Spausdinti

Jonas Laužikas

     Gal būt, ne vienam atrodys keistas toks klausimas: juk gyvenime taip pat dažnai matome vaikus, kaip ir suaugusius, tinginčius šį tą atlikti, vengiančius vienokio ar kitokio darbo. Betgi raskime mažų vaikų, kurie tinginiautų! Mažų vaikų veiklumas, judrumas yra būdingiausias jų elgesio bruožas. Mažas vaikas čia pats vienas žaidžia, čia padeda ką nors kitiems, čia ką nors stebi, tyrinėja, bet niekada nebūna be užsiėmimo. Tačiau ne visada daro tai, kas įsakoma. Kartais jis palieka net ir savo žaislus nesutvarkęs, kokį nors darbą pradėjęs, gali palikti nepabaigęs, bet paprašytas mielai padeda, stengiasi atlikti ir tokius darbus, kurie pareikalauja daug energijos arba būna jam net per sunkūs.

     Sveikam vaikui yra svetimas neveiklumas, tingėjimas. O vis dėlto atrodo, kad ir maži vaikai kartais tingi, nenori nusirengti ar apsirengti, nusiprausti ir pan. Bet argi tai galima vadinti tingėjimu?

     Tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai kartais iš tikrųjų tingi mokytis ar atlikti kokias užduotis. Juo labiau tam tikras tingumas pastebimas paauglystės metais.

     Iš esmės sveikam vaikui veiklumas yra prigimties potraukis, o tingėjimas gali sietis su vystymosi bei sveikatos sutrikimais arba auklėjimo klaidomis.

     Tinginystė gali būti bendro pobūdžio arba dalinė. Bendro pobūdžio tinginystė pasireiškia neveiklumu, pasyvumu visose srityse.

     Tai pirmiausia priklauso nuo vaiko sutrikusios sveikatos, pvz. sergant anemija, persirgus organizmą išsekinančia liga, po nervinių sutrikimų, dėl sulėtinto psichinio vystymosi ir t.t. Mokinių nepažangumas žymia dalimi priklauso nuo nusilpusios sveikatos. Asteniškam ar nusilpusios nervų sistemos vaikui trūksta energijos, ir dėl to jis dažniau būna neveiklus, išsiblaškęs: jei ką nors pradeda, tai greičiau pavargsta ir meta darbą. Dažnai neveiklūs ir tie vaikai, kurie dėl nepakankamo girdėjimo, regėjimo ar kitų trūkumų silpniau tegali dalyvauti mokymo procese. Jiems tenka labiau įsitempti, o dėl to jie greičiau pavargsta. Tolydi įtampa sukelia nemigą, dažnesnius galvos skausmus ir tuo būdu silpnina darbingumą. Panaši padėtis gali būti ir po ilgiau trukusios ligos. Sergant ne tik nusilpsta vaiko sveikata, bet taip pat susilpnėja darbo įgūdžiai, vaikas nebepajėgia dirbti arba mokytis pagal bendrąją sistemą: jam reikia eikvoti daugiau jėgų, o turi jis jų mažiau. Ir jeigu tokiu atveju neatsižvelgiama į vaiko būklę, vaikas tampa vis pasyvesnis, atseit, ima tinginiauti.

     Panašaus pobūdžio tinginystė gali kilti ir tada, kai vaikas silpniau psichiškai išsivystęs, o mes apkrauname jį jėgas viršijančiomis užduotimis. Tada jis turi eikvoti daugiau jėgų, negu turi, o tai jį nuvargina ir sukelia tam tikrą pasipriešinimą, kuris ir atrodo tinginystė. Čia susiduriama su sulėtinto vystymosi, silpnesnių gabumų, pedagogiškai apleistais vaikais.

     Mokykliniais metais tinginystė gali kilti ir tokiems vaikams, kurie laiku neišmoksta mokytis, o vėliau skiriamosios užduotys pasidaro sunkiai įveikiamos. Dažnai gabesniems vaikams būna per lengvos mokyklinės užduotys, todėl jie neišmoksta mokytis, neįgyja mokymosi įgūdžių. O kai susiduria su sunkesnėmis užduotimis, tai nesugeba sutelkti jėgų joms įveikti. Laiku neišmokę mokytis, pradeda eiti išsisukinėjimo keliu, atseit, tinginiauti. Panaši padėtis ištinka ir tuos vaikus, kuriuos vyresni gelbsti daugiau, negu jiems reikia, neugdo vaiko savarankiškumo ir sugebėjimo įveikti sunkumus. Pastaraisiais atvejais tinginystė kyla dėl auklėjimo klaidų, kurių, deja, dar nemažai pasitaiko.

     Neretas tinginystės reiškinys paauglystės metais, kai dėl spartėjančio fizinio vystymosi, dėl organizmo persitvarkymo sumažėja energijos ištekliai. Tada greičiau nuvargstama ir pradedama vengti didesnio susikaupimo bei ištvermės reikalaujančių darbų. Ir jeigu į tas amžiaus ypatybes neatsižvelgiama, tai ir kyla bendro pobūdžio pasyvumas bei tinginiavimas.

     Dažniau susiduriame su daline tinginyste. Vaikas gali būti darbingas bei aktyvus kai kuriose srityse, o kitose — pasyvus arba tiesiog tingus. Kai kurios priežastys būna tos pačios, kaip ir bendro pobūdžio tinginystėje: dėl sveikatos arba dėl tam tikrų sugebėjimų stokos vienų veiksmų gali vengti, o kitus tinkamai atlikti. Bet čia susiduriame ir su daugeliu kitų priežasčių, išplaukiančių iš vaiko individualybės ir iš auklėjimo faktorių.

     Kiekvienas žmogus vienus dalykus labiau mėgsta, kitus mažiau, o trečius tiesiog atstumia. Taip ir mokinys — vienus dalykus arba mokytojus gali mėgti, o kitų ne; mėgstamas užduotis atliks noromis ir sėkmingai, o kitas — pagal aplinkybes: arba prisivers atlikti sąžiningai, arba tik atmestinai, arba visai neatliks. Čia ryškiausiai ir atsispindės išauklėjimas bei iššsiauklėjimas, asmens moralinės savybės, požiūriai ir veiklos įgūdžiai.

     Greta veiklos pomėgio bei dalyko patrauklumo iškyla ir formuojasi kiti skatuliai: įprotis atlikti veiksmą iki pabaigos, būtinumo bei pareigos supratimas, visuomeninis kryptingumas, kolektyvinė veikla, teigiama arba neigiama rezultatų perspektyva ir t.t. Juo tie skatuliai stipresni, tuo didesnis bendrasis darbingumas. Trūkstant atitinkamų skatulių, darbingumas silpnėja ir kyla nenoras, dažnai jau susijęs su tingumu, atlikti nepatrauklų veiksmą.

     Mokykliniais ir ypač paauglystės bei jaunystės metais veiklumą dažnai lemia tikslas, motyvai, reikšmingumas ir pan. Čia iškyla klausimas: o kam to reikia, kas iš to bus, kokia prasmė bei nauda? Be abejo, atsakymas į tokius klausimus daug priklauso nuo asmens intelektualinio, moralinio, socialinio bei bendrojo kultūrinio išsivystymo. Neretai moksleiviai bei jaunuoliai nemato tikslo arba reikšmės ir neigiamai žiūri į kurią nors veiklos sritį. Pavyzdžiui, kai kurie moksleiviai nemato prasmės mokytis užsienio kalbos, istorijos ar kurio kito dalyko, nes kam to reikią. Kiti, ypač paauglystės metais, iš viso neigia mokymosi reikšmę, vadovaudamiesi įvairiais požiūriais: materialiniais (mokslas neteikia didesnio uždarbio), psichologiniais (mokslas per daug reikalaująs energijos ir aptemdąs jaunystę), moraliniais (mokslas neiškeliąs asmenybės į aukštesnę pakopą)... Šitokiais atvejais priešiškai nusistatoma mokslo atžvilgiu ir dėl to tingima reikiamai padirbėti. Tuo tarpu kitose srityse paauglys gali būti visiškai veiklus.

     Asmens darbingumą daug lemia požiūris į save: pasitikėjimas savimi, savo jėgomis, veržlumas į tikslą, ištvermingumas darbe, atkaklumas ir kitos charakerio savybės. Neretai silpnesnės sveikatos arba menkesnių gabumų vaikams, ir ypač paaugliams, pritrūksta pasitikėjimo savo jėgomis, skiriamos užduoties teisingo įvertinimo, objektyvaus kritiškumo kitų vertinimui. Šitokiais atvejais neretai susiduriama su mažavertingumo kompleksu, kaip yra pažymėjęs įžymus austrų neuropatologas psichologas Alfredas Adleris. Asmenys, slegiami tokio komplekso, nuogąstauja bet kokio mažiau pažįstamo darbo, bijosi nepajėasią gerai atlikti, tai esą per sunku, per mankai tam esą pasiruošę ir t.t. Tuo pačiu tokiems asmenims atrodo, jog kiti iš jų per daug reikalauja, neteisingai vertina jų atliktą darbą, per daug jie pavargsta ir pan.

     Iš viso to matyti, kad vadinamoji tinginystė yra itin sudėtingas psichinis kompleksas, o ne kokia nors vienalytė charakterio savybė, sąmoningas nusistatymas, įprotis ar kokia nors yda. Ji išsivysto įvairių faktorių veikiama, daugiau ar mažiau priklauso nuo auklėjimo klaidų įvairiais amžiaus laikotarpiais.

     Be abejo, svarbus auklėjimo uždavinys — apsaugoti vaikus nuo tinginystės. Dėl to visų pirma svarbu žiūrėti, kad vaikas būtų sveikas. Vos tik pastebėjus vaiko pasyvumą, nenorą veikti, vengimą kokių nors veiksmų arba nesėkmę, atliekant kokias nors užduotis, būtina visapusiškai patikrinti sveikatą. Labai svarbu įpratinti vaiką iš pat mažens veikti ne tik tai, kas patinka, bet ir kas reikalinga pačiam ir kitiems. Veiklos įprotis yra labai reikalingas žmogaus gyvenime. Iš seno žinomas romėnų teiginys: įprotis—antroji prigimtis. Čia ypač svarbu įskiepyti įprotį įveikti pasitaikančius sunkumus, įveikti savo nenorą, baimę ir kt. Taip pat svarbu įskiepyti požiūrį, kad darbas yra būtina žmogaus pareiga ir jį reikia atlikti, nepaisant — patinka ar ne, lengva ar sunku. Pavojinga leisti vaikui įprasti nuo sunkesnių ar nepatinkamų darbų išsisukinėti, atlikti juos nerūpestingai, atstumtinai. Taigi, čia nuklystame į kitas svarbias auklėjimo problemas — darbinio auklėjimo, moralinio auklėjimo, valios ugdymo ir kt. O auklėjimas iš tikrųjų yra sudėtingas ir itin kūrybinis procesas, todėl, deja, receptų nereikia ir ieškoti.

     O ką gi daryti, jeigu vaikas iš tikrųjų tingi? Čia pats bendriausias atsakymas — visų pirma reikia išaiškinti to reiškinio priežastis: kodėl vaikas tingi ir ar tingi visada ar tik kai kada?

     Norint koreguoti kokius nors vaiko trūkumus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių ir individualias savybes ir tada ieškoti atitinkamų poveikio būdų ir priemonių. Daugeliu atvejų reikia eiti palaipsniui įtikinimo ir įpratinimo keliu. Vyresniems vaikams reikia išaiškinti, kad skiriamą užduotį būtina atlikti rūpestingai ir tiksliai. Pavyzdžiui, įdomu ar neįdomu, vis tiek reikia mokytis, nes kiekvienas mokinys negali išsirinkti tik tai, kas įdomu. Jei vaikui ir atrodo, jog tas ar kitas dalykas nėra reikalingas ar jam per sunkus, tai vis tiek negali būti pasirinkimo, nes taip yra nustatyta ir visiems privaloma. Tačiau jeigu iš tikrųjų atrodo per sunku, tai greičiausiai dėl to, jog vaikas neišmoko mokytis arba to darbo dirbti: jį reikia mokyti, kad nebūtų sunku. Žinoma, kokiais nors įsakymais, gąsdinimais ar bausmėmis tinginystė nepašalinama. Ją, kaip ir kiekvieną ligą, reikia kantriai gydyti, o pasisekimas priklauso ir nuo to, kiek toji yda arba liga yra įsigalėjusi ir kokia individualybė, kiek ji leidžiasi perveikiama. Šiuo, kaip ir kiekvienu auklėjimo atveju, labai reikalingas nuoseklumas bei sistemingumas. Visada klaidoms pataisyti reikia daug laiko ir rūpestingumo. Svarbu, kad tinginys suprastų, jog tai yra tinginystė ir blogis. Kai dar vaikas to nesupranta, tai svarbiausia pratinti, kad atliktų ir tuos darbus, kurie jam neįdomūs, nepatrauklūs, bet yra būtini. Dėl to reikia tvirčiau laikytis režimo ir prižiūrėti. Be abejo, ir čia daug gali padėti paskatinamosios priemonės: padrąsinimas, pagyrimas, pažangos pabrėžimas, o kartais tam tikras apdovanojimas ir kt. Pastarieji atvejai ypač reikšmingi mažiau savim pasitikintiems vaikams, atsilikusiems moksle dėl ligos ar dėl kitų priežasčių, patyrusiems kokias nors šeimos nelaimes ir pan.

     Apskritai, tinginystė yra blogis, prieš kurį reikia ryžtingai kovoti. Juo tas blogis labiau įaugs į asmens charakterį, tuo kova yra sunkesnė. Todėl svarbu neleisti tam blogiui įsigalėti, nepraleisti nepastebėjus. Ten, kur pačių tėvų bei auklėtojų jėgos pasirodo nepakankamos, reikia tartis su specialistais. Svarbu įsidėmėti, jog paskui kiekvieną blogį seka daugelis kitų. Jei tik vienas blogis įsigali, tai kovoti dažnai tenka su daugeliu kitų.

Snauduliu, miegu ir tinginyste išvejamos iš pasaulio visos dorybės.

Petrarka