Spausdinti

J. PUZINAS

     Šįmet sukanka lygiai 650 metų, kai Vilnius pirmą kartą jau įsakmiai paminimas istoriniuose šaltiniuose. Dėl to kai kurie istorikai 1323 metus nori laikyti Vilniaus miesto pradžia. Mano įsitikinimu, 1323 metai sąlyginai gali būti laikomi Vilniaus — Gedimino sostinės įkūrimu. Vilniaus praeitis siekia labai tolimus priešistorinius laikus. Jau prieš 12-10 tūkstančių metų Vilnius ir jo apylinkės buvo apgyventos žmonių. Apie tai liudija titnaginiai dirbiniai, surasti kairiajame Neries krante, Grybų gatvėje. Turime radinių ir iš naujojo akmens amžiaus, kai formavosi baltų, t.y. lietuvių, prūsų, latvių protėvių kultūra ir tautybė. Tai yra vykę maždaug prieš 4000 metų. Iš lietuviškojo laikotarpio tuo tarpu seniausių sodybos liekanų aptikta Gedimino pilies kalno rytinėje dalyje. Tai prieškristinio laikotarpio rytiniams baltams būdinga brūkšniuotoji keramika. Paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus Gedimino pilies kalne jau yra buvusi sustiprinta sodyba. Kalne ir vėliau gyventa žmonių. Didelės svarbos dalyku laikytinas XIII a. medinės pilies liekanų atradimas, o 1964 m. vakarinėje Gedimino pilies kalno pašlaitėje aptikta mūrinio pastato dalis su puošnių skliautų fragmentais. Tai seniausio Vilniaus mūrinio pastato liekana, kuri, manoma, galėjusi būti Mindaugo po 1251 m. krikšto statyta katedra. Maždaug tam pačiam laikotarpiui skiriamas ir apvalusis bokštas, turįs keturkampį pagrindą, vėliau sudaręs pagrindą katedros varpinei. Taigi, XIII a. Vilniuje jau yra buvusios trys pilys: Aukštutinė Gedimino pilies kalne. Žemutinė jo papėdėje ir Kreivoji Plikajame kalne, už Vilnios. Kaip rodo paskutiniųjų laikų archeologiniai kasinėjimai, Gedimino pilies papėdėje yra buvusi nemaža sodyba, kur aptikta medinių gyvenamųjų ir ūkinių trobesių bei gatvių grindinių liekanų. Seniausieji trobesiai siekia XIII a. vidurį, kiti yra XIV ir net XV a. Apie XIV-XV a. ir vėlyvesnių laikų Vilniaus pilis turime nemaža duomenų. Prie pilių koncentruojasi amatininkai bei pirkliai, tikrieji miestinės gyvenvietės liudininkai. Vilniaus miesto pradmenų tenka ieškoti dar priešgedimininiame laikotarpyje. Deja, neturime visai patikimų istorinių šaltinių tai ankstyvajai Vilniaus praeičiai nušviesti.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus dekoracijos

 

     Kai raštas tyli, praeitis apipinama legendomis ir padavimais. O tų padavimų, užrašytų XV-XVI a., gausu. Lietuvos metraštyje kalbama apie Šventaragį ir jo sūnų Skirmantą, kuris Šventaragio slėnyje įrengęs lyg nekropolį, kur buvo deginami Lietuvos kunigaikščiai ir žymieji bajorai. Ten pat užrašytas padavimas apie Gedimino sapnuotą Geležinį Vilką ir Vilniaus miesto įkūrimą. Esą, Gediminas savo sostinę iš Kernavės pirma perkėlęs į Senuosius Trakus, o iš čia — į Vilnių. Ir Kernavėje, ir Senuosiuose Trakuose yra pilių pėdsakų, bet tos pilys dar netyrinėtos.

     Vilniaus miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiške, kurį jis siuntė anuo metu žymiems Europos miestams (Liubeckui, Bremenui, Magdeburgui, Koelnui), kviesdamas vykti Lietuvon katalikų dvasininkus, amatininkus, pirklius ir žemdirbius. 1323 m. gegužės 16 d. Gediminas iš Vilniaus, kaip laiške pažymėta "iš mūsų karališkojo miesto", parašė net kelis laiškus įvairių Vokietijos miestų vadovams, pirkliams ir amatininkams, Saksonijos domininkonams ir t.t. Šių visų laiškų tikslas buvo ne tik politinis (susilpinti Vokiečių ordino veiklą), bet kartu ūkinis ir kultūrinis.

     1323 m. spalio 2 d. Vilniuje Gediminas sudarė amžinos taikos sutartį su Vokiečių ordino livonine šaka — kalavijuočiais, Rygos miestu, Rygos ir Tartu vyskupais bei kitais atstovais. Sudarant sutartį Vilniaus pilyje, dalyvavo net 17 antrosios šalies atstovų. 1324 m. popiežiaus legatų pasiuntiniai vedė derybas su Gediminu krikšto reikalu.

     Ir taip Vilnius išaugo kaip nuolatinė Gedimino ir jo įpėdinių gediminaičių sostinė, ilgainiui tapdama būdingu Vidurio ir Vakarų Europos miestu.

Šv. Onos bažnyčios fasado fragmentas