Spausdinti

B. Ambrozaitienė

     Vaikas nevalgo ... Vaikas mažai valgo ... Vaikas negeria pieno... Vaikas nemėgsta sriubos... Su tokiais nusiskundimais dažniausiai kreipiasi motinos į vaikų gydytojus.

     Kas nežino, kad augančiam vaiko organizmui maistas yra svarbu. Noras valgyti, apetitas kaip tik ir yra vaiko sveikatos požymis.

     Jei vaikas praranda apetitą, purtosi ir nenori valgyti įprasto maisto, yra pagrindo įtarti, kad jis nesveikas. Tokiu atveju reikia stebėti vaiko nuotaiką, matuoti temperatūrą ir nedelsiant iškviesti gydytoją. Jei vaikas karščiuoja, negalima prievarta kišti maisto. Kol gydytojas atvyks, reikia tenkintis skystu maistu, o suviduriavusiam vaikui tegalima duoti tik pasaldinto virinto vandens.

     Staigus apetito netekimas, didelė temperatūra gali būti infekcinės ligos pradžia. Stipresnis maistas tokiais atvejais gali pakenkti. Nieko neatsitiks, jei vaikas, sunkiai susirgęs, vieną kitą dieną pabus nevalgęs. Gajus vaiko organizmas pasveikęs bematant atgaus jėgas ir išlygins prarastą svorį.

     Ne tik infekcinės, bet ir kitos ūminės ligos, pavyzdžiui, plaučių uždegimas, skrandžio kataras, kepenų ir žarnų ligos, kartais ir smarkesnis viduriavimas gali laikinai atimti vaikui norą valgyti.

     Pasitaiko, kad po persirgtos sunkios ligos vaikas blogai valgo ištisas savaites ar net mėnesius. Čia jau tikrai reikia motinai susirūpinti, nes ilgesnį laiką stokodamas maisto, vaiko organizmas gali labai nusilpti. Motina turi palaikyti ryšius su gydytoju, kad šis dažnai tikrintų vaiko sveikatą. Po sunkių infekcinių ligų kartais organizmą vargina lėtinio pobūdžio komplikacijos, pavyzdžiui, lėtinis plaučių uždegimas, virškinamojo trakto sutrikimai, tuberkuliozės procesas.

     Lėtinės ligos paprastai reikalauja ilgesnio gydymo. Tačiau vieni vaistai čia maža gali padėti. Reikia stiprinti visą organizmą, tada ir liga greičiau pasiduos. Gydytojas, jei reiks, skirs apetitą skatinančių vaistų. Tačiau jokiais vaistais, netgi žolelėmis, piktnaudžiauti negalima. Be gydytojo patarimo neduokime vaikui nieko, netgi metėlių arbatos! Pirmiausia reikia ištirti, kodėl vaikas neturi noro valgyti.

     Gydytojų pediatrų praktika rodo, kad anaiptol ne vien tik ligos ir negalavimai yra blogo vaikų apetito kaltininkai. Neretas atvejis, kai vaikai visai sveiki, taisyklingai vystosi, gerai auga, o kai ateina laikas valgyti, prasideda "karas". Motina iš pradžių meilinasi vaikui, įkalbinėja, kad skanu, ragauja pati ir kitiems duoda, aiškina, kad valgyti reikia, kad nevalgydamas vaikas neaugs, o vaikas spiriasi, ožiuojasi, vis "ne!" ir "ne!"

     Teko matyti 4 metų vaiką, kuris kiekvieną kartą, vos išgirdęs virtuvėje tarškinant lėkštėmis ar šaukštais, su užsispyrusio ožiuko išdidumu iš lėto pareiškia: "O aš nevalgysiu!"

     Čia kalta perdėta, neišmintinga ir nežinanti ribų motinos meilė, kuri tenkino visas vaiko užgaidas! Nuolatiniai motinos prašymai, raginimai, įkalbinėjimai, kad vaikas valgytų, pažadai nupirkti kokį žaisliuką, kad vaikas suvalaytų sriubos lėkštę, o vėliau netgi užmokestis pinigais už kiekvieną kąsni, — visa tai kalte įkalė vaikui, kad valgydamas jis daro tėvams ar močiutei malonę, o nevalgydamas jis gali kitus "pašokdinti".

     Tokiam vaikui reikia ne gydytojo, o gero pedagogo rankos. Pati motina čia beveik bejėgė. Nuo pat mažens ji pasuko vaiko auklėjimą netikusia linkme. Užsispyrimas nevalgyti tapo vaikui įpročiu, o motinai — tikra kančia. Geriausia išeitis — atiduoti vaiką kokiam mėnesiui į vaikų darželį, o pačiai motinai visai nesikišti į vaiko maitinimo reikalus. Patyręs pedagogas savo ramia ir tvirta laikysena, netgi be griežtumo priemonių, atitaisys motinos klaidą, nes vaikas matys visų kitų draugų pavyzdį.

     Yra dar ir kitokių blogo apetito priežasčių. Pažiūrėkime į vaikus viešose vietose — kinuose, teatruose, gatvėse, aikštelėse, traukiniuose, autobusuose. Atrodo, lyg jiems namie valgyti neduodama. Visi su kąsniu: kas riestainį, kas saldainį, kas bandelę ar sviestainį, kas riešutus, obuolius kremta, ledus valgo... Išbėgo vaikas žaisti, o močiutė tuoj pro langą: "Algiuk, va, dešros gabaliuką, suvalgyk!" Taip vaikui ištisą dieną vis kaišiojama, ir, žinoma, ne sausa duona, o maistingi dalykai: mėsa, sūris, pyragaičiai... Tad ko čia stebėtis ir skųstis, kad, susėdus šeimai prie stalo, vaikas vos palaižo, niekada stipriau nepavalgo. O jeigu dar prieš pat valgį duodama saldumynų, tai vaikui nei sriuba, nei mėsa nelenda.

     Jei norime, kad vaikas su apetitu valgytų prie stalo, nekaišiokime jam be tvarkos maisto.

     Vaikas gali prarasti apetitą ir dėl perdaug nuobodaus maisto. Maži vaikai, nesulaukę metų amžiaus, gali prarasti apetitą, jei motinos jiems duos tik pieno ir miltinių patiekalų. Užtenka nors kelis kartus pavalgydinti vaiką mėsos ar daržovių sultiniu, ir vaiko apetitas pagerėja.

     Negerai, kad vaikas iš karto daug prisikemša, ypač riebaus kondensuoto maisto — sviesto, grietinėlės, riebių ir saldžių pyragaičių. Per sočiai ir per gausiai maitinamas vaikas taip pat gali prarasti apetitą.

     Kad apetitas būtų geresnis, reikia vaikui kasdien sudaryti sąlygas pakvėpuoti grynu oru.

     Patirta, kad sunkesnėse materialinėse sąlygose augantys vaikai, tegaunantys tik paprastą maistą ir nepersisotinantys, paprastai, jei tik neserga, visada turi gerą apetitą.