Gyd. Elena Želvytė

    Tėvus ir mokytojus dažnai neramina klausimas, kodėl vaikai blogai mokosi? Juk beveik kiekvienoje mokykloje ir kiekvienoje klasėje yra nepažangių mokinių.

    Vaikas gali blogai mokytis dėl įvairių priežasčių. Dažna blogo mokymosi priežastis yra nepakankama vaiko priežiūra ir jo paties nenoras mokytis. Tačiau net ir šiuo atveju reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas nesimoko, kokia jo vidaus organų ir psichinė būsena.

    Viena iš būtinų prielaidų normaliai mokytis yra vaiko intelektas. Intelektu plačiąja šio žodžio prasme suprantama visa pažintinė žmogaus veikla, siauresne -— mąstymas. Yra keletas prielaidų, kurios būtinos normalaus intelekto formavimuisi — tai atmintis, dėmesys, psichinis darbingumas, žinių atsarga ir sugebėjimas jas pritaikyti.

    Be atminties negali būti intelekto. Ypač svarbu ne mechaninė atmintis, o vaiko sugebėjimas pasirinktinai įsiminti tai, kas svarbiausia, ir prisiminti tada, kada to reikia.

    DĖMESYS — bet kurios veiklos pagrindas. Jis būna pasyvus ir aktyvus. Intelekto formavimuisi svarbu aktyvus dėmesys — sugebėjimas tikslingai, valios pastangų dėka klausyti ir suprasti tai, kas būtina ir reikalinga. Tik palaipsniui formuojasi vaikų aktyvus dėmesys. Kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau sukoncentruoti jo dėmesį. Esant protiniam atsilikimui, aktyvus dėmesys formuojasi ypač lėtai, ir tokie vaikai negali susikaupti. Tai jiems trukdo įsisavinti naujas žinias. Todėl labai svarbu ugdyti vaiko dėmesį, priverčiant jį ilgesnį laiką užsiimti kad ir nelabai įdomiu darbu.

    Ne mažiau svarbus intelekto formavimuisi ir PSICHINIS DARBINGUMAS. Jei vaikas dažnai serga, yra nusilpęs, greit pavargsta nuo protinio įtempimo, tai, be abejo, trukdo naujų žinių įsisavinimui ir protiniam vystymuisi.

    Suprantama, kad nukentėjus nors vienai iš šių intelekto prielaidų, sutrinka psichinis vaiko vystymasis. O atmintis, dėmesys ir psichinis darbingumas nukenčia ne tik silpnaprotybės atvejais, bet ir esant kitiems susirgimams. Įvairūs infekciniai susirgimai, gimdymo trauma ir traumos pirmais gyvenimo metais, dažnos, viena po kitos sekančios anginos, plaučių uždegimai ir kitos ligos gali nusilpninti vaiko nervų sistemą ilgesniam laikui, dėl to atsiranda liekamieji nervų sistemos pakenkimo reiškiniai. Toks vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, fiziškai atrodo sveikas, tačiau blogai mokosi, ypač žemesnėse klasėse. Dažnai pakinta ir šių vaikų elgesys, jie būna grubūs, irzlūs, nekantrūs, greit pavargsta, nesukaupia dėmesio. Vaikui augant, palaipsniui nyksta liekamieji nervų sistemos pakenkimo reiškiniai, ir vyresnėse klasėse šie vaikai gali pradėti geriau mokytis. Tačiau dažnai į šiuos vaikus kreipiamas per mažas dėmesys, jie nepakankamai gydomi, o dažnai tėvai iš viso nesikreipia į gydytojus. Negydant ir individualiai nedirbant su šiais vaikais, jų žinių bagažas vis labiau atsilieka nuo bendraamžių žinių, ir iš pirmo žvilgsnio šie vaikai primena atsilikusius protu. Todėl labai svarbu, kad vaikai su liekamaisiais nervų sistemos pakenkimo reiškiniais būtų tinkamai gydomi, mokomi ir auklėjami. Tai galima pasiekti tik tėvų, gydytojų ir mokytojų bendromis pastangomis.

    Kitos vaikų blogo mokymosi priežastys gali būti įvairūs chroniški susirgimai. Tai skrandžio, kepenų, širdies ligos, dažnos anginos, plaučių uždegimai, reumatas. Kiekvienas šių susirgimų dažnai lydimas nervų sistemos nusilpimo, kuris pasireiškia greitu nuovargiu, atminties susilpnėjimu, negalėjimu sukaupti dėmesį. Pagerėjus vaiko sveikatai, dažniausiai pagerėja ir pažangumas. Labai svarbu laiku gydyti vidaus organų susirgimus, kurie silpnina nervų sistemą. Neretai dėl nuolatinių nesėkmių moksle vaikas praranda norą mokytis. Be to, blogi pažymiai nuolatos traumuoja vaiko psichiką. Dėl to gali susiformuoti liguista vaiko asmenybė. Jis pasidaro irzlus, blogos nuotaikos, viskuo nepatenkintas, dažnai skundžiasi skausmais vienoje ar kitoje kūno vietoje, nors, nuodugniai ištyrus, vidaus organų susirgimų nerandama.

    Dalis vaikų vystosi lėtai, būna "vaikiškesni", negu kiti jų amžiaus vaikai, ir vadinami infantiliškais. Kai jų draugai jau jaučia pareigą, supranta, kad reikia mokytis, tai šiems vaikams rūpi tik žaidimai. Jie visai nenori dirbti, sėdėti prie knygų, nesiklauso mokytojų aiškinimo, nenoriai ruošia: pamokas. Tik didelių mokytojų ir tėvų pastangų dėka infantilai patenkinamai mokosi pirmose klasėse. Labai svarbu vaikus infantilus laikyti tvirtose rankose. Tėvai turi būti jiems autoritetas, pavyzdys. Didesnė dalis šių vaikų, jei buvo teisingai mokomi ir auklėjami, užauga sveikais žmonėmis. Sunkesniais atvejais, kai ryškesni intelekto ir elgesio sutrikimai, šiuos vaikus tenka mokyti pagal specialią programą.

    Tik palyginti nedidelė dalis blogai besimokančių vaikų yra silpnapročiai. Silpnaprotybė būna įgimta ir įgyta.

    Įgimtos silpnaprotybės priežastis būna įvairūs kenksmingi faktoriai nėštumo metu ir pirmais vaiko gyvenimo metais. Tai gali būti nėštumo metu motinos persirgtos ligos, gimdymo trauma, įvairūs susirgimai, kuriais vaikas perserga pirmais gyvenimo metais. Dalis įgimtų silpnaprotybių yra paveldimos. Todėl patartina, kad tėvai jau turintys vieną silpnaprotį vaiką, bei jų artimi giminės, ruošdamiesi turėti daugiau palikuonių, konsultuotųsi genetinėse konsultacijose arba pasitartų su psichiatrais arba neuropatologais.

    Silpnaprotybė gali būti ir įgimta gyvenimo eigoje — dementia. Ji būna po galvos traumų, smegenų infekcijų, sergant vaikui epilepsija ar kitais psichiniais susirgimais. Šiuo atveju vaikas iš mažens vystosi normaliai ir tik susirgus sutrinka jo psichinis vystymasis. Mokymo ir auklėjimo taktika tiek įgimtų, tiek įgytų silpnaprotybių atvejais priklauso nuo protinio atsilikimo laipsnio.

    Silpnaprotybių laipsnis įvairus. Dalis vaikų visai nekalba, nesugeba apsitarnauti ir reikalingi pastovios priežiūros. Šie vaikai nemokytini. Tačiau daugumas protiškai atsilikusių — debilai, kurių protinis atsilikimas ne toks didelis. Šie vaikai, nors ir pavėluotai, išmoksta kalbėti, rašyti, skaityti, skaičiuoti, įsisavina nesudėtingas profesijas. Tačiau jų protinio vystymosi galimybės ribotos ir nesiekia normos.

    Silpnaprotybių atvejais visų pirma nukenčia pats intelektas — vaiko mąstymas. Kartu nukenčia dėmesys, atmintis, darbingumas. Protiškai atsilikusių vaikų žodynas ir žinių atsarga ribota. Šių vaikų elgesys nevienodas. Vieni būna ramūs, paklusnūs, darbštūs, stengiasi mokytis. Kiti — dirglūs, irzlūs, greit pavargsta, nuolat pažeidžia drausmę.

    Kadangi protiškai atsilikę vaikai nesugeba įsisavinti mokyklų programos, tai mokosi pagal specialią pagalbinių mokyklų programą. Dažnai tėvai neigiamai žiūri į pagalbines mokyklas ir nenori, kad joje mokytųsi jų vaikas. Jie nepagalvoja, kad šiuo atveju kaip tik nukenčia jų vaikas, iš kurio reikalaujama daugiau, negu jis sugeba. Reikia nepamiršti, kad pagalbinėse mokyklose dirba turintys specialų išsilavinimą pedagogai - defektologai, kurie gerai žino protiškai atsilikusių vaikų ypatybes. Pagalbinėse mokyklose taisomi kalbos defektai, plečiama ir turtinama žodžių atsarga, vystomas dėmesys, atmintis, mąstymas. Pasiaukojančio pedagogų - defektologų darbo dėka šie vaikai įsigyja nesudėtingą profesiją, įsijungia į visuomenės gyvenimą.

    Tačiau pagalbinės mokyklos įsteigtos ne tam, kad į jas būtų pervedami vaikai, kurie pagal psichinę sveikatos būklę neturi jose mokytis. Nepateisinamos kai kurių mokytojų tendencijos visus blogai besimokančius vaikus laikyti atsilikusiais. Kai vaikas blogai mokosi, jis turi būti visapusiškai ištiriamas. Visų pirma reikia pagalvoti apie čia minėtus laikinus intelekto sutrikimus. Šie sutrikimai turi būti šalinami masinėse mokyklose. Ir tik tada, kai esame visiškai įsitikinę, kad vaiko blogo mokymosi priežastis yra protinis atsilikimas, tikslinga jį pervesti į pagalbinę mokyklą. Galutinai šį klausimą sprendžia speciali gydytojų ir pedagogų komisija.

    Jei vaikas blogai mokosi, tėvai ir mokytojai neturi nuleisti rankų ir palikti vaiko likimo valiai. Tinkamai parinktas gydymas, mokymo ir auklėjimo būdai daugeliu atvejų duoda teigiamus rezultatus.

    Nereikia pamiršti ir režimo, vengti nervų sistemos pervargimo. Vaikas turi pakankamai miegoti, būti gryname ore, valgyti racionalų ir vitaminingą maistą. Jokiu būdu negalima besimokantį vaiką nuo ryto iki vakaro laikyti prie knygų, bausti už blogus pažymius. Tuo mes dar labiau išsekiname ir taip jau pakenktą vaiko nervų sistemą ir jokių teigiamų rezultatų nepasiekiame. Namų aplinka turi būti maksimaliai rami, tėvai neturi rodyti vaikui nepasitenkinimo, turi kantriai padėti jam ruošti pamokas ir reikalauti iš vaiko pagal jo sugebėjimus. Net ir tuo atveju, kai tėvai įsitikinę, kad jų vaikas blogai mokosi todėl, kad tingi mokytis, parodyti vaiką gydytojui specialistui. Nereti atvejai, kai tėvai neobjektyvūs ir nepastebi, kad jų vaikas protiškai atsilikęs. Mokyklų programos pritaikytos vidutinių gabumų vaikams, ir net nežymus atsilikimas, kuris tėvų kartais nepastebimas, gali sudaryti prielaidas vaiko nepažangumui.

    Tenka sutikti ir tokių tėvų, kurie kaltina mokyklą, visuomenę, kaimynus, o nepagalvoja, ar jie patys padarė viską, kad jų vaikas gerai mokytųsi. Namų aplinka, tėvų tarpusavio santykiai, buitinės sąlygos turi didelės reikšmės vaiko mokymuisi. Tėvų girtavimas, dažni pobūviai ir skandalai išsekina vaiko  nervų sistemą, dažnai sutrinka šių vaikų elgesys, formuojasi liguistas charakteris. Vaikai nenori mokytis, nebeklauso praradusių jų akyse autoritetą tėvų, pradeda bėgti iš pamokų ir namų. Tolesnis jų auklėjimas ir mokymas labai sunkus: nebūdami protiškai atsilikę, šie vaikai papildo nepažangių mokinių gretas.

    Jei norite, kad jūsų vaikas būtų sveikas, gerai mokytųsi, sudarykite jam normalias darbo ir poilsio sąlygas, protingai mylėkite savo vaiką, iš mažens bendraukite su juo, suteikite jam visas galimybes lavintis. Jei pastebėjote, kad jūsų vaikas atsilieka, ilgai nekalba arba kalba neaiškiai, viską pradeda daryti vėliau, negu kiti normalūs jo amžiaus vaikai, nelaukite, galvodami, kad vaikas išaugs ir viskas savaime susitvarkys. Tik laiku pradėtas gydymas duoda teigiamų rezultatų. Lengvas nervų sistemos sutrikimas gali būti išgydytas dar priešmokykliniame amžiuje. Tėvai neturi pamiršti, kad vaikas turės lankyti mokyklą, ir reikia mokyti jį sukaupti dėmesį, ilgesnį laiką dirbti kokį nors darbą.