("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)

ROMA OLŠAUSKAITĖ

     Žmogus, palyginus su visais kitais žemės kūriniais, yra sudėtingiausias. Jo gyvenimas dinamiškas ir visad besikeičiąs: vieną dieną jis jaučiasi linksmas, o kitą — jau neapkenčia savęs ir pripildo pasaulį neapykantos. Šalia jo esanti gyvūnija tik egzistuoja. Jau tūkstančiai metų, kaip kiekviena diena jai vienoda. Tad iš tikrųjų gyvūnijos ir žmogaus buvimas labai skirtingas. Gyvūnija egzistuoja tik medžiaginėje plotmėje, o žmogus jau peržengia šią plotmę ir veržiasi į kitas sferas. Vadinas, jis iškyla virš fizinės realybės. Jo minčių pasaulis negali būti sukontroliuojamas jokios medžiaginės jėgos. Tuo atžvilgiu jis turi laisvą prigimtį. Niekas negali žmogaus minčių pasaulio apriboti nei laiku, nei galvojimo turiniu. Žmogus gali kalbėtis vienas su kitu ir dalintis savo minčių pasauliu, tokiu būdu praturtindamas savo pažinimą. Tad žmogui yra reikalinga socialinė aplinka, kurioje jis gali augti savo vidujiniu gyvenimu.

     Tačiau žmogus nuolatos jaučia savo egzistencinę buitį ir yra prislėgtas savo išnykimo grėsmės. Kaip akmuo, Kuris gali būti vieną dieną sumaltas į mažus gabaliukus, taip ir žmogus jaučia šios žemiškosios buities nykumą ir mirtį. Šitas rūpestis žmogaus nepalieka visą jo gyvenimą; jis negali priimti mirties, kaip visiško išnykimo. Taip jis, mąstydamas apie savo esmę bei savo gyvenimo kelią, nori išsiveržti iš esamos tuštumos į visišką pilnybę. Nepakeldamas vienumos, jis stengiasi įsilieti į bendruomenę. Bet ir čia jį varžo visokie žmogiški netobulumai, ir bendruomenė negali jo patenkinti. Todėl žmogus, nerasdamas galutinio atsakymo bei pasitenkinimo šiame žemiškame ieškojime, yra priverstas atsakymų ieškoti metafiziniame pasaulyje. Bet mūsų pasaulietiškoji aplinka nesirūpina šitomis problemomis ir, žinoma, neskatina žmogaus jomis sielotis. Taigi tais reikalais sielotis ir jų ieškoti jau pasidaro asmeninis rūpestis.

     Žmogus gali prieiti išvados, kad gyvenimas bergždžias ir beviltiškas. Jis gali atmesti bet kokį religinį pagrindą spręsti žmogaus likiminėm problemom. Tokio tipo žmogus nemato jokios prasmės tikėti antgamtine būtybe. Į tikėjimą jis žiūri kaip į įrankį, padedantį pernešti gyvenimo sunkumus, ir nieko daugiau. "Kad aukštesnio išsilavinimo žmonės, kurie yra susipažinę su moderniais mokslo metodais ir kurie nėra neurotikai ar bailūs, gali nuoširdžiai tikėti "absurdiškas" tikėjimo dogmas, netikinčiajam yra visiškai nesuprantama", sako I. Lepp.1 Antra vertus, tikintysis mano, kad bedievis nori užmiršti gyvenimo reikalavimus, nes jis dvasiškai yra nepajėgus susilyginti su tikinčiaisiais. Tačiau šitoks galvojimas yra neteisingas.

     Tad yra būtina giliau pažvelgti į tikėjimo esmę. Tikėjimo pagrinde glūdi idėja, kad Dievas, kuris yra paslaptis, nori save atskleisti žmogui. Jis nori atskleisti žmogaus dvasiai savo pasiaukojančią ir amžiną meilę. Žmogus, žinodamas savo ribotumą ir trokšdamas žinoti, grožėtis bei mylėti, savo dvasia nori išsiveržti iš to ribotumo. Jis siekia amžinybės. Jau pati žmogaus prigimtis jį traukia iš ribotumo. Dievas, į kurį krypsta žmogus, nori ir gali patenkinti šiuos žmogaus troškimus. Žmogus privalo laisvai apsispręsti. Tik įsipareigojęs Dievui, jis gali pajusti visišką vidujinį pasitenkinimą. Tad tikėjimas yra Dievo dovana žmogui, kuri, sąžiningai ir laisvai priimta, jam suteikia nusiraminimą.

     Norint geriau suprasti, kas yra tikėjimas, reikia į jį pažiūrėti iš žmogiškosios pusės.

     Tikėjimui daug reikšmės turi jausmai ir bendruomenė. Jausmų atžvilgiu tikėjimas yra asmeninis įsipareigojimas Dievui. Čia yra pabrėžtina žmogaus prigimties visuma, kur jausmai ir protas veikia vienas kitą. Tikėjimui reikia gyvumo, užsidegimo, entuziazmo, ką ir duoda jausmai. Kaip jau minėta, tikėjimas yra surištas su dieviškąja paslaptimi; iš žmogaus reikalaujama geros valios ir pakankamo subrendimo. Šios abi žymės taip pat rišasi su jausmais. Tikėjimas yra šuolis į paslapčių pasaulį, dėl to jis negali būti pilnai protu suvokiamas ir nėra atviras moksliškam tyrinėjimui. Protas prieina prie tam tikros ribos ir giliau įžvelgti nebegali. Kai žmogus pajunta savo jausmų ir proto ribotumą bei netobulumą, tada jam tikėjimas padeda eiti į gyvenimo pilnatvę. "Tokiam tikėjimui nieko nėra nereikšminga. Niekas nebus veltui; nė vienas veiksmas neliks neatsakytas".2 Viltis padeda pakelti visus netobulumus ir palaiko žmogų, ieškantį tiesos, gėrio ir grožio. Teisingai Karl Rahner žmogų vadina "amžinu ieškotoju". Šis nuolatinis ieškojimas žmogui duoda vis daugiau ir daugiau naujų žinių apie save ir apie Dievą. Tos naujos žinios duoda pagrindą naujam veiksmui, kuris yra labai svarbus, konkretizuojant tolimesnį savo galvojimą.

     Jausmais išgyvenamas tikėjimas yra aiškiai pastebimas kitų, aplink esančių. Žmogus — socialinis tvarinys nemėgsta Dievo garbinti tik privačiai. Jis turi įsilieti į savo tikinčiųjų bendruomenę. Tikintysis nėra izoliuota sala, ir jo tikėjimas labai dažnai priklauso nuo kitų tikinčiųjų, o taip pat ir nuo Bažnyčios, kuriai jis priklauso.

     Viską, kas iki šiol pasakyta, būtų galima suvesti į keletą sakinių. Tikėjimas yra žmogaus su Dievu bendravimas. Tikėjimas priklauso nuo Dievo, nes Dievas jį suteikia žmogui. Iš žmogaus pusės reikia laisvo apsisprendimo, jis turi vykdyti Dievo valią, stiprinti savo asmenišką nusiteikimą dievybei ir dirbti, kaip sąmoningas krikščionis, savo bažnytinėje bendruomenėje.

     Apsireiškiančiam Dievui žmogus turi rodyti paklusnumą, laisvai jam pavesdamas save patį, aukodamas savo protą ir valią ir laisvai priimdamas jo atskleistą tiesą.3

     Einant prie tikinčiųjų ir netikinčiųjų problemos, pirmiausia reikia šiek tiek paliesti tikinčiojo ir netikinčiojo sąvokas. Šitie du žmonių tipai turi daug panašumo, kurio daugelis, gal būt, nepastebi. Ir netikintis vis tiek turi šiek tiek tikėjimo. Tas tikėjimas gali būti įvairiose srityse: psichologinėje, politinėje, filosofinėje ir t.t. Jeigu žmogus ką nors daro, tai jis daro dėl kokios nors motyvuojančios idėjos, dėl kokios nors priežasties. Kokia toji idėja bebūtų, ji asmenį veda į įsipareigojimą ir į tam tikros veiklos būdą. Tą centrinę motyvuojančią idėją galime pavadinti reliatyviu absoliutu. Absoliutu vadiname todėl, kad tuo momentu ta idėja virsta jo "dievu", ir asmuo daro viską tos idėjos įvykdymui. Ją vadiname reliatyviu absoliutu, nes toji netikinčiojo idėja yra ribota, žemiška. Tokį žmogų galima pavadinti nesąmoningu tikinčiuoju.

     Tikinčio krikščionio veiksmai yra pagrįsti Dievo idėja. Jis yra sąmoningas tikintysis, nes jo tikėjimas yra motyvuojamas absoliučios Absoliuto idėjos. Dievas yra nekintantis ir neribotas. Tačiau reikia neužmiršti, kad žmogus, kuris tiki Dievo buvimą, jaučia žinojimo trūkumą. Ir Šv. Rašte yra parašyta: "Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui".4 Žmogus niekuomet negalės visko žinoti ir viską suprasti, todėl jis ir yra slegiamas netikėjimo grėsmės, kurios niekuomet negalės atsikratyti.

     Iš visa to galima padaryti išvadą, kad kiekvienas žmogus tiki. Tikėjimas niekuomet galutinai nėra prarandamas, bet taip pat niekuomet nėra visiškai "atrastas". Galima sakyti, kad žmogaus tikėjimas yra tam tikras nuolatinis tęstinumas, niekad nepasiekiant nei vienos, nei kitos ribos, t.y. jo negalima nei visiškai pamesti, nei visiškai tobulai pasisavinti. Čia pasilieka tik tokia problema: kas žmoguje sutvirtina tikėjimą, ir kas jį stumia į didesnius abejojimus, stabdant tikėjimo augimą arba jį mažinant?

     Reikia prisiminti, kad tikėjimas priklauso ir nuo Dievo, ir nuo žmogaus. Dievas, nuo niekieno nepriklausomas, elgiasi savo nuožiūra. Dievas žmogui teikia tikėjimą pagal savo planą. Kaip jau anksčiau minėta, nesąmoningas tikintysis priima reliatyvų absoliutą. Toks asmuo turi kokią nors utopinę idėją savo gyvenimo kelrodžiu. Toks tikėjimas negali augti, nes jis yra išskirtas to asmens sąmonės. Geras pavyzdys yra kun. Ignacas Lepp, kuris savo jaunystėje buvo entuziastiškas komunistas, sužavėtas socialistine ideologija. Jis dėjo visas pastangas, skleisdamas materialistinę pasaulėžiūrą. Jis pats prisipažįsta: "Jau daugel metų kova už komunistiškus idealus sukoncentravo visas mano dvasines jėgas iki tokio laipsnio, kad aš nieku kitu daugiau nesidomėjau".5 Taip šiame jaunuolyje marksistai vietoj Dievo įtvirtino materializmo idėją.

     Marksistai skelbia, jog žmogus jau yra tiek pažengęs, kad gali savyje matyti visas dieviškas savybes. Dievas — tai tik fantazijos kūrinys. Tad jų "dievas" yra pats žmogus. Šitą reliatyvų absoliutą priima ir kai kurie intelektualai, kurie dievina protą ir griežtuosius mokslus. Tikėjimą jie laiko irracionaliu ir visai nesuprantamu. Jie sako, kad Šv. Raštas nėra pagrįstas mokslu, tad ir Dievo buvimas yra nepriimtinas. Šitie pavyzdžiai rodo, kaip reliatyvus absoliutas užima absoliutaus Absoliuto vietą. Ideologinės ir intelektualinės žinios eiliniam žmogui čia ne tiek svarbios. Dažnai žmogus pervertina pinigo ir politikos galią. Kartais ir patriotiškumas persveria visas kitas vertybes. Taip galvojantieji asmenys žmogų padaro visa ko centru, tad tikrasis tikėjimas negali paliesti jų psichės. Pagunda netikėti ateina tada, kai asmuo savo gyvenimą pripildo ribota idėja.

     Geras būdas išvengti šitokios tragedijos — dažnas savo turimų vertybių pergalvojimas. Siekdamas gėrio, žmogus išsiveržia iš savo buities. Jeigu jis tai rimtai pergalvos, tai supras, kad jo troškimų niekad negalės patenkinti joks ribotas dalykas.6 Gyvenime yra labai svarbu nesumaišyti vertybių skalės. Tai yra viena iš galimybių išvengti nesąmoningo tikėjimo pavojaus.

     Nagrinėjant šią mintį jaunimo tarpe, randama dar viena keista apraiška — neturėjimas metafizinio rūpesčio (nesidomėjimas gyvenimo bei mirties klausimais). Gyvenimo tempas neduoda pakankamai laiko apie šiuos dalykus daugiau pagalvoti. Iš tikrųjų jau pats aplinkos nusiteikimas įtaigoja jauną asmenį tų klausimų kėlimą laikyti beprasmiu, neaktualiu, vien tik senosios generacijos reikalu. Pavyzdžiui, jaunosios generacijos gyvenimo filosofija sako, kad gyvenimas po trisdešimt metų jau nebeprasmingas. O kad mirties neprimintų konkretus gyvenimas, tai senukai yra išsiunčiami į nuošalias prieglaudas numirti. Ir kas dar blogiau — tas metafizinis rūpestis yra užslopinamas ir nustelbiamas narkotikais, seksu ir "požemine" muzika. Literatūra ir kiti menai, išsivystę per tūkstančius metų, dabar nuvertinami. Idėjos, dėl kurių žuvo daug didvyrių, yra išjuokiamos. Humanitariniai mokslai nestudijuojami, nes sunku užsidirbti duoną. Labai liūdna, kad šis naujas galvojimas nesiriboja kokiu nors vienu kraštu ar kontinentu, bet yra užplūdęs visą pasaulį.

     Jaunas žmogus, skubėdamas tuo iškreiptu, nenatūraliu gyvenimo keliu, nuvertina pats save. Jis pasidaro tikras savižudys. Metafizinis rūpestis, kuris yra žmogaus dvasios reiškinys, dirbtiniu būdu nuslopintas, bent laikinai užmigdo ir žmogaus dvasią. Pasiekus šitokį dvasinį stovį, žmogaus gyvenimas pasidaro beprasmis ir nepakeliamas, nes dvasia užsklęsta užburtame materialinio gyvenimo rate.

     Žmogus privalo atsisakyti to liguisto gyvenimo stiliaus, kad jame vėl galėtų kilti metafizinis rūpestis. Tik tada vėl galės jo dvasia pabusti. Bet kaip tą pabudimą sužadinti? Atbudimas arba dvasinių gelmių pajutimas gali prasidėti, skaitant gerą poeziją, grožėj antis gamta, klausant savo sąžinės ir darant gerus darbus kitiems. Kiekviename iš šių veiksmų yra kažkas dvasinio; tas "antgamtinis skonis" pritraukia individą. Žmogaus dvasia, pajutusi gėrį ir grožį, jau nesustoja, bet veržiasi toliau į begalinį Gėrį ir Grožį. Čia dvasia įgauna "sparnus". Karl Rahner šitokį žmogų yra pavadinęs "jau visuomet anapus" (always already beyond). Išsiveržti iš materialinės plotmės galima transcendentinių elementų pagalba. Tie elementai yra: tiesa, gėris, grožis, vieningumas. Šie elementai ugdo dvasines jėgas, bet jų nepasotina. Charles Pierre Baudelaire taip poetiškai išsireiškia: "Tai įvyksta staigiai per poeziją, per muziką, kai siela savo žvilgsniu išvysta grožybes anapus kapo; kai nepaprastai graži poema išspaudžia ašaras, tačiau šitos ašaros neįrodo džiaugsmo pertekliaus; jos labiau liudija erzinantį nusiminimą, nervų pertempimą, prigimties ištrėmimą netobuluman, kuris trokšta dar šitoje žemėje tuojau pasisavinti apreikštąjį rojų".7

     Ir Marija Saulaitytė prašneka trumpu, bet giliai įsijaustu eilėraščiu:

     How brightly,
     how lightly,
     how sweetly
     the unexpetcted dew
     soothes the pre-ordained chasm —
     forever hungry
     and forever unfulfilled,
     but soothed —
     how brightly,
     how lightly,
     how sweetly.8

     Kita šito moderniojo amžiaus išraiška, žlugdanti tikėjimą, yra visuomenės antropocentrėjimas: žmogus savo proto galiomis nuskrenda į mėnulį, pratęsia savo gyvenimo laikotarpį, pastato milžiniškus dangoraižius. Čia žmogus pradeda realiai pajusti savo galią ir ją sulyginti su Sutvėrėjo galia. "Ne taip kaip anksčiau, dabar Dievo ir religijos paneigimas ar net jų abiejų atmetimas — jau nebe atsitiktiniai ar individualiniai įvykiai. Šiandien nebėra reti tokie sprendimai, kurie pateisinami mokslo pažangos ar kažkokio naujo humanizmo reikalavimais".9

     Tad vietoje antgamtinių atsiranda gamtinės pažiūros. Yra aiškiai pastebimas mažėjantis bažnyčios lankymas. Pradedama manyti, kad sekmadienio mišios ne taip jau svarbios. Bažnyčios lankymas — tai laiko gaišinimas. Verčiau vienam gamtoje pasimelsti ir pajusti Dievą. Daugelis jaunimo mano, kad yra prasmingiau sutikti Dievą žaliuojančicse pievose ar kur nors kitoje nuošalioje jaukioje vietoje, negu pasenusioje bažnyčioje.

     Šitų asmenų galvojimas gali būti teisingas tik tiek, kiek iš tikrųjų mes galime Dievą pažinti gamtoje. Tačiau čia mes jį pažįstame tik kaip Sutvėrėją. Tai nėra asmeniška pažintis, nes žmogus tokioje bendrystėje gali jaustis tik kaip sutvertas daiktas. Analogiškai tokiam Dievo pažinimui būtų susipažinimas su kokio nors dailininko kūriniais, nepažįstant paties dailininko. Kaip su dailininku, taip ir su Dievu negalima pradėti draugystės, jeigu jo asmeniškai nepažįsti. Reikia pažinti artistą kaip žmogų, o Dievą — kaip mūsų Tėvą. Pažindamas menininką, gali sužinoti jo planus, troškimus, naujus bandomus tapybos kelius ir t.t. Taip ir Dievą pažindamas, kaip asmenį, jame rasi tavimi besirūpinančią, mylinčią, tėvišką širdį. Taip pat, susipažinus su Dievu, dar reikalinga palaikyti su juo ryšius ir dalyvauti jo gyvenime. Tik tokiu būdu gali tobulėti žmogaus dvasia. Pavieniam žmogui tai labai sunkiai įmanoma; tam tikslui labai daug padeda tikinčiųjų bendruomenė.

     Tikinčiųjų bendruomenė reikalinga tam, kad per ją individas pajustų savo tikėjimo stiprumą bei esamas kliūtis. Bendraujant su žmonėmis, įsigyjamas vienas kitu pasitikėjimas. Čia individas patiria, kiek jis turi padėti pastangų ir parodyti kantrybės bei meilės, kad galėtų pasitikėti kitais žmonėmis. Dalyvaudamas tikinčiųjų bendruomenėje, asmuo patiria ir tikėjimo kliūčių: pamato, kad visko negalima šimtu procentų įrodyti, kad vis dėlto yra daug rezervuotumo santykiuose su kitais. Bet įgyta patirtis, santykiaujant su kitais žmonėmis, palengvina individo pastangas įtikėti dieviškąjį Asmenį.

     Sociologiniu požiūriu, individo žinių bagažas susikrauna iš tų, kurie gyvena bendruomenėje. Paprastai jeigu didesnė dalis kurią nors mintį priima, tai anksčiau ar vėliau ir kiti asmenys prie jų prisijungia. Asmuo, priklausąs mažumai, gali išlikti sąmoningu tos mažumos nariu tik tada, kai bendrauja su kitais tos mažumos nariais.

     Teologiniu požiūriu, pavyzdžiui, katalikui natūrali vieta tikėjimo augimui užtikrinti yra katalikiškoji bendruomenė. Čia jis gali susipažinti su Mozės, Kristaus ar jo apaštalų religiniais pergyvenimais ir mokslu. Juk tokių žinių neduoda bet kuri pasaulietiška bendruomenė. Krikščionio pašaukimo pagrindas yra bendruomenėje.

     Bet kartais bendruomenė gali tikėjimui ir pakenkti. Juk ir tikinčiųjų bendruomenėje yra silpnybių bei netobulumų. Ignorancija, išdidumas, tamsa ir nuodėmė egzistuoja ir Bažnyčios rėmuose. Kunigai kartais piktinasi pasauliečių elgesiu, o pasauliečiai — kunigų. Niekad nereikia užmiršti, kad ir pasauliečiai, ir kunigai yra žmonės. Kiekvienas žmogus kartais suklysta, netobulai pasielgia. Bet kas iš jų pirmas gali mesti į kitą akmenį? Kiekvienas Bažnyčios narys turi būti pasiruošęs priimti katalikiškoje bendruomenėje visa, kas joje gali pasitaikyti, nešti jos uždėtą naštą, nes tik joje jis pasieks tobulesnį tikėjimą ir asmenišką laisvę.

     "Bažnyčia savo žmogiškuoju elementu yra bekylančių, beaugančių asmenybių eilė. .. Ir šitame žmogiškame elemente mūsų žvilgis turi išskirtinai pastebėti ir vertinti tai, kas .yra amžina ir jau pradeda sudievėti, tai yra ano dieviškojo prado įsigalėjimą žmoguje, o ne tai, kas malonės dar nėra apvaldyta — trūkumus. Kas dieviška, tai kiekviename žmoguje dar augs, stiprės ir pasiliks amžinai; o visa kita, tai yra žmogiškieji trūkumai, nepritekliai, klaidos, ydos, nuodėmės, bus sunaikinta, pašalinta, atitaisyta, ir vieną dieną iš visa to nieko neliks. Tad nėra nė reikalo į tai kreipti dėmesio, nei tuo piktintis, nei apie tai kalbėti".10

     Dabar galima kelti klausimą: ką žmogus gali laimėti, palikdamas Bažnyčią? Iš tikrųjų, ją palikdamas, jis randa tik tamsą ir mirtį, kuri yra daug baisesnė už Bažnyčios ribų. Bažnyčios bendruomenėje pasitaikantys gundymai yra individui tik naudingas bandymas: arba tai subrandins jo asmenybę, arba parodys, kad jis niekuomet neturėjo tvirto tikėjimo.

     Šiame rašinyje iškeltos mintys apie tikėjimo sustiprėjimą ar susilpnėjimą problemą paliečia tik tiek, kaip kiaušinio lukšto perskėlimas. Dievo ir žmogaus sąvokos mums taip mažai yra pažįstamos, kad jų niekad negalėsime kaip reikiant suprasti. Mums tik tiek yra žinoma, kad Dievas nepaneigia žmogiškumo. Žmogui yra įmanoma pajusti Dievo buvimą. Jaučiant Dievo buvimą, jau galima bandyti megzti ryšį tarp Dievo ir žmogaus. Žmogus, būdamas laisvas, gali tą ryšį pripažinti arba atmesti. Atmesdamas Dievą, žmogus nukreipia gyvenimą į savo paties susikurtus dievus: reliatyvų absoliutą ir antropocentrizmą. Dažnai savo gyvenimo stiliumi jis užsisklendžia materialiniame rate, numarindamas metafizinį rūpestį, piktindamasis Bažnyčios žmogiškumu arba visai išsibraukdamas iš tikinčiųjų bendruomenės.

     O žmogus, kuris stiprina tą ryšį tarp Dievo ir savęs, pripildo savo gyvenimą absoliučiu Absoliutu, priima teocentrinę pasaulėžiūrą, nuolat turi metafizinį rūpestį, priima Bažnyčios žmogiškus netobulumus ir pasilieka bažnytinėje bendruomenėje.

     Šituose gyvybiniuose klausimuose kiekvienas asmuo turi apsispręsti pagal savo nuožiūrą. Jo darbai aiškiai parodys pasirinktą kryptį. Bažnyčia gali nurodyti tik kelius, tačiau be žmogaus pastangų ir Dievo pagalbos keliai į Dievą nepasiekiami. Žmogus, atmetęs šiųjų kelių ieškojimą, visada nuvedamas į grimztančias ribotumo balas.

1)    Ignace Lepp, Atheism in Our Time, New York, The MacMillan Company, 1963, 8 psl.

2)    Victor E. Frankl, The Doctor and the Soul, New York, Alfred A. Knopf, Inc., 1965, 26 psl.

3)    The Documents of Vatican II, red. Walter M. Abbott, S.J., New York, The America Press, 1966, 113 psl.

4)    Morkaus 9, 24.

5)    Ignace Lepp, Atheism in Our Time, 18 psl.

6)    John T. Carmody, S.J.. “Rahner’s Spiritual Theology”, America, CXXIII (1970), 345 psl.

7)    Jacques Maritain, Approaches to God, New York, The MacMillan Company, 1954, 80 psl.

8)    Marija Saulaitis, And You, New York, Manyland Books, Inc., 1972, 33 psl.

9)    The Documents of Vatican II, 205 psl.

10) Antanas Liuima, S.J., Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Metraštis, I t.: “Bažnyčia kaip regima Mistinio Kristaus Kūno išraiška”, 36 psl.