Ses. Margarita-Bareikaitė
Šiame rašinyje paliesime moters teises ir pareigas, o taip pat jos siekius ir uždavinius Bažnyčioje. Pirmiausia pažvelgsime į pačią Bažnyčią: kas ji yra, kaip ji save ir savo misiją supranta ir kaip ją vykdo, kokio tikslo ir kokiom priemonėm siekia. Ypatingai kokius atsinaujinimo planus šiuo metu ji yra užsibrėžusi ir kaip jų siekia.
PRIEŠVATIKANINĖ BAŽNYČIA
Į minėtus klausimus atsakymai būtų buvę gerokai skirtingi prieš keliolika metų — prieš II Vatikano susirinkimą. Dabar II Vatikano susirinkimas mums pateikia kitokius atsakymus. Šio susirinkimo nustatytomis gairėmis Bažnyčia bando žengti platų žingsnį pirmyn. Tačiau po keturių šimtų metų stagnacijos šis žingsnis gali atrodyti gana sunkus. Vien žmogiškai galvojant, gal jis atrodys net per didelis ir gąsdinantis. Prisiminus, kad Bažnyčios steigėjas ir jos galva yra pats Kristus, o jos siela ir jėga Šv. Dvasia, reikia tikėti, kad šis žingsnis yra jų įkvėptas ir pradėtas, jų vadovaujamas ir globojamas. Tad nėra abejonės, kad jis turi atnešti nuostabių vaisių.
II Vatikano susirinkimas yra lyg naujosios Sekminės, kuriose Šv. Dvasios liepsnos turi iš naujo uždegti ne tik visus Bažnyčios narius, bet supurtinti visą pasaulį. Bet Kristus ir Jo atsiųstoji Šv. Dvasia veikia per Bažnyčią, per Dievo tautą, per žmones, kurie klauso Jo balso. Kristaus misijos tęsimas yra įpareigojimas visai Bažnyčiai, visiems jos nariams. Tai reiškia ne tik vyskupams, kunigams ar vienuoliams, bet visiems vyrams ir moterims, kurie per krikštą ir sutvirtinimą yra tapę pilnateisiais Kristaus mistinio Kūno nariais.
Ne taip buvo galvojama apie vyrą ir moterį priešvatikaniniais laikais. Per paskutiniuosius šimtmečius pasauliečio vaidmuo Bažnyčioje buvo gerokai iškreiptas ir susiaurintas. Pasaulietis buvo padarytas tik pasyviu apaštalavimo lauku, pašventinimo dirva, kurią turėjo purenti vyskupai ir kunigai. Bažnyčios nariai buvo padalinti į du luomus: aktyviuosius — dvasiškius ir pasyviuosius — pasauliečius. Pasauliečių pareigos Bažnyčioje buvo išreiškiamos keturiais angliškais žodžiais: believe, pray, obey and pay.
BAŽNYČIA DABAR
Dabar Bažnyčia yra suprantama kaip vientisa, lygiateisė tikinčiųjų bendruomenė. Dvasiškiai nuo pasauliečių skiriasi ne luomu ar pašaukimu, o tik pareigų pasiskirstymu. Dogmatinė konstitucija sako, kad visi "pakrikštytieji savo atgimimu ir Šv. Dvasios nužengimu yra pašvenčiami dvasine buveine ir šventa kunigija"(10) ir "visi yra lygūs kilnumu ir kiekvienam tikinčiajam bendra veikla Kristaus kūnui plėtoti" (32).
Šiais teigimais susirinkimas iškelia pasauliečio vertę ir svarbą Bažnyčioje, bet taip pat ir jo sakramentinį dalyvavimą Kristaus kunigystėje. Tai nereiškia, kad pasauliečiai būtų gavę kunigystės sakramento galias ar kad tuo būdu būtų paneigiamas kunigų ir vyskupų vaidmuo Bažnyčioje. Tarp kunigų-vyskupų ir pasauliečių kunigystės yra skirtumas. Ta pati konstitucija jį taip nusako: "Skirtumą, kurį Viešpats padarė tarp pašvęstųjų tarnų ir likusios Dievo tautos, lydi jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji yra susieti abipuse priklausomybe. Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu tarnauja savo tarpe ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams" (32). Vyskupai ir kunigai turi konsekravimo galią, tačiau kaip iš šios citatos matome, visa tai, ką jie gauna kunigystės sakramente, yra ne sau ir ne savo garbei, o tikinčiųjų tarnybai. Todėl susirinkimo dokumentai dažnai kartoja, kad "vyskupai su jiems padedančiais kunigais ir diakonais perėmė tarnavimą bendruomenei" (20).
PASAULIEČIO PAREIGOS BAŽNYČIOJE
Pasauliečių iškėlimas ir jų vertės bei svarbos Bažnyčioje įvertinimas nėra kokia nors speciali vyskupų ar kunigų nutarimu suteikta privilegija. Tai tiesiai išplaukia iš Kristaus valios ir gaunama per Jo įsteigtus sakramentus, ypač per krikštą ir sutvirtinimą.
Remiantis tuo pačiu sakramentiniu pagrindu, vyrai ir moterys yra pašaukti ne tik būti aktyvūs Bažnyčios nariai, bet taip pat padėti kunigams parapijose ir vyskupams vyskupijose. Dogmatinė konstitucija primena vyskupams, kad jie "iš savo pusės tepripažįsta ir teugdo pasauliečių vertę ir atsakomybę Bažnyčioje, noriai tesinaudoja jų išmintingu patarimu, drąsiai tepatiki jiems Bažnyčioje gerovę keliančias pareigas ir tepalieka veikimo laisvę bei lauką, netgi teskatina, kad savanoriškai imtųsi darbų. Su tėviška meile atidžiai tesvarsto Kristuje pasauliečių pateikiamus planus, siūlymus ir pageidavimus" (37).
Pasauliečiams, vyrams ir moterims, ta pati konstitucija štai ką sako: "Pasauliečiai yra sutelkti į Dievo tautą ir sujungti į vieną Kristaus kūną, vadovaujamą vienos galvos. Kas jie bebūtų, yra šaukiami, kaip gyvi Bažnyčios nariai, dirbti jos plėtimui ir nuolatiniam pašventinimui visomis jėgomis, kurias turi Kūrėjo gerumu ir Atpirkėjo malone. Pasauliečių apaštalavimas yra įsijungimas į pačios Bažnyčios misiją nešti išganymą. Šiam apaštalavimui visi yra paties Viešpaties skiriami krikštu ir sutvirtinimu. O kitais sakramentais, ypač šv. Eucharistija, yra perteikiama ir kurstoma toji meilė, kuri yra kiekvieno apaštalavimo siela. Pasauliečiai yra ypatingai pašaukti įnešti Bažnyčią ir jos veikimą į tas vietas ir sąlygas, kur vien su jų pagalba ji gali tapti žemės druska. Tokiu būdu kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis, atitinkančiomis Kristaus dovanos saiką, yra tapęs pačios Bažnyčios liudininkas ir įrankis" (33).
"Pašaukimas būti krikščioniu savo esme drauge yra ir pašaukimas apaštalauti..., o tą narį, kuris jam skirtu būdu neprisideda prie viso kūno augimo, reikia laikyti nenaudingu nei Bažnyčiai, nei sau" (2). Tai labai aiškiai ir stipriai pasakyta.
Iš viso to siūlosi išvada, kad šiandien būti geru krikščioniu, vertu savo vardo, yra daug sunkiau negu priešvatikaniniais laikais. Anksčiau daug kas jautėsi esąs geras katalikas, jei penktadieniais nevalgė mėsos, ryte ir vakare pasimeldė, sekmadienį nuėjo į bažnyčią. Dabar jau tik penktadienį įprasminti yra daug sunkiau. Neužtenka susilaikyti nuo mėsos. Reikia atlikti ką nors pozityvaus, krikščioniško — aplankyti ligonį, padėti kaimynui, būti kantresniu šeimoj, atlaidesnių darbovietėj... Visoje religinėje praktikoje laukiama pilnumo ir vientisumo. Reikia ne tik laikytis išorinių formų, bet persunkti krikščioniška dvasia visą gyvenimą.
Jei anksčiau pasaulietis buvo laikomas beveik vaiku, kuriam motina Bažnyčia turėdavo pasakyti, ką, kada ir kaip jis turi daryti, tai dabar jis jau laikomas subrendusiu, pats turi spręsti ir įsipareigoti. Dėl to jis turi daug labiau pažinti tikėjimo pagrindus, Bažnyčios misiją ir savo pareigas joje, jis turi daug labiau pažinti tikėjimo pagrin-kito, mažiau išmanančio ar nekataliko, sugebėt paaiškinti, ką jis tiki ir kodėl tiki. Be to, turint dabar daugiau laisvės, religinių klausimų interpretavimas spaudoje dažnai eina į kraštutinumus ir lengvai gali sumaišyti tikėjimo ir moralės klausimuose mažiau nusimanantį skaitytoją. Šios problemos išsprendimas čia turėtų būti gana paprastas. Kas pastudijavo II Vatikano susirinkimo dokumentus, tas supras tikrąją Bažnyčios atsinaujinimo mintį ir į jį vedančias gaires. Jis lengvai galės atskirti kraštutines nuomones, tiek perdaug pažangių liberalų, kurių pareiškimų daug yra angliškoje spaudoje, tiek užšalusiųjų konservatyviųjų, kurie dabar stipriai reiškiasi lietuvių spaudoje.
MOTERIS
Pagaliau reikia paaiškinti, kodėl iki šiol šiame rašinyje nebuvo daugiau kalbama apie moterį, nors buvo užsibrėžta tokia te-
Viena iš daugelio Vilniaus universiteto salių 304
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus dekoracijos
ma. Čia buvo kalbama aplamai apie pasauliečius. Tai buvo daroma dėl to, kad visi teigimai buvo remiami II Vatikano susirinkimo dokumentais, o tuose dokumentuose moteris atskirai minima labai retai, nes ji laikoma lygi su vyru. Čia visur bendru tikinčiojo ar pasauliečio terminu nusakomos ir vyro, ir moters pareigos Bažnyčioje.
Kartais gyvenime juokų forma, o kartais gana rimtai keliamas klausimas, kuris yra svarbesnis — vyras ar moteris. Kai kurie sako, kad čia atsakymas labai aiškus. Dievas viską kūrė palaipsniui — nuo menkesnių kūrinių eidamas prie vis tobulesnių. O paskutinę sukūrė moterį... Arkiv. Fulton Sheen, kalbėdamas televizijos programoje apie moterį, taip pat prisiminė Pradžios knygą. Jis sakė, kad Dievas, sukūręs Adomą, pasižiūrėjo į jį iš visų pusių, pakraipė galvą ir pasakė: "O vis dėlto galėjau geriau padaryt". Ir tada sukūrė Ievą.
Konvertitas Dale Francis, kurio straipsniai spausdinami daugely katalikiškų laikraščių ir žurnalų, š.m. bal. 26 d. "Register" laikrašty prisipažįsta gavęs laišką, kuriame jis vadinamas per dideliu vyrų teisių gynėju — male chauvinist. Atsakydamas į tą priekaištą, jis taip rašo apie moterį: "Aplamai moteris pralenkia vyrą daugeliu atvejų. Moterys paprastai yra daug švelnesnės ir labiau užjaučiančios kitus, labiau pasiruošusios kitiems padėti. Paprastai jos yra aukštesnės moralės. Vyrai dažnai savo veiksmais sukelia įvairias blogybes. Jie yra didesni storžieviai ir neužjaučia kitų, didesni egoistai, dažniau kitus apgauna ir išnaudoja. Manau, kad jeigu moterys valdytų pasaulį, tai būtų daug mažiau karų ir neteisybių". Tai yra vyro nuomonė apie moteris. Tiesa, užbaigdamas jis sako, kad nenorėtų teigti, jog moterys visuomet yra kilnesnės už vyrus. Ir moters, ir vyro tikrasis kilnumas pasireiškia tiek, kiek jis pajėgia siekti šv. Šeimos idealo ir kiek juose atsispindi Kristaus pateiktų principų grožis.
Priešvatikaniniais laikais moteris buvo laikoma tarsi antraeiliu Bažnyčios nariu. Tai buvo taikoma ne tik pasaulietėms moterims, bet ir vienuolėms. Iki II Vatikano susirinkimo net ir tose Romos kongregacijose, kurios tvarkė viso pasaulio moterų vienuolijas, nebuvo nė vienos moters. Viską tvarkė ir sprendė tik vyrai — pradedant regulomis, baigiant uniformomis. Ačiū Dievui, dabar jau ten yra ir vienuolių moterų atstovių, kurios gali pareikšti savo nuomonę moterų klausimais.
Moteris pamažu pradeda užimti savo vietą ir kitose srityse. Pvz. Collegeville, Minn., benediktinų vienuoliai šiais metais prieš kunigystės šventimus buvo egzaminuojami ne tik profesorių-teologų, bet taip pat ir pasauliečių, vyrų bei moterų, su kuriais jiems teks dirbti. Neseniai buvo Naujosios Anglijos vyskupų ir kunigų atstovų suvažiavimas panagrinėti kai kurioms praktiškoms Bažnyčios gyvenimo ir veiklos apraiškoms. Į šį suvažiavimą aktyviais dalyviais buvo pakviesti ir parapijų atstovai — vyrai ir moterys. Šv. Tėvas Paulius VI sudarė specialią tarptautinę komisiją plačiau išnagrinėti moters rolei Bažnyčioje. Iš 25 šios komisijos narių yra 15 moterų. Vadinas, dabartinėje Bažnyčioje jau daug šia linkme yra padaryta. Bet, antra vertus, dar praeis nemaža laiko, iki moteris galės užimti tą vietą, kuri jai priklauso.
KUNIGYSTĖ
Anksčiau buvo minėta, kad II Vat. susirinkimo direktyvose vyras ir moteris yra lygiai traktuojami. Šis susirinkimas abiem sugrąžino jų teises, abiem priminė jų pareigas. Tačiau daugeliui gali kilti dar vienas klausimas: kodėl iki šiol kunigystės sakramentą gali priimti tik vyrai? Šis klausimas vis dažniau iškyla įvairiuose suvažiavimuose, vis dažniau užsimenamas spaudoje. Apie tai jau yra parašyta ir nemaža studijų. Tai yra įdomus klausimas, į kurį dar, atrodo, nėra duota pakankamo atsakymo. O gal dar yra per anksti jį ramiai ir rimtai panagrinėti? Bet nebūtų teisinga jį vienu posakiu atmesti, kad Kristus savo apaštalais pasirinko tik vyrus. Daugeliu atvejų Kristus prisilaikė vietos papročių ir Senojo Testamento tradicijų. Tad negalima teigti, kad jei Kristus ko nepadarė, tai jau tuo pačiu tai yra negera ar nuodėminga ir to negalima daryti. Kristus nevedė, tai nereiškia, kad vedybinis gyvenimas yra blogas. Kristus nevažinėjo automobiliais, neskraidė lėktuvais, nerašė mašinėle ir nežaidė krepšinio...
Aušros Vartų koplyčia
Nesu "women's lib" atstovė ir neturiu noro tapti kunigu, bet manau, kad nereikėtų baimintis, jog netolimoje ateityje šis klausimas gali būti visai kitaip išspręstas, negu šiandien yra. Mes neturime bandyti užtrenkti durų ateities kartoms. Ką gali žinoti, kaip į tai bus žiūrima ateity.
ŽMONA IR MOTINA
Būtų nepilnas moters vaizdas, jeigu į ją žiūrėtume tik kaip į Bažnyčios narę. Pirmiausia ji yra šeimos narė: duktė, šeimos kūrėja, žmona, šeimos širdis-motina. Reikia lenkti galvą prieš tas moteris, kurios su didele meile, kantrybe ir pasiaukojimu gimdo ir augina jaunąją kartą savo tautai ir Bažnyčiai. Tos moterys-motinos taip pat yra pirmoji seminarija busimiesiems kunigams, pirmasis naujokynas vienuolėms. Iš jų šiandien laukia kandidatų lietuvių parapijos ir lietuviškos vienuolijos.