Spausdinti

VINCENTAS LIULEVIČIUS

     1923 m. Lietuvoje buvo atšvęsta šešių šimtų metų sukaktis nuo Vilniaus miesto įkūrimo. Tai padaryta, remiantis Gedimino laišku, rašytu 1323 m. sausio 25 d. (Gedimino laiškai, Vilnius, 1966 m.), kuriame pažymėta, kad jis parašytas "mūsų mieste Vilniuje" (29-35 psl.). Tačiau šiuo metu jau mums aišku, kad to laiško rašymo datos (1323) negalima laikyti Vilniaus miesto įkūrimo data. Jei jau šioje vietovėje apsigyveno valdovas, tai ji jau anksčiau buvo žmonių gyvenama. Tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai.

1. VILNIAUS VIETOVĖS SENUMAS

     Vilniaus senumui nustatyti daug padėjo E. ir V. Holubovičių Gedimino kalne kasinėjimai, atlikti 1939-1940 m. Jie kalne užtiko gyvenvietę-sodybą. Savo apyskaitoje (Elena ir Vladimiras Holubovičiai, Gedimino kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, Chicago, 1956 m.) jie sako: "Seniausių Gedimino Kalno radinių analizė leidžia šias senienas priskirti viduriniajam geležies amžiui (V-VIII). Nei tos sodybos pradžios, nei galo iš turimos medžiagos nustatyti negalima" (10 psl.).

     Kalne surastoji sodyba nėra atsitiktinė. Visa apylinkė buvo tirštai gyvenama. Tam tikslui jie duoda ir daugiau žinių: "V-VIII amžiaus sodybų, kaip ir Gedimino Kalne, sutinkame ir daugiau Vilniaus krašte. Viduriniajame geležies amžiuje plačiu spinduliu nuo Vilniaus turėjo būti žmonių sodybų tinklas" (t.p.). To teigimo patvirtinimui nurodo eilę pilkapių, kurių tarpe yra siekiančių net IV a., pavyzdžiui, Pakraugės, Nemenčinės vls. (t.p.).

     Ir įdomiausia, kad tos sodybos yra žinomos kultūros. Apie jas pasakyta: "Taip pat ir seniausioji Gedimino Kalno sodyba, kaip ir iš viso to laikotarpio Vilniaus krašto sodybos, yra gimininga su viduriniojo geležies amžiaus sodybomis iš Lietuvos, Latvijos ir Rytprūsių ir priklauso rytų Lietuvos grupei, o etniškai priskirtina baltų kultūros sričiai (Holubavičiai, 12 psl.).

Vilniaus senamiesčio bendras vaizdas

     Tai labai svarbios žinios apie Vilniaus Gedimino kalno sodybą V-VIII a. Toliau archeologai suabejoja dėl sodybos buvimo vėlesniais amžiais. Todėl jie sako: "Žemesniųjų sluoksnių padėtis ir senienų medžiagos analizė leidžia daryti prielaidą, kad naujajame geležies amžiuje (800-1250 a.) Gedmino Kalne buvo sodybos pertrauka" (Holubavičiai, 12 psl.).

     Archeologas J. Puzinas (Vilniaus proistorė, Lietuvių Enciklopedija, XXXIV), susumavęs kasinėjimų duomenis, sako: "Taigi, iš dabar turimų duomenų matyti, kad ta sodyba egzistavo jau nuo IV-V a. iki pat VIII a. Neaiškiausias laikotarpis yra IX-X a., nes kasinėjimų metu neaptikta to laikotarpio radinių. Spėjama, kad kalne žmonių nebegyventa" (222 psl.). Be to, jis mano: jei Vilniaus apylinkėse gyventa daug žmonių, tad jų turėjo būti ir Vilniuje, tik tos sodybos dar nesurastos (221 psl.). Dar prideda: "Labai galimas dalykas, kad tuo pačiu metu, kai nuo IV-V a. žmonės jau gyveno Gedimino kalno viršūnėje ir Žemutinės pilies rajone, ypač sausesnėse vietose palei Vilnių, galėjo būti to meto ir vėlesnių laikų sodybų" (Puzinas, 223 psl.).

     Vėliau buvo surastos medinės pilies liekanos. Ta pilis galėjo būti pastatyta XIII a. (Holubovičiai, 5 psl.).

     Puzinas, susipažinęs su Holubovičių aptiktu XIII-XIV a. sluoksniu, mano, kad "tuo metu čia yra buvusi medinė pilis, labai galimas dalykas, viena iš pagrindinių Mindaugo pilių" (Puzinas, 222 psl.).

     Prie aukščiau minėtų archeologų prisideda ir istorikas prof. dr. Adolfas Šapoka (Senasis Vilnius, Brooklyn, 1963 m.). Jis sako: "Archeologai tvirtina, kad rytų Aukštaičiuose nuo seniausių laikų tirščiausiai gyvenamos sritys prasidėjo į pietus nuo Švenčionių, ypač nuo kairiojo Neries kranto, o toje srityje labiausiai prasikišo Vilnius,  Trakai, Ašmenos ir Lydos apylinkės. Taigi dar prieškristiniais laikais pradėjo atsirasti tie gyvenami židiniai, kurie ištisus amžius vyravo istoriniais laikais. Vilnius įsikūrė ne kokioje dykroje ar gūdžioje girioje, bet nuo amžių tirštai gyvenamoje apylinkėje" (27 psl.). Ir prideda: "Jei Gedimino laikais Vilniuje jau galėjo būti net dvi katalikų bažnyčios, tai miestas nebegalėjo būti mažas" (45 psl.).

     V. Pašuta (Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, 1971 m.) visiškai aiškiai tvirtina: "Viena aišku, kad Vilnius atsirado gerokai anksčiau, negu 1323 m., kuomet jis Gedimino jau minimas kaip valstybės sostinė. 1388, 1393, 1409 m. Ordino dokumentuose tvirtinama, kad jau Mindaugas gyvenęs Vilniuje" (40 psl.). Išeitų, kad Gedimino laikais Vilnius jau buvo senas miestas.

     Reikia atkreipti tinkamą dėmesį į Gedimino laiškus, rašytus įvairiems miestams, kuriuos jis rašė 1323 m. Gediminas viename laiške mini, kad "mūsų karališkajame mieste" Vilniuje ir Naugarduke esančios pastatytos trys bažnyčios (Gedimino laiškai, 45 psl.). Jau vien tas faktas rodo Vilnių buvus jau daug anksčiau įkurtą miestą. Gediminas negalėjo Vilniaus įkūrimo metais pastatyti ir bažnyčių. Minimosios bažnyčios tik vieną faktą paryškina: Vilniuje tuo metu jau buvo nemažas gyventojų skaičius ir kad jų tarpe buvo gerokas skaičius krikščionių. Todėl lengvai galima sutikti su Pašuta, kuris tvirtina, kad "Vilnius jau nuo seno miestas, be to, greičiausiai didesnis už Naugarduką" (Pašuta, 41 psl.).

     Kodėl Vilnius pasidarė Lietuvos sostinė, Pašuta šitaip samprotauja: "Sostinę Vilniuje kunigaikščiai pasirinko dėl daugelio priežasčių. Miestas nuo seno buvo amatų-prekybos židinys, be to, pačiame lietuvių žemės viduryje, jos tautybės centre. Patogi

Šv. Onos bažnyčia Vilniuje

buvo geografinė padėtis: per jį ėjo trumpiausias kelias iš Dniepro į Baltijos jūrą; jis palaikė glaudžius prekybinius ryšius su Kaunu (per Trakus), Ujazdovu (per Trakus-Gardiną), Ryga (per Polocką), Kijevu (per Naugarduką-Turovą) ir Maskva (per Minską)" (41 psl.). Ir dar priduria: "Pagaliau Vilnius, kaip sostinė, užėmė ir patogią strateginę padėtį, gana ilgą laiką būdamas neprieinamu Ordino kariuomenei" (t.p.).

2. VILNIUS — MINDAUGO SOSTINĖ?

     Anksčiau daug vargo turėjo istorikai ir archeologai, beieškodami Mindaugo sostinės, bet niekur jos nerado. Šiais laikais ir tas klausimas pamažu iškyla iš rūkų. Holubovičiai ankstyvosios Gedimino kalne medinės pilies atsiradimą riša su Mindaugo viešpatavimo laikotarpiu (XIII a.) ir jo ekspansija į rytus (t.p., 14 psl.).

     A. Šapoka pasakoja, kad, remiantis Volinijos kronikos žinia, žinome, jog Mindaugas prieš koaliciją (1250) atsilaikė savo pilyje, Vorutoje. Ta tariamoji vietovė ir laikyta Mindaugo sostine, nors niekur įsakmiai to nebuvo pasakyta. Istorikai ilgai ieškojo panašaus pavadinimo vietovės. Kai Būga atkreipė dėmesį, kad Voruta nėra tikrinis vardas, bet bendrinis, reiškiąs sutvirtintą vietą, ne vietovę, dalis liovėsi ieškoję. Pasz-kiewiczius net nė nebandė ieškoti tokio vietovardžio. Bet vis tiek liko ir toliau įdomu, kur buvo Mindaugo sostinė.

     Istorikai jau sutaria, kad Mindaugo žemės, kurias jis valdė, buvo pietvakarių aukštaičiuose, tarp Neries ir Nemuno. Dabar linkę ten ieškoti ir sostinės. Kadangi Lietuvos valstybės branduolys buvo Vilniaus apylinkės, tad minėtasis autorius (Šapoka) sako: "Yra visiškai aišku, jei ir ne Vilnius bus buvęs senąja Lietuvos sostine, tai toji sostinė turėjo būti kur nors netoli Vilniaus" (40 psl.). Ir kelia klausimą: "Gal Mindaugo sostinė yra buvęs pats Vilnius?" (20 psl.).

     Pašuta jau visai drąsiai tvirtina Vilnių buvus Mindaugo sostine. Jis sako: "Neseniai vėl buvo iškelta ir pamatuota drąsi, patikima hipotezė, pagal kurią šaltiniuose sutinkami Mindaugui priklausę "Vorutos miestas" (pažodžiui: miestas tvirtovė), "burg" ir "curia", — visi reiškę Vilniaus miestą, buvusį ir seną pagonystės centrą" (Pašuta, 40 psl.).

     J. Puzinas pasakoja, kad "1965 vasarą Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje užtikta XIII a. mūrinio pastato sienos dalis, Jos didelės plytos, surištos XIII a. baltiškuoju būdu, stambūs keturkampiai kontraforsai. Jis buvo gana aukštas, puošnių skliautų, bet sudegęs ir nugriautas. Pastatas primena bažnyčią, ir A. Tautavičius prileidžia, kad tai galėjo būti po 1251 Mindaugo pastatyta katedra. Tada ir Mindaugo sostinė būtų buvusi Vilnius" (225 psl.).

     Jei atsirastų dar daugiau duomenų, paremiančių Vilnių buvus Mindaugo sostine, geležinio vilko legenda pasidarytų dar didesnė vargšė. Ji dvigubai susikompromituotų. Visi gerai atsimename tą legendą, XVI a. užrašytą Lietuvos metraštyje (Vilnius, 1971 m., 71 psl.). Ją istorijos mokytojai mielai pasakodavo savo mokiniams, dar papildydami pilies statybos pradžiai apie žynių parinktą auką po kertiniu akmeniu (berods, Vaižganto užrašytą). Dabar ta legenda jau sunaikinta. Gražiai apie ją išsireiškia A. Šapoka: "Geležinio Vilko legendos apginti nebegalima. Ją sugriovė archeologų kastuvai" (29 psl.).