PREL. PR. M. JURAS
Čikagoje, Jaunimo Centro rūmuose, yra Pasaulio Lietuvių Archyvas, kur yra sukrauta daug įvairios archyvinės medžiagos, o rytuose, Putname, yra Alka (Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvas), kur prel. P. Juro pastangomis yra sutelkta taip pat labai daug panašios medžiagos. Šia medžiaga jau naudojasi publicistai, rašytojai, istorikai ir įvairių sričių studentai. Prel. P. Juras parašė apie Alką straipsnį, kuris jau buvo išspausdintas kai kuriuose laikraščiuose. Jį, šiek tiek sutrumpinę, spausdiname ir "Laiškuose Lietuviams", norėdami supažindinti skaitytojus su šia didelės vertės institucija. Redakcija
IDĖJA IR PRADŽIA
Gimiau ir augau lietuvių šeimoje, kur ne tik lietuviškos ir katalikiškos tradicijos, bet ir spausdintas lietuviškas žodis buvo labai branginamas. Mūsų šeimoje nebuvo išmetamas nė vienas laikraštis ar kalendorius, nė viena, nors ir menkiausia, knygelė.
Atvykęs Amerikon, visa to pasigedau. Amerikos lietuviai gaudavo daug lietuviškų laikraščių ir knygų, bet, perskaitę ar tik peržvelgę, viską mesdavo į šiukšlių dėžes. Man buvo skaudu, kad taip naikinama medžiaga, kuri kada nors gali būt labai naudinga. 1922 m. tapęs kunigu, galėjau užsiprenumeruoti ar nusipirkti lietuviškų leidinių ir jau turėjau savo kambarėlį jiems saugoti. Vėliau pradėjau rinkti ir visokius skelbimus, fotografijas bei plakatus.
PATALPŲ KLAUSIMAS
Klebonijos patalpos šiai archyvinei medžiagai tuoj pasidarė per ankštos. Tada aš jau buvau įsitraukęs į Bostone leidžiamo "Darbininko" reikalus bei rūpesčius. Ten buvo keletas tuščių kambarių, kuriuos ir užleido mano rinkiniams. Gavus šias patalpas, mano "rinkimo aistra" dar labiau prasiplėtė. Vokietijoje gyvenanti mano sesuo vienuolė man siųsdavo laisvalaikiu išaustas lietuviškas juostas, stulas ir kitokius rankdarbius. Mano parapietis Pranas Bruzgulis, turėdamas tikrą dievdirbio talentą, drožinėjo visokius įrankius, rakandus ir kitokius miniatiūrinius dalykėlius. Jis viską atiduodavo mano archyvui. įvairūs asmenys ir draugijos siūlė savo rankraščius ir jų turėtus archyvėlius. Visa tai stengiausi priimti ir priglausti Alkoje.
Turimos patalpos greitai prisipildė, bet netrukus ir jų netekau, kai "Darbininkas" persikėlė į Brooklyną. Tada Nukryžiuotojo Jėzaus seselės Brocktone man užleido jų nevartojamą namelį (buvusį garažą). Jį paskubom suremontavau, įvedžiau šildymą ir į jį perkrausčiau Alką. Po kelerių metų to namelio prireikė pačiom savininkėm. Reikėjo vėl keltis kitur. Persikėlėm į Putnamą, kur Nekalto Marijos Prasidėjimo seselės leido naudotis vieno aukšto cementiniu nameliu. Ten Alka yra ir iki šiol, nors namelis labai perkrautas, nes medžiagos jau susirinko labai daug, vien tik lietuviškų leidinių priskaičiuojama iki 40 tūkstančių egzempliorių. Taip pat yra keli šimtai leidinių apie Lietuvą svetimomis kalbomis, kelios dešimtys įvairių menininkų kūrinių, daugybė rankdarbių, drožinių ir kt. Be to, čia reikia turėti ir būtiniausių studijoms baldų bei aparatų. Tad Alkai reikalinga bent trigubai didesnės erdvės, kad ji būtų panaši į archyvą, o ne į perkrautą sandėlį.
ŽVELGIANT Į ATEITĮ
Vis dėlto erdvesnių patalpų reikalas nėra pati didžiausia Alkos problema. Svarbiausia — koks bus jos likimas, kas ja rūpinsis, kai mane Aukščiausiasis pasišauks amžinybėn?
Turiu su džiaugsmu pranešti, kad į šiuos klausimus jau surastas geras atsakymas. Alka jau yra perduota Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai, kuri įsipareigojo ją globoti, plėsti, tvarkyti. Akademijos centras yra Romoje, o Amerikoje yra keliolika jos skyrių. LKM akademija yra inkorporuota Amerikoje — Connecticut valstybėje, kaip "non-profit" organizacija. Tad svarbu žinoti tiems, kurie nori Alką paremti, nes jie savo auką gali nusirašyti nuo mokesčių.
Alkos reikalams LKMA yra jau sudariusi ir direktoriatą. Pasiskirstęs pareigomis ir nužymėjęs savo veiklos gaires, direktoriatas tikriausiai pats prabils į visuomenę ir paskelbs savo sąstatą. Daugumas direktorių lietuviams bus gerai pažįstami. Aš norėčiau pristatyti tik vieną jų — dr. Joną Cadzow, kuris gal ne visiems lietuviams yra pažįstamas. Jis yra Kent State universiteto istorijos profesorius. Jo motina yra Amerikoje gimusi lietuvaitė, o tėvas nelietuvis. Šeimoje lietuvių kalba nevartojama, bet su prof. Cadzow galima susikalbėti lietuviškai. Savo dizertacijai jis pasirinko temą "Trečioji Lietuvos Duma". Savo darbui medžiagą rinko Alkoje, tam tikslui per porą metų paaukodamas bent po dvi ar tris savo atostogų savaites. Jis Alką ne tik pamilo, bet jaučiąs ir pasididžiavimą, kad lietuvių kultūra tokia turtinga, kad jis — lietuvis. Taip pat jis rūpinasi, kad Kent universitete būtų įvesta lietuvių kalbos kursas, kad būtų skiriama stipendija lietuviui studentui, kad universiteto bibliotekoje būtų lietuvių kalbos skyrius. Mus turėtų stebinti jo patriotiškumas.
Džiugu taip pat prisiminti, kad Alka jau susidomėjo ir į ją kreipiasi ne tik paskiri asmenys, bet net ir universitetai, bibliotekos ir kitos institucijos. Alka — mano brangusis kūdikis, kuriuo besirūpindamas, kartais pamiršdavau kitus savo asmeniškus reikalus. Dėl to kai kas mane net pašiepdavo, bet daugelis suprato, atjautė, padėjo. Pašiepusius jau seniai pamiršau, o padėjusius nuolat prisimenu ir jiems esu nuoširdžiai dėkingas.