Spausdinti

A. RUBIKAS

BĖGIMAS PAS MAURUS

     Ši moteris yra gyvenusi laikais, labai panašiais į mūsuosius. Istorijon ji įėjo Teresės iš Avilos, arba Didžiosios, vardu. Būdama jauna, ji uoliai skaitė tada madingus riterių romanus. Pati griebėsi plunksnos jiems rašyti. Bet gražiausią ir įdomiausią romaną ji parašė savo gyvenimu.

     Ji gyveno 16-tam šimtmety. Tai buvo Liuterio reformacijos laikai. Būdama maža, Teresė girdi pamokslus, nukreiptus prieš eretikus. Juose daugiau kalbama apie amžinąjį pasmerkimą, negu dangaus laimę. Parėjusi iš bažnyčios, ji klausia, ką reiškia tas žodis "amžinybė", ir išsigąsta, sužinojusi jo prasmę.

     Ji skaito šventųjų gyvenimus. Tie ją taip sužavi, kad vieną dieną ji prisikalbina savo vyresnį, vienuolikmetį brolį Rodrigą palikti namus ir bėgti pas maurus, kad abu galėtų numirti už tikėjimą. Bet pakeliui juodu pagauna ne maurai, o dėdė, ir prievarta pargabena namo. Tačiau noras veikti lydi Teresę visą gyvenimą. O kelias į dangų nėra toks lengvas.

     Jauna Teresė buvo nepaprasto grožio, elegantiška moteris. Ji ilgas valandas praleidžia prieš veidrodį, bandydama visokias pudras bei kvepalus. Savo grožiu ji atkreipia visų dėmesį. Į visus ji veikia kaip magnetas į geležį. Visiems ji susukdavo galvą, rašo Fray Luis de Léon. Ji mielai lanko šokių vakarus. Turtingi jos pusbroliai vienas po kito ją įsimyli. Apie tai ji mėgdavo pasakoti vėliau, būdama jau pagarsėjusia vienuole. Taip pat su gailesčiu ji prisimindavo intymius santykius su viena giminaite, kuri ją išmokydavusi blogų dalykų. Ji labai bijodavusi, kad visa tai neišeitų viešumon, kad nesužinotų tėvas ir kiti.

     Gana nelauktai jos gyvenime ateina vienas posūkis. Ispanijos karalienė Izabelė rengia didelį balių, į kurį pakviečia ir Teresės tėvą su šeima. Tačiau pagal tuometinį paprotį Teresę — jauną merginą — turėtų lydėti vyresnio amžiaus moteris. Tokios tėvas kaip tik neranda. Tada jis dukterį nusiunčia keliom dienom į vienuolyną, kol pasibaigs iškilmės. Nežinia dėl ko, ji ten pasilieka pusantrų metų. Ir tenai ją pasiekia slaptai vieno ją iki ausų įsimylėjusio pusbrolio karšti meilės laiškai. Ji pati bodisi vienuoliniu gyvenimu.

     Sugrįžusiai į namus Teresei taikosi eilė puikių galimybių ištekėti. Bet dabar ji pradeda domėtis vienuoliniu gyvenimu. Joje prasideda vidinė kova: tekėti ar stoti vienuolynan? Tris mėnesius ji draskosi, nežinodama, ką daryti. Pagaliau apsisprendžia už vienuolyną. Bet tam jos planui pasipriešina tėvas. Tada ji vieną rytą slapta pabėga pas karmelites. Apie tą savo žygį ji vėliau yra taip rašiusi: nė mirties valandą aš tiek nekentėsiu, kaip tada, paliekant tėvo namus; man atrodė, kad aš pati save plėšau.

     Vienuolyne jos pirmykštis uolumas pamažu atšąla. "Aš buvau tarsi jūros bangų mėtoma, tai aukštyn, tai žemyn", rašo ji. Tai pakerta jos nervus. Ji sunkiai suserga. Ji jaučiasi labai prislėgta psichiškai, ir atrodo, kad jau nepasveiks.

     Tada įsikiša jos tėvas. Jo dėka vienuolynas leidžia Teresei su kita vienuole išvykti į vieną kurortą, kur gydytojai ją gydo kone barbariškomis anuometinėmis medicinos priemonėmis. Tačiau ji atlaiko ir tą gydymą. Dar nepasveikus, ji vieną kunigą pasirenka nuodėmklausiu. Tačiau paaiškėja, kad jis gyvena su savo meiluže. Jis įsimyli ir Teresę. Ir jai nuodėmklausis patinka. Ir čia pasirodo vienas simpatiškiausių jos būdo bruožų. Ji to jauno kunigo nepasmerkia, neatmeta, nuo jo nenusisuka, o stengiasi jo gyvenimą pasukti kita kryptimi, kas jai ir pavyksta.

     Teresės tėvas atima ją nuo šundaktarių ir parsigabena namo, kur ji pamažu sveiksta. Dabar ji gali grįžti į vienuolyną, bet lieka suparaližuota trejus metus. Pagaliau tiek pasveiksta, kad gali vaikščioti.

     Dabar, sulaukusi 26 metų amžiaus, ji yra dar gražesnė negu anksčiau. Ji atgauna pirmykštę drąsą, ano meto papročiu priiminėja pakvietimus į svečius, veda pokalbius apie pamokslus, poeziją ir politiką, mielai klausosi komplimentų vieno kilmingo vyro, kuris ją gerbia kaip vienuolę, ir pati priiminėja svečius. Visi nori su ja pasikalbėti. Kiekvieną dieną durininke ją šaukia į svečių kambarį. Apie tą savo gyvenimo laikotarpį ji vėliau rašo, kad iš vienos pusės ją šaukė Dievas, iš kitos gi pusės ją traukė pasaulis.

DIEVO AR VELNIO DARBAS?

     Ta būsena tęsiasi 20 metų. Bet tada ateina staigus posūkis. Ją vieną kartą labai sukrečia vienas realistiškas ispaniško meno kūrinys: plakamo Kristaus statula. Ji griebiasi skaityti Bažnyčios Tėvo Augustino knygą "Išpažinimai", kuris taip pat po daugelio klystkelių buvo radęs kelią į Dievą. Dabar ji pajunta Dievo veikimą savyje. "Gyvenimas, kurį ligi šiol vedžiau, — rašo ji, — buvo mano gyvenimas; o dabar prasidėjo Dievo gyvenimas manyje".

     Tuo prasideda gilus jos mistinis gyvenimas arba susijungimas su Dievu, o kartu ir gilus jos maldos gyvenimas, pasireiškęs dažnomis ekstazėmis.

     Kitos vienuolės pastebi, kad Teresė nėra kaip visos, ir pradeda apie ją tylomis kuždėtis. Tada ir Teresė pradeda abejoti savimi. Ji nežino, ar visa tai, kas dabar su ja darosi, paeina iš Dievo. Tokią savo sielos dramą ji bando atverti kunigams. Tačiau šie nepajėgia atsakyti j jos klausimus. Daugumas jų nėra tam teologiškai pasiruošę. Tai, ko jie patys nesupranta, jie pradeda aiškinti kaip velnio darbą, nes toks aiškinimas (ir šiandien!) yra pats lengviausias. Iš jų Teresė išgirsta, kad čia nelabasis bus prikišęs savo nagus. Todėl galim gerai suprasti, kodėl Teresė vėliau yra sakiusi, kad jeigu jai reikėtų rinktis tarp dviejų dvasios vadų, kurių vienas būtų šventas, o kitas išsimokslinęs, tai ji rinktųsi antrąjį.

     Kaip tik dabar jai lemta susitikti su vienu garsiu ano meto jėzuitu Pranciškum Borja (vėliau Bažnyčios paskelbtu šventuoju). Šis tuojau suvokia, ką sako jam Teresė. Tarp abiejų yra daug panašumo. Jis ją nuramina, sakydamas: "Nebijok, Dievas veikia tavyje". Tačiau kitos seserys vis dėlto leidžia gandus, kad su Terese kažkas netvarkoje. Čia nereikia užmiršti, kad tuo metu Ispanijoje viešpatavo didelė Liuterio, eretikų ir naujosios teologijos baimė. Kiekvienas, kuris kuo nors išsiskirdavo iš kitų, tuojau pasidarydavo įtartinas. Kiekvieną nukrypimą nuo įprastinio maldingumo būdavo stengiamasi tučtuojau užgniaužti. Teresė pradeda bijoti. Apie ją sklinda gandai, kad ji ne tiek su Dievu, kiek su velniu bendrauja. Juk štai po tokios sunkios ligos ji vis dėlto dar gyva. Kieno tai darbas? Todėl žmonės, ją susitikę gatvėje, tris kartus persižegnoja ir skuba toliau.

     Bet štai Avilon atklysta visoj Ispanijoj nepaprastą autoritetą turįs Petras iš Alkantaros (vėliau paskelbtas šventuoju). Vos tik susitikęs su Terese, jis tuoj atsistoja jos pusėn. Tas mielas, simpatiškas pranciškonas iškart pakeičia padėtį Teresės naudai. Tada nutyla ir gandonešiai. O Petras ir Teresė lieka visą gyvenimą draugai.

JOS GYVENIMO UŽDAVINYS

     Teresė pradeda suvokti ir savo gyvenimo uždavinį: atnaujinti vienuolinį gyvenimą arba pirmykščią jo dvasią. Vienuolyne ji nėra nė pataikaujanti, nė bet kokia kaina prisitaikanti moteris. Šis jos būdo bruožas gal ir bus viena tų prielaidų, įgalinusių ją tapti didele reformatore arba Bažnyčios atnaujintoja. Jos nuomone, seserys turėtų gyventi iš savo darbo. Tada buvo mada, kad tėvai, negalėdami ištekinti savo dukterų, jas atiduodavo į vienuolyną. Čia jos leisdavo laiką nieko neveikdamos ir pragyvendamos iš atsinešto kraičio arba aukų. Teresė, nusprendusi tokio gyvenimo bei prabangos atsisakyti, pasivadina Jėzaus Terese ir pradeda reforminį darbą. Keletas seserų pritaria jos minčiai ir susiburia apie ją. Tokiu būdu Aviloje atsiranda reforminis vienuolynas. Jo vadovė dienomis rūpi

Algimanto Kezio, S.J., nuotr.

nasi organizaciniais reikalais, o naktimis užrašinėja savo dvasinius pergyvenimus, savo sielos biografiją. Petras iš Alkantaros, pamatęs vis dar nesibaigiančias jos abejones, pataria daugiau jau nebeklausinėti, o pradėtą darbą tęsti. Taip ji toliau ir daro planus bei veda gilų maldos gyvenimą.

     Popiežius Pijus IV patvirtina naujojo vienuolyno statutą. Tokiu būdu gema naujasis Karmelis. Bet Teresė užsitraukia reformos nenorinčių seserų neapykantą. Prasideda kova.

     Ketvirtą dieną po naujo vienuolyno atidarymo susirenka katedros kapitula (taryba), keli miesto tarybos nariai ir pats burmistras. Jie protestuoja prieš naują vienuolyną. Juk kuo daugiau vienuolynų, tuo daugiau reikės aukų jiems išlaikyti. Pats burmistras sako tokią kalbą: "Kiekvienas mūsų jau esam girdėję apie tas naujoves, kilusias su basakojų karmeličių atsiradimu. Mes matom ir tą nerimą, kurį naujovės sukelia krašte, ir tą susiskaldymą, kurį jos iššaukia. Naujovės gimdo vien netvarką ir maištus. Jos smukdo gerus papročius ir veda į galiojančių įstatymų nepaisymą. Taip yra su visomis naujovėmis. O ši pas mus yra ypač pavojinga tuo, kad ji dangstosi maldingumo bei tobulumo skraiste". (Kiek tokių ir panašių kalbų, viešų ir neviešų, galima girdėti ir šiandien, po antrojo Vatikano susirinkimo!)

     Į tą burmistro kalbą Teresė šitaip atsiliepia: "Tai siaurakakčių dvasia, visada besipriešinanti naujiem dalykam". Teresė nenuleidžia rankų ir susilaukia naujų seserų savo vienuolynan. Ji steigia naujus ir susitinka 1567 metais su garsiu žmogumi, kuris tampa nuolatiniu jos gyvenimo palydovu. Tai Kryžiaus Jonas (taip pat paskelbtas šventuoju), įėjęs istorijon kaip mistikas. Bažnyčios mokytojas ir ispanų literatūros klasikas. Tarp jo ir Teresės užsimezga dvasinė draugystė, viena didžiausių Bažnyčios istorijoje po Pranciškaus Asyžiečio ir Klaros. Jųdviejų gyvenimo keliai daugiau jau nebesiskiria. Teresė yra 52 metų, Jonas 25-rių. Juodu abudu dalinasi tuo, ką turi. Teresė yra jam ir motina, ir duktė, o jis jai ir tėvas, ir sūnus. Ji tuoj pastebi, kad atnaujinimu užsidegęs Jonas yra daugiau poetas ir mažiau gabus organizaciniams reikalams. Ji atkalba jį nuo sumanymo palikti karmelitų vienuolyną ir ieškoti kito. Jos įtaigotas, ir jis pradeda reformą vyrų vienuolyne. O šiai draugystei vadovauja ji — moteris.

EKSKOMUNIKUOTOS VIENUOLĖS

     Teresė mato, kad pati Bažnyčia yra kalta dėl Liuterio reformacijos ir kad dabar reikia pradėti reformą nuo mažų dalykų bei būrelių. Vienuolynai turį liautis buvę turtingų bet neištekėjusių moterų namais. Teresės reforma prasideda kaip tik ketvirtaisiais metais po garsiojo reforminio Bažnyčios susirinkimo Tridente. Teresė nesileidžia į jokius kompromisus. Nė vienam jos daugėjančių rėmėjų ji neduoda teisės savo moteris (dukteris ar giminaites), kada jau nėra kitos išeities, siųsti vienuolynan. Teresė daro atranką ir klausia, dėl ko kas nori vienuolynan įstoti.

     Tačiau jos vienuolės nėra nuo pasaulio nusisukusios. Joms vienuolynas nėra uždaras ratelis Bažnyčioje, kuris vien tik sau gyventų. Teresė, Kristaus patikėtinė, tokios laikysenos neperneštų. Kaip Kristus yra visiems, taip ir ji. Vienuolyne "sukauptą Dievą", sako ji, reikia nešti į pasaulį, nes Dievas nėra vien kelių privilegijuotų asmeniškas turtas.

     Gal dėl to šiandien ja taip žavisi visa Bažnyčia!

     "Dievas yra visuose šio pasaulio daiktuose", — sako ji. Ji nepripažįsta kokio dualizmo ar bėgimo iš pasaulio. Ji myli Dievo kūriniją impulsyviai, tokią, kokia ji yra. Nosį pakabinusia vienuole ji niekad nebuvo. "Tesaugoja mane Dievas nuo šventųjų su surūgusiais veidais, — rašo ji, — vienuolė be ūpo yra blogiau už piktų dvasių pulką". Ji myli gamtą ir, būdama viskam atvira, rašo eilėraščius, mėgsta šokius, vaišes prie stalo ir vienai seserų, kuri stebisi, kaip Teresė, garsėjanti savo tobulumu, galinti taip skaniai valgyti kalakutą, šitaip atsako: "Jei jau valgyt kalakutą, tai valgyt, o jei pasninkaut, tai pasninkaut".

     Ji keliauja po Ispaniją visomis kryptimis ir, kai nėra kitos išeities, pasitenkina nakvynei kad ir paskutine landyne. Visur ji laimi draugų, kurie ją arba apdovanoja sklypu žemės, arba finansuoja jos vienuolynus. Bet ji niekad niekam nepataikauja. Kai vieną kartą Kristus jai apreiškia, ką reikėtų pasakyti karaliui, ji siunčia infantę Doną Juaną pas jos brolį Ispanijos karalių Pilypą II su šitokia žinia: "Pone, atsiminkit, kad karalius Saulius taip pat buvo pateptas karaliumi, bet kad Dievas vis dėlto jį atmetė..." Karalius jos perspėjimą priima. Ir kitiems didikams ji pasako tiesą į akis, kartais gana aštriai; ir visi ją myli.

     Kryžiaus Jonas tampa jos vienuolyno nuodėmklausiu. Jis yra Teresės dvasios vadas. Juodu, galima sakyti, yra dvasiniai dvynukai. Abudu nori reformų, atnaujinimo. Abudu turi kovoti su dideliais sunkumais. Kaip Teresei priešinasi jos seserys, taip Jonui jo vienuolyno broliai.

     Tada ją ištinka vienas nelauktas smūgis. Princesė Eboli, labai nepastovaus būdo moteris, leidžia ant savo žemės Teresei pasistatyti vienuolyną. Būdama jauna našlė, ji į tą vienuolyną įstoja ir pradeda komanduoti seseris. Šios ją mandagiai iš vienuolyno išprašo. Princesė keršindama Teresę paskundžia inkvizicijai, o ši pradeda gaudyti Teresės raštus. Bet Teresė vis dėlto nesijaudina ir sako: "Dievas žino, kad rašiau tiesą".

     Tai buvo laikai, kada inkvizicija, žiauri ano meto įstaiga, visiems įvarydavo baimės. Net ir Šv. Raštą tada buvo uždrausta skaityti. Nusikaltimai būdavo baudžiami kalėjimu ar net mirtimi ant laužo. Taigi dabar visi reformų priešininkai agituoja prieš Teresę. Ir štai, jai lankantis vienam savo vienuolynų Sevilijoje 1575 m., į jį įsiveržia inkvizicijos valdininkai, padaro kratą, Teresę ištardo, jai iškelia bylą, o paties vienuolyno generalinė kapitula (taryba) jos reforminius vienuolynus uždraudžia, ją pačią paskelbia atpuolėle bei ekskomunikuota ir ištremia į Toledo. "Tai nerami, palaida boba, kuri, dangstydamasi Dievo planais, vien kvailioja", — nusprendžia kapitula. Vienuolės mano, kad dabar reikia laukti jau budelio. Bet Teresė nepraranda savo humoro ir žinodama, kad jos laiškai yra cenzūruojami, juose vietoj žodžio inkvizicija vartoja slaptažodį "angelai". Cenzoriai skaito ir nesupranta, ką tai reiškia. Uolų Teresės bendradarbį, reformų šalininką, išsimokslinusį teologą tėvą Jeronimą Gracianą ekskomunikuoja ordino generolas. Gracianą buvo apšmeižę Romoje nereformuotos seserys. Teresė nusimena ir rašo: "Baisus dalykas yra visos tos neteisybės; tiek mažai tiesos ir tiek daug melo".

     Vienuolyno reforma patenka pavojun. Bet Teresė yra įsitikinusi, kad eina geru keliu ir ragina seseris, kad "nemiegotų". Iš Toledo ji vėl nustumiama atgal į Avilą. Čia seserys vėl intriguoja prieš ją ir šmeižia. Šmeižtai visais laikais buvo mėgstamiausia priemonė atsikratyti nemėgstamais žmonėmis bei juos likviduoti visuomenės akyse. Tačiau Teresei ištikimos seserys ją vėl išrenka vienuolyno viršininke.

     Tada įsikiša popiežiaus nuncijus. Jis ekskomunikuoja 50 už Teresę balsavusių seserų, o nuodėmklausį Kryžiaus Joną uždaro kalėjiman. Šiam kitą dieną pavyksta pabėgti ir sudeginti iš Teresės gautus laiškus. Bet jį vėl pagauna ir nugabena į Toledo, kur jo broliai jį kasdien plaka rykštėmis.

     Tuo metu Teresė rašo savo knygą "Vida" (sielos tvirtovė). Ji yra įsitikinusi, kad rašo tai, ko Dievas nori. O nuncijus išleidžia labai griežtą, tiesiog brutaliai suredaguotą dekretą, kuriuo reformuotos seserys yra perduodamos visiškon nereformuotų valdžion. Pati Teresė yra pasmerkiama vienuolyno areštan ligi gyvos galvos.

     Dabar Teresė kreipiasi į Ispanijos karalių laišku ir klausia, kas davė nuncijui tokias teises. "Aš esu labai nuliūdus", — rašo ji, — kad mūsų kunigai yra tokių žmonių rankose. Geriau jau būtų, kad jie patektų į maurų rankas: šie gal parodytų daugiau gailestingumo. Tas didysis Dievo tarnas Jonas nuo kankinimų yra taip nusilpęs, kad reikia bijoti dėl jo gyvybės. Didenybe, dėl Dievo meilės išvaduokit jį".

     Su ašaromis akyse Teresė paklusta naujiems potvarkiams. Dabar ji stovi prie savo darbo griuvėsių... Ta nesėkmė ją visiškai pakeičia. Ji be paliovos verkia, yra išblyškusi ir visiškai netenka apetito. Ji be galo kenčia, visų apleista, šmeižiama ir netekusi laisvės. Tai yra tragedija vienos didžiausių moterų, kokią Ispanija kada yra turėjusi. O kartu tai yra pavyzdys, kaip kartais Bažnyčia atsiriboja nuo tų žmonių, kuriuos ji vėliau skelbia šventaisiais...

     Šios nepaprastos kančios metu viena seserų turi tokį regėjimą. Ji mato, kaip Kirstus prieina valgomajame kambaryje prie Teresės, nebyliai sėdinčios prie savo lėkštės ir nepajėgiančios valgyti, ją kaip mažą kūdikį guodžia, ragina valgyti ir sako, kad dėl to neverta jaudintis...

     Ji pati yra rašiusi, kad pats geriausias ginklas dangui užsikariauti yra kantrybė kentėjimuose.

“NERAMI BOBA” — BAŽNYČIOS MOKYTOJA

     Pagalba ateina netikėtai ir, galima sakyti, pro užpakalines duris, iš vieno pasauliečio. Į Teresės bylą įsikiša Pilypas II, anuometinės galingos Ispanų imperijos valdovas, kurį Teresė kartą buvo perspėjusi. Jis pasikviečia nuncijų ir pareikalauja, kad tučtuojau Teresei ir jos seserims grąžintų laisvę ir reformuotas seseris visiems laikams atskirtų nuo nereformuotų. Nuncijus turi nusileisti.

     Teresės vežimukas vėl rieda Ispanijos keliais. Ji vėl steigia vienuolynus. Vienos tokios kelionės metu per sniegą ir lietų ji atvyksta į Burgos, jau pastyrusi nuo šalčio. Bet Kristus jai sako ekstazėje: "Nebijok to šalčio, nes aš esu tavo šiluma". Pakeliui ją užpuola paralyžius. Kraujas pasirodo pro bumą. Kai vienuolyno reikalai Burgose yra sutvarkyti, Kristus jai sako: "Dabar gali atsisveikinti". Mirtinai susirgus, ji dar keliauja pas Albos hercogienę, besišaukiančią Teresės pagalbos. Čia atvykusi, ji jau nieko nebegali padaryti. Smarkus kraujo plūdimas pro burną yra artimos mirties ženklas. Atėjusiai į celę jos aplankyti hercogienei ji sako: "Manęs šiame pasauly jau nebereikia". Jos paskutiniai žodžiai: "Viešpatie, nepaniekink susigraudinusios širdies". Ji miršta 1585 metais spalio 4 dieną, šv. Pranciškaus Asyžiečio šventėje. Stovėjusieji prie jos mirties patalo pasakoja, kaip tą valandą jos veidan grįžta jos jaunatviškas grožis ir kaip nepaprasta šviesa palydi tris paskutinius jos atodūsius.

     Yra likę 450 jos laiškų, 12 knygų ir vienas poezijos tomas. Jos raštai susilaukia didelio pasisekimo. Garsusis prancūzų vyskupas Bossuet yra pasakęs, kad jos knygos turi tiek reikšmės mistinei teologijai (aiškinančiai žmogaus susijungimą su Dievu), kiek kito garsaus teologo Tomo Akviniečio — dogminei teologijai (aiškinančiai tikėjimo tiesas). Jos raštais yra žavėjęsi ir tokie garsūs protestantai, kaip Leibnicas ir Hilty. O anglų istorikas Macaulay ją yra pavadinęs katalikiškosios reformos širdimi, praturtinusia visą žmoniją.

     Bažnyčia ją skelbia šventąja ir jos šventei paskiria spalio 15-tą dieną.

     Kai kuriems savo šventiesiems Bažnyčia suteikia ypatingą titulą. Ji juos paskelbia Bažnyčios mokytojais. Tam titului gauti reikia gyvenimo šventumo ir ypatingo nusimanymo dieviškuose dalykuose. Tą titulą ligi šiol gaudavo vien vyrai. Tai buvo jų privilegija. Dabartinis popiežius Paulius VI, vadovaująs atsinaujinančiai Bažnyčiai po Vatikano susirinkimo, tą tradiciją "sulaužo". Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje, 1970 metais, jis Bažnyčios Mokytoja paskelbia moterį — Teresę iš Avilos. (b.d.)