Skyrių tvarko DANUTĖ B1NDOKIENĖ
ŠIEK TIEK APIE LIETUVOS MIESTUS
Kaip ir kituose pasaulio kraštuose, okupuotoje Lietuvoje sparčiai auga miestai. 1972-jų metų pabaigoje buvo 114 miestų su milijonu 744 tūkstančiais žmonių arba 54 procentais visų Lietuvos gyventojų. Per paskutinįjį dešimtmetį miestuose gyventojų padaugėjo visu trečdaliu (beveik 500 tūkst. žmonių). Buvusio žemės ūkio krašto gyventojų užsiėmimas ir gyvenimo būdas smarkiai pakito. Miesto gyventojų skaičius perviršijo kaimo gyventojų skaičių 1969 m.
Sparčiausiai augantys miestai Lietuvoje yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Šiuose penkiuose didžiausiuose miestuose gyvena 62 proc. miesto gyventojų (beveik trečdalis Lietuvos gyvent.). Gyventojų skaičius šiuose penkiuose miestuose atrodo taip: Vilnius turi 409,3 tūkst., Kaunas — 332,4 tūkst., Klaipėda — 155,0 tūkst., Šiauliai — 103,2 tūkst., Panevėžys — 84,0 tūkst. gyventojų.
Iš mažesniųjų miestų, vadinamų regionų centrais, sparčiausiai auga Alytus. Per dešimtį metų jame gyventojų pagausėjo 2,3 karto, o lyginant su 1939 m. — 4 kartus. 1972 m. pabaigoje Alytus turėjo 36,9 tūkst. gyventojų.
Miestų, kuriuose gyvena nuo 10 iki 20 tūkst. žmonių, yra 13. Tarp šių žymiai ateityje padidės Mažeikiai, nes numatytoji ten naftos pramonė reikalaus daugiau darbo jėgos, daugiau gyventojų. Šiai miestų grupei priskiriami ir žymiausi šiuo metu Lietuvos kurortai — Druskininkai (13 tūkst. gyv.) ir Palanga (11 tūkst. gyv.).
Miestų, kuriuose gyvena nuo 5 iki 10 tūkst. gyventojų, yra 23. Iš jų paminėtini Vilkaviškis, Gargždai, Raseiniai. Manoma, kad netolimoje ateityje juose gyventojų skaičius peršoks 10 tūkst.
Miestų su 3-5 tūkst. gyventojų yra 18. Tai daugiausia rajonų administraciniai centrai, kaip Šakiai, Lazdijai, Rietavas, Molėtai ir t.t. Mažiausiųjų miestų grupei (gyventojų ne daugiau kaip .3 tūkst.) priklauso 48. Per paskutinį dešimtmetį tokių miestelių skaičius gerokai sumažėjo (1963 m. jų buvo 61). Patys mažiausi Lietuvos miestai yra Birštonas ir Neringa.
Ši statistika apie Lietuvos miestus paimta iš straipsnio "Lietuvos miestai šiandien" (Gimtasis kraštas, Nr. 25, 1S73). Straipsnio autorius miestų didėjimo priežastimi laiko nepaprastu tempu besivystančią pramonę ir visokeriopą gerovę, išplaukiančią iš komunistinės santvarkos Lietuvoje. Autorius tvirtina, kad toks miestų augimas numatomas dar bent 15-20 metų, ir tada miestuose jau gyvens apie du trečdalius Lietuvos gyventojų. Gaila tik, kad autorius niekur nepasirūpino pasakyti, koks procentas tuose miestuose yra tikrųjų Lietuvos gyventojų — lietuvių, koks rusų ar kitų "broliškųjų respublikų" svečių, kurie, ieškodami lengvesnių darbo ir pragyvenimo sąlygų, plūste plūsta į Lietuvos miestus.
KUR DINGSTA LIETUVOS GINTARAS?
Tą Baltijos pajūrio auksą pažinojo senojo pasaulio pirkliai, praskynę pirmuosius kelius per miškus į nuostabųjį Gintaro kraštą. Gintaras savo patrauklumo nepametė ir moderniaisiais laikais, o lietuvis, norėdamas svetimiesiems parodyti savo krašto grožį bei pranašumą, pirmiausia griebiasi gintaro dirbinių. Tik, deja, dažnai nebėra ko griebtis. Štai kaip rašo vienas pilietis (Švyturys, Nr. 10, 1973):
— Nusipirkti gerą gintaro suvenyrą jau tapo problema. Akiai malonu žiūrėti į gintaro dirbinius Varšuvos ar Berlyno parduotuvėse ir apmaudu žiūrėti į savus. Čekoslovakija neturi savo gintaro, bet iš įvežto padaro dailius suvenyrus. Taip iš Prahos norisi į Vilnių nuvežti gintaro suvenyrus. Dovanoti čekams mūsų dirbinius nedrįsau...
NAUJAS TRAUKINIU MARŠRUTAS
Š.m. birželio pradžioje pradėjo kursuoti keleivinis traukinys Kaunas-Maskva. Jis kursuos kas antrą dieną, o pirmąją kelionę palydint, buvo stotyje suruoštos iškilmės su linkėjimais ir gėlėmis. Daugelio lietuvių (tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje) atminime dar gyvai išlikęs kitas traukinių į Rusiją vaizdas taip pat birželio mėnesio dienomis. Tik tada niekas keleiviams neparūpino ištaigingų keleivinių vagonų, gėlių, muzikos ar gražių linkėjimų.
TEBEGYVUOJA ŽEMAITĖS KULTAS
Rašytojai J. Žymantienei-Žemaitei dėmesys Lietuvoje vis neatslūgsta: leidžiami jos raštų rinkiniai, rašomi apie jos kūrybą straipsniai, nagrinėjama jos asmenybė ir raštai. Žodžiu, "žemaitologija" yra labai gyva. Kiekvienais metais yra skiriama Žemaitės vardo literatūrinė premija kuriam nors rašytojui už veikalą apie kaimo žmonių gyvenimą. Šių metų premija atiteko rašytojui Romualdui Granauskui už apsakymą "Vidudienio dalgis", išspausdintą praeitų metų Jaunimo gretų devintame numeryje. Premija rašytojui buvo įteikta sename Žemaitijos kaime Ušnėnuose, kur gyveno ir kūrė Žemaitė.
1972 m. "Vagos" leidykla Vilniuje išleido Literatūros ir kalbos XII tomą, kuris skirtas tik Žemaitei. Leidinyje sukaupta Žemaitės kūriniai, laiškai, archyviniai dokumentai, gausi memuarinė medžiaga, artimųjų ir rašytojos pažįstamų atsiminimai ir studijiniai jos kūrybos tyrinėjimai. Leidinį pristato straipsniu "Žemaitės palikimą kaupiant" akademikas K. Korsakas.
(.Pergalė, Nr. 4, 1973)
ATEISTAI NESNAUDŽIA
Trečdalis visų paskaitų, skaitytų kauniečiams per penkis pirmuosius šių metų mėnesius, buvo ateistinėmis temomis. Tai sudaro daugiau kaip tris šimtus paskaitų. Tas skaitė aukštųjų mokyklų dėstytojai, vidurinių mokyklų mokytojai, medikai. Toki skaičiai buvo pateikti "Žinijos" draugijos Kauno miesto organizacijos valdybos plenume, skirtame ateistinės propagandos gerinimo klausimams. Plenumo dalyviai dar aptarė kelius, kaip toliem gerinti darbo žmonių ateistinį auklėjimą, nutarė daugiau dėmesio skirti darbui su jaunimu, nagrinėjo šeimos ir mokyklos įtaką, formuojant materialistinę pasaulėžiūrą.
(Tiesa, Nr. 147, 1973)
NE VISŲ ATMINIMAI VIENODI
Viduriniosios ir senesniosios kartos lietuviai išeiviai dar labai aiškiai prisimena II-jį Pasaulinį karą, pergyventą jo siaubą ir tai, kodėl jie pabėgo iš savo tėvynės. Bėgimo dienomis ne vienam teko būti ir pavytam kur nors Vokietijoje, savo akimis regėti, kaip elgėsi "užkariautojai" rusai su užkariautaisiais. Apie tai ne viena knyga parašyta. Tik prisiminkime B. Pūkelevičiū-tės premijuotąjį romaną "Aštuonis lapus". Tie prisiminimai iškyla, perskaičius Tiesoje (Nr. 145, 1973) straipsnį "Kada ėjo kareiviai į mūšį". Straipsnyje aptariama ir atitinkamai liaupsinama A. Martinonio ir E. Uldukio knyga "Ėjo kareiviai į mūšį" ("Vaga", 1973). "Iš knygos puslapių" rašo straipsnio autorius, "kalba eiliniai kareiviai — Berlyno šturmo dalyviai. Jie matė tarybinį karį kautynių uragane, kartu su juo kovojo, todėl jie labai tiksliai pastebi tarybinio kario moralines savybes". O tos moralinės savybės labai jau kilnios. "Kiekviename knygos puslapyje suspindi vis naujas tarybinio žmogaus taurumo ir kilnumo spindulys". Berlyno kautynėse buvo nemaža ir lietuvių, raudonosios armijos karių. Visa eilė jų pavardžių ir suminima, jų prisiminimai aprašomi. "Berlyno šturmo dalyviai pasakoja, kad tarybinių karių širdyse išblėso keršto jausmas vokiečių tautai. Tą keršto ugnį užgesino komunistinė moralė, kilnumas ir socialistinio internacionalizmo jausmas..." Toks didvyris tarybinis karys piešiamas knygoje "Ėjo kareiviai į mūšį", o jeigu kuris nors lietuvis Berlyno užėmimo dienomis kitaip prisimena, tai jau kitas dalykas.