Spausdinti

O. Poškaitienė

     "Laiminga santuoka — loterijos bilietas, kuris išlošė". Ką tuo norima pasakyti? Ar tai, kad laiminga santuoka — tokia reta kaip laimė loterijoje? Šimtai žmonių lošia visą gyvenimą ir nė karto neišlošia. Ar tai reišlda, kad pasisekusių santuokų iš viso nėra?

     Taip tvirtinti būtų neteisinga, ir įskaudintume tuos, kurie meilėje pragyveno ilgą gyvenimą. Tokių porų yra daug. Jaunose harmoniją įžvelgti sunkiau, nes jos dar neatlaikė laiko bandymų. Susidūrus su pagyvenusia laiminga pora, stebina jų santykių — iš pirmo žvilgsnio — paprastumas. (O kas genialu, visada paprasta.) Jokių rafinuotų formų, jokio "vertimosi per galvą" — gyvena vienas šalia kito du mylintys žmonės ir didžiuliu ratu skleidžia aplink save šilimą. Būna, kad tokia pora gerai uždirba, būna, kad vos galą su galu suduria. Laimė, pasirodo, ne piniguose.

     Kaip išgauti iš tokios poros gražaus sugyvenimo paslaptį? Kaip, stebint būsimą partnerį, įspėti savo santuokos ateitį — bus ji laiminga ar tokia, kurioje kankinsis abudu?

     Į santuoką žmogus atsineša visą save — iš namų, iš vaikystės, iš gatvės, iš klasės, iš darbovietės. Atsineša savo žmogiškumą, savo praradimus, smulkias ir dideles ambicijas, aistras, įpročių grandinę. Nereikia prieš susituokiant skaityti jo (ar jos) biografijos — reikia sielos biografijos, kuri atsiveria, kai žmogus mąsto, džiaugiasi, pyksta, verkia, juokiasi, žiūri, skaito, tyli. Tik reikia pačiam matyti ir jausti. Vaidinti galima savaitę, mėnesį, bet juk ir talentingiausias "aktorius" neištvers metų. O ir vaidinti — reikia žinoti, ką, reikia turėti savus gėrio ir blogio kriterijus.

     Kalbėdami apie santuoką, mes sakom jauniems: svarbiausia dvasinis bendrumas. Ir ne visada iššifruojame, iš kokių elementų susideda šita formulė. Galima ją perskaityti labai paraidžiui, galima per siaurai, galima suvulgarinti ar visai ignoruoti, metus skambią frazę: "Bus pinigų — bus ir bendrumas".

     Taigi šifruokime dvasinio bendrumo formulę. Abu to paties išsilavinimo, abiem patinka ta pati knyga, ta pati muzika. Ar čia jau dvasinis bendrumas? Ne. Tai tik vienodas skonis. Jis gali būti ir skirtingas. Skirtingas netgi įdomiau — taip žmonės vienas kitą praturtina. Sakome, praturtina. Paprastai vienas tik duoda, o kitas ima. Ateina laikas, kai tas, kuris davė, pasijunta viską atidavęs, o tam, kuris ėmė, jau maža to, ką gavo — reikia naujo objekto, iš kurio galėtų vėl imti. Dviejų harmonija sutrinka. Būna, kad nesutrinka. Iš įžymių žmonių biografijų žinome, kad labai mokyti, garbingi vyrai vesdavo paprastas, nemokytas mergaites ir nugyvendavo ilgą, darnų gyvenimą. Tos paprastos mergaitės, dažniausiai kilusios iš liaudies, atsinešdavo į garsaus vyro namus savo skaistumą, įgimtą savo vertės pajautimą, liaudišką išmintį ir sąmojį, proto imlumą. Jos irgi gausiai pažerdavo iš savo dvasios lobyno, pačios to nesuvokdamos. Štai ir išeina, kad žmogus dažnai nejaučia, kada ima, kada pats kitam duoda. Svarbiausia, kad jis turėtų ką duoti.

     Dvasinis bendrumas atsiras tarp tų žmonių, kurių kiekvieno vadinamasis savigarbos koeficientas yra pakankamai didelis. Kokie tai žmonės? Jie išaugę geroje šeimoje, darbščioje, šiltoje, kur visi vienas kitu rūpinasi, vienas kitą saugoja, globoja. Ir į visuomenę jie atsineša pasitikėjimą savimi, savo žmogiškosios vertės pajautimą. Šalia tokio žmogaus visada gyvenime gerai jausies. Jis tiki kitu žmogumi, savo dvasine jėga pažadina jo kūrybines galias, laisvumą, gerus jausmus. Ramu, paprasta ir gera šalia tokio žmogaus. Jis dosniai dalina visiems dėmesį, šilimą. Yra gerbiamas, vertinamas ir mylimas. Štai kada iš tokių dviejų žmonių susikuria pora, jos dvasinis bendrumas sudaro naują jėgą, kuri spinduliuoja iš kiekvieno jų gyvenimo epizodo. Sakome: puikūs žmonės, puiki šeima. Norisi su ja bendrauti, norisi pas juos bent pasėdėti, sušilti.

     Dabartinės jaunos šeimos gyvenime ypatingą vietą turėtų užimti tolerancija. Daug kur ji ignoruojama ir atmetama. Tolerancija kito skoniui, jo pasirinkimui, laisvei, netgi trūkumams, jeigu jie nežlugdo asmenybės. Mylėdamas žmogus intuityviai jaučia, kur tiesa, ir sąmoningai ar nesąmoningai krypsta jos pusėn. Nenorėkime keisti kito žmogaus, laužyti jo individualybės, to, kuo jis skiriasi nuo kitų žmonių. Jeigu jis keisis — keisis pats, bet ne prievarta. Nepaverskime jo savo asmenine nuosavybe, savo daiktu. Mylimas žmogus yra tavo, bet tik savo laisva valia. Jis ateina į tavo pasaulį ir saugo save tau. Mylimo asmens ištikimybės negalima aptverti tvora ir manyti, kad taip jis niekur neišeis iš namų. Tur būt, tik visiškas pasitikėjimas kitu, tik visiškas laisvės suteikimas parodys, ar stiprūs tie ryšiai, kurie rišo du žmones. Kaip bekalbėtume, kalėjimas yra kalėjimas, ir kalinys visada ilgisi laisvės.

     Svarbiausia, žinoma, meilė. Jeigu ji yra — viskas savo vietoje. Mylimas ir mylintis žmogus išsiskleidžia visomis savo galiomis. Jis laisvas, jis galingas, jis darbą dirba su džiaugsmu, jis myli žmones. Meilė kasdieniškiausią, banaliausią mylimųjų pokalbį paženklįna išminčių filosofija. Jeigu myli, tai ar pažeminsi savo mylimą žmogų? Ar išdrįsi jį pažeminti kitų akyse? Tiesa, jeigu to reikalauja situacija, pasakysi santūriai, taktiškai tik jam vienam. Ne piktdžiugiškai, jausdamas savo pranašumą. Atsargiai parinksi ir žodžius, ir toną. Yra viena taisyklė: kai nežinai, kaip su žmogumi pasielgti, pasijusk jo vietoje — išeitį labai greit surasi.

     Žmogus, kuris yra tavo gyvenimo draugas, visada turi jausti tavo meilę. Tai nereiškia, kad toji meilė turi būti įkyri, kasdien pakilti iki ekstazės — ji kuriasi iš mažmožių.

     Vienas vyras kasdien sakydavo savo žmonai: "Tu žinai, kad tave myliu, ko tau dar reikia?" Ir gyvendavo kiekvienas sau. Pasikalbėdavo apie pinigus ir vaikų sveikatą. Jeigu ji neprakalbindavo, jis ištisą savaitę nepasigesdavo jos žodžio. Tada ji išėjo iš namų. Jis iš širdgėlos susirgo, nes tikrai labai mylėjo. "Yra baisi vienatvė dviese", kažkas teisingai pasakė. Santuokoje ypač negali būti tuštumos. Žmogui reikia, kad juo kažkas džiaugtųsi, kad jį guostų. Reikia, kad paliktų vieną, reikia, kad būtų kartu. Mylimas žmogus ir turi būti aidas, kuris atliepia partnerio sielos būseną.

     Yra žmonių, kurie tuokiasi, tik norėdami būti mylimi. Dažniausiai moterys, ypač jeigu jos gražios arba talentingos. Jos mano: "Aš darau tau malonę, leidžiu save garbinti, glamonėti. Už tai privalai man mokėti meile, patarnavimais, prabanga, malonumais". Yra vyrų, kuriems to gana. Bet daugiau tokių, kurie įsigeidžia patys būti mylimi.

     Dvasinis dviejų artumas kuriasi kasdien. Jeigu vienas visų metų santaupas nori išleisti įdomioje kelionėje, o kitas — iššvaistyti restorane, vargu ar kursis dvasinio ryšio pagrindas. Greičiau iškils paprasčiausios egzistencijos vienas šalia kito klausimas.

     Į dvasinio bendrumo formulę dar įeina ir laisvalaikio problema, ir draugų, ir giminių problema. Žinoma, ir gyvenimo tikslo, ir būties prasmės, ir kiti reikšmingi klausimai.

     Sutuoktiniai turi būti draugai. O draugystėje mes visada kažką aukojame, kažko išsižadame ir kažką atiduodame, kad atrastume dar daugiau — sielos bičiulystę. Šeimoje šio principo dažnai nesilaikoma. Demokratija begėdiškiausiai iškeičiama į vieno diktatūrą.

     Jeigu kiekvienas jaunas žmogus, suradęs sau vienintelį brangų žmogų, elgtųsi su juo taip, kaip išmintinga šeimininkė elgiasi su brangaus kristalo indu — brangintų, saugotų, atsargiai liestų rankomis — kaip jie ilgai, laimingai gyventų vienas kito džiaugsmui!