A. Saulaitis, S.J.
LIETUVIO MIRTIS
Dusliai krinta Brazilijos raudoni grumtai ant pigaus karsto. Per visą kalną nešėme šį seną lietuvį ilgai ilsėtis. Dangus apsiniaukęs, lyg nežinąs, ar verkti. Ant kalnelio tyliai stovi lietuvių bažnyčia, žiūrėdama kiton pusėn. Kas bus. Viešpatie, kai visi vėl sugrįšime kasdienyben?
GĖLĖTOSE ALPINOS KAPINĖSE
Jau iš tolo viešosios kapinės net jaukiai atrodo: kapai gėlėmis apdėti. "Ten mano brolis", sako lietuvė, "o ten, amžiną atilsį, mama". Kapinės, lyg savos, kai matai lietuviškus užrašus, išblaškytus tarp japonų, portugalų, italų ir kitas poilsio vietas. Kaip gera būtų. Viešpatie, čia likti tarp išsklaidytos tautos išsklaidytų kapų. Tik po mirties kunigams skirta atskira vieta, toli nuo savųjų.
SUGRĮŽK PAS MANE
Žmonės tyliai kalbasi, lyg dėkodami Tau, Viešpatie, kad aštuoniolikmetė, visą gyvenimą lovoje paraližuota, atsiskyrė su šiuo pasauliu. Daugiau nebevargs nei ji, nei ją globojusieji artimieji. Tik motina nenustoja verkusi: "Sugrįžk, dukrele, sugrįžk pas mane".
LIETUS
Nedidelis žmonių būrelis sustoja prie kapo. Lietus persunkia visus, lyg paskutinė malda, jungianti artimuosius tomis pačiomis mintimis. Nesvarbu, kad kojos šlapios, pečiai permirkę, veidą plauna šalti lašai. O kad nesvarbūs dalykai tikrai mums būtų nesvarbūs. Viešpatie, kol dar esame gyvi.
KUNIGO MALDAKNYGĖ
Ačiū Tau, Viešpatie, už apeigyną, kurio žodžius akimis skaitau. Nenuklysta taip lengvai mintys ten, kur atsakymo beveik nėra, kur nebežinai, ką verkiantiems sakyti. Tik laikau knygelę, kaip Tavo rūbo kraštą.
PAGUNDA
Nereikėtų važiuoti ligi pat kapų. Šeima juk nesitikėjo, kad taip toli į skurdų namelį kunigas atvyks. Pačioje darbymetėje tiek valandų sugaišti mirusiam palydėti... Kad nors šie paprasti žmoneliai tikslią valandą būtų pranešę. O jei tas žmogus būtų buvęs žymus ir turtingas, ar nebūtų man lengviau?
PASKUTINIS LIETUVIS
Padedu ir aš nešti senojo lietuvio karstą. O moterys sako: "Nyksta mūsų lietuviai, kunigėli". Tautos vilties šimtmečiai nutyla po juodo karsto dangčiu. "Gal maldas portugališkai, kunigėli, lietuviškai čia beveik niekas nesupranta". Kas čia palaidos paskutinį lietuvį. Viešpatie?
SENELĖS IŠPAŽINTIS
"Jau mėnuo nuo paskutinės išpažinties. Atgailą atlikau, Komuniją priėmiau. Nusidėjau Dievui šiomis nuodėmėmis. Kunigėli, man visa savaitė koją labai skauda. Negaliu ir gerai kvėpuoti. Mano duktė jau du mėnesiai manęs neaplanko. Mišioms už vyro vėlę tik gale mėnesio galėsiu paaukoti, kai gausiu pensijos čekį. Daugiau nebeprisimenu". O Viešpatie, atleisk mums visiems, senelius užmiršusiems!
PRIE ŽVAKĖS
"Kunigėli, uždek žvakutę, aš negaliu pasiekti". Gal pusę ryto užtruko, vos judėdama, užklodama staltiesėlę, įstatydama žvakidę, paruošdama vieną degtuką. Ir visą mėnesį laukė šių kelių minučių prie Tavęs, Viešpatie, arčiau pabūti. Palieku ją tyliai prie žvakutės ir ašarų ilgai kalbėtis.
LIEPEI PAKVIESTI...
"Viešpatie, kurs per šv. Jokūbą esi pasakęs: Jei kas jūsų tarpe serga, tepakviečia kunigą ..." Švelnus aliejus paliečia daugelio metų raukšles, mintis, "Ar nuodėmė, kunigėli, norėti mirti?" — klausia senelė. Ar nuodėmė. Viešpatie, norėti būti su Tavim?
AKLOJI SENELĖ
Tolimame mieste, prieglaudoje, įpusėjusi devinton dešimtin metų akla lietuvė stipriai laiko ranką, nors kalba ne apie save, o apie kitus, ją lankiusius ir jau mirusius, apie džiaugsmą, suteiktą atnešto obuolio ar kitokio vaisiaus. Tik akys jai sudrėksta, nes žino, kad tik už metų ar dvejų vėl galėsianti sulaukti lietuvio kunigo.
GĖLĖS
Beveik pusiau susikūprinusi senelė nė karto neprasitaria. Viešpatie, ir "Tėve mūsų" mintimis teištaria. Tik stipriai paspaudžia ranką kas kartą, kai išeinu toliau per lietuvišką gėlyną.