjote anksčiau?

     —    Nė vieno.

     —    Tai kiek Lietuvoj gyventojų?

     —    Trys milijonai.

     —    O kiek katalikų?

     —    Beveik tiek pat — maždaug trys milijonai. ..

     —    Trys milijonai katalikų, ir nė vieno kardinolo? Na, o Italijoje, tur būt, pusantro kardinolo vienam milijonui. Italija turi kardinolus, turės ir popiežius...

     Dialogas pasibaigė. Anksčiau tokio ir panašaus dialogo katalikiškoje spaudoje vargu ar galėjai rasti. Tai lyg būtų buvęs priekaištas paties Dievo nustatytai Bažnyčios tvarkai.

     Taip kėlęs klausimą tikintysis būtų buvęs smerkiamas, o gal ir nuvarytas į bedievių archyvą. Gali užginti pareikšti savo mintį viešai, bet nėra jėgos ją išrauti iš žmogaus. Tad negalėjai uždrausti ir lietuviui norėti turėti bent vieną savo kardinolą. Argi Italija yra pati švenčiausia, doriausia, išmintingiausia pasaulio šalis? Ar ne Italijoje daugiausia komunizmo, nemaža netikinčiųjų, daug skurdo ir religinių prietarų?

     Tokie faktai kelia klausimus, kodėl taip yra, ir tikėjimo nestiprina. O kito tikėjimo žmonėms nėra kaip ir paaiškinti.

     Religinis drausmingumas, statomas aukščiau religinio sąmoningumo, nepaskleidė ir neprigydė visuomenėje krikščioniškosios kultūros tokiu pločiu ir gilumu, kad tikėjimas ir tikintieji ryškiai išsiskirtų savo pavyzdingu gyvenimu.

     Todėl ir jaunimo problema darosi sunki, nes jis žino, kad mes, vyresnieji, tos krikščioniškosios kultūros patys labai stokojame. Negali duoti kitam to, ko pats neturi. Šitos kultūros trūkumas kerta ir tautinio išlikimo viltis. Pamoksle nuo kalno Kristus liepė siekti tobulybės — būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulas. O šventas Povilas pabrėžė, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Medį pažinsi iš jo vaisių, o žmogų iš jo darbų.

     Tremtyje spauda yra viena iš efektingųjų priemonių, kurios pagalba žmogus gali save atskleisti. Ne kiekvienas ir net ne daugelis gali nuosekliai išreikšti savo mintis, taigi ir nebando. Krikščioniui, spaudos darbininkui, yra būtina jausti ne vien garbės, bet ir atsakomingumo jausmą. Jis turi saugoti, kad savo kūryba vykdytų Kristaus valią. Krikščionis, rašytojas ir žurnalistas, negali atsiriboti nuo krikščioniškojo pašaukimo pareigos. O ar tą pareigą atliekame? Mūsų mintys, skleistos viešumon, yra Dievui auka pilna to žodžio prasme.

     Kristus liepia, palikus auką prie altoriaus, pirma susitaikinti su savo broliu ir tik tada aukoti. O mūsų ta auka yra dažnai tik tam, kad galėtume savo brolį daugiau paniekinti ir pažeminti. Ir kai taip pasielgia žinomi ir įtakingi krikščionys katalikai, tai tuo jie ir išduoda save, parodydami, kiek tos krikščioniškosios Evangelijos šviesa yra juos apšvietusi ir kiek tobulumo keliu jie yra pažengę. Kai mes nešame ne Kristaus ugnį, o šiukšles tuo kultūriniu vieškeliu, kurį ištiesė mums krikščioniškieji idealistai, vykdome savo tikėjimo ir tautybės genocidą. Ir lieka klausimas, kas tada turėtų likti kaltas Aukščiausiojo teisme: žudikas ar nužudytasis? Nėra laisvas nuo atsakomybės ir tas, kuris palieka auką be pagalbos.

     Atsiskirdamas su apaštalais, Kristus pažadėjo nepalikti jų našlaičiais. Sakė atsių siąs šv. Dvasią ir ją atsiuntė. Dievas sukūrė žmogų ir jo taip pat nepaliko našlaičiu: įkvėpė jam troškimą ieškoti Jo ir Jį atrasti.

     Mūsų lietuviškasis jaunimas yra mūsų pačių paliktas našlaičiais. Jie tikėjimui dar nėra žuvę, bet gali žūti. Vienas jaunuolis, paklaustas, kodėl nelanko bažnyčios, atsakė, kad, jo patyrimu, tie, kurie eina į bažnyčią, yra veidmainiai. Jie eina į bažnyčią ne dėl to, kad jaustų kokį religinį susikaupimą arba dvasinį pakilimą, o tik dėl to, kad tokia yra kataliko pareiga, taip liepė jam kunigas. Jei neis—bus sunki nuodėmė. Paklaustas, ar nuodėmės jis nebijo, atsakė: "Veidmainiaudamas aš daryčiau nuodėmę. Aš tikiu Dievą ir meldžiuosi, kaip suprantu ir moku. Kas man iš tų maldų bažnyčioje, jei aš jų nesuprantu ir nemoku suprasti? Ta bažnyčios malda yra labai banali, negyvenimiška ir nereali".

     Reikia manyti, kad šitokios nuotaikos yra ne jis vienas. Tokia pažiūra yra bendra visam jaunimui, ir norint jį iš tos stagnacijos išjudinti, reikia bandyti kitus kelius, kitas priemones.

     Reikėtų jaunimui (ne atskiroms organizacijoms) įvesti atskiras pamaldas vienuolynų koplyčiose. Po pamaldų suruošti religiniais klausimais diskusijas su pavyzdžiais iš jų pačių gyvenimo patyrimo. Pripratinti jaunimą, kad atliktų įvairias pareigas, surištas tiesiogiai su tikėjimu ir t.t.

     Diskusijas organizuoti taip, kad visi turėtų progos pasisakyti, ir diskusijas aprašyti, nurodant ir minčių autorius. Tokiu būdu išjudintume interesą ir norą galvoti bei gilintis į problemas.

     Lietuvoje jaunimui visados turėjo didelę įtaką dvasininkai. Daugiau negu kitados ta jų pagalba šiandien yra skubiai reikalinga jaunam, tikėjimo labirintuose pasimetusiam žmogui. Tai yra didelė auka — pasiaukoti ir būti tikru Dievo vietininku šiame modernaus gyvenimo chaose. Jaunimui reikia pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti ir žavėtis. Kurio vedami, jie atrastų savo užgesusį, bet dar žaižaruojantį tikėjimą.

     Nepalikime jų našlaičiais! Jei bažnytinė malda jiems banali, negyvenimiška, nereali, tai duokime jai naujas formas, naujus žodžius. Kaip yra kartais gražiai paruošiamos invokacijos įvairių minėjimų ir net vakarienių proga, taip galėtų būti paruošiamos ir naujos, nešabloniškos maldos.

     Kur dingo literatūroje religinio gyvenimo ir pasiaukojimo pavyzdžiai, kuriuos skaitydami jauni žmonės norėtų tą jų gyvenimo pavyzdį ir sau pritaikinti?

     Bažnytines maldas galėtų paruošti ne būtinai dvasiškis, o pats jaunuolis, savo gyvenimo detalėmis jas pailiustruodamas ir sustiprindamas. Leiskim jiems patiems kurti religines giesmes, nesibijokime modernaus, bet kartais ir labai giliai išgyvento religinio jausmo.

     Ne pasmerkdami, juodindami, atskirdami nuo savęs paklydusį jaunuolį, o leisdami jam išsireikšti, atveriant visą savo būtį, nuo mažens tėvų įdiegtą religinį jausmą, tikrai prikelsime tikėjimą šimtuose tų, kuriems jis yra miręs.