Spausdinti

KUN. PRANAS GEISČIŪNAS

     Neseniai Putname mirė, ilgos ligos ir nepaprastų kančių išvargintas, parodęs tikrą Biblijos Jobo kantrybę, kun. Pranas Geisčiūnas, buvęs Balfo reikalų vedėjas. Dar mažai medicinos ištirta ir nepagydoma liga jį jau keletą metų kankino. Jis žinojo, kad netolima mirtis neišvengiama. Tai valandai jis buvo pasiruošęs. Net ir savo laidotuvėms pamokslą pats parašė, dar gyvas būdamas. Tas pamokslas buvo rastas po jo mirties. Taip pat jis paliko parašęs savo pageidavimą, kad jo laidotuvėse nebūtų jokio "atsisveikinimo", nes tai jam atrodė labai šabloniška. Jis tik pareiškė pageidavimą, kad visi už jį privačiai pasimelstų, bet nenorįs "jokių kalbų, panegyrikų ir panašių komedijų". Čia pateikiame tą jo parašytą ir po mirties surastą pamokslą.

Redakcija

Mielosios seselės, broliai kunigai ir visi mišių dalyviai,

     Esu dalyvavęs, kaip ir Jūs, daugelyje laidotuvių mišių, kurių centre vietoje Kristaus yra pastatomas numirėlis, o pamoksle kartais net Dievo vardas nepaminimas. Nenorėdamas, kad kas nors panašaus atsitiktų šiandien, sulipdžiau šias eilutes, kad mano mintys pasiektų Jus visus, nors ir ne iš mano lūpų.

     Šiandien man visai nesvarbu, kur ir kada gimiau. Dar nesvarbiau, kur aš mokiausi, kokius egzaminus išlaikiau ir kokių neišlaikiau. Argi man dabar svarbu, ką žmonės apie mane manė ar dabar mano ir kaip greitai jie visai mane pamirš? Tai visai nesvarbu! Viena tik svarbu: ką Dievas apie mane mano. Labai svarbu, ar aš tinkamai naudojau tas malones, kurias Jis man suteikė, ypač tą didžiausią dovaną — pašaukimą dalyvauti dieviškoje ir amžinoje Kristaus kunigystėje. To sakramento vertingumu ir grožiu aš stebėjausi ir žavėjausi visą gyvenimą. Kiekvieną savo kunigiškojo gyvenimo dieną aš dėkojau, stebėjausi, džiaugiausi ir vis labiau ir labiau buvau guodžiamas ta ypatinga privilegija — aukoti nekruvinąją auką kartu su Kristumi Jo amžinajam Tėvui.

     Bet, tiek metų dalyvavęs Kristaus kunigystėje ir aukojęs tūkstančius mišių, nusižeminęs prisipažįstu, kad pilnai nesupratau kunigystės ir nežinau, kaip deramai aukoti šv. mišias. Tiktai amžinybėje galėsime suprasti, kiek daug meilės, gerumo ir atlaidumo parodė Jėzus Kristus, mums leisdamas dalyvauti Jo kunigystėje.

     Kadangi kunigystė yra paslaptis, todėl ir tie, kurie yra pašaukti joje dalyvauti, dalyvauja paslapties gyvenime. Kunigas ne tiktai atstovauja Kristui, bet jis yra antrasis Kristus, vaikščiojantis kiekviename žemės kampelyje tarp savo laiko žmonių. Jis dalina Dievo malones, pašventina sielas, atveria aklųjų akis, kad jie pamatytų Dievo ir savo sielos grožį. Jis gydo dvasines žaizdas ir mirusius prikelia gyvenimui. Kunigas tiesia tiltą tarp žemės ir dangaus. Kristaus įsakymu jis užima savo dieviškojo Mokytojo vietą ir veikia Jo vardu: "Aš atleidžiu tau nuodėmes; tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas..."

     Vis dėlto kunigas vien savo galia negali niekuo pagelbėti jam patikėtoms sieloms. Vargas tam kunigui, kuris pasiduoda pagundai, jog jis pats iš savęs esąs pakankamai pajėgus. Vyriausias Kunigas Jėzus Kristus yra tas, kuris numirė už žmones. Jis juos pašventina. Žmogiškasis kunigas yra tik įrankis dieviškojo Dailidės iš Nazareto rankoje. Todėl kunigas Bažnyčios rankoje yra tik šluostė, kurią ji naudoja nubraukti dulkėms nuo žmonių sielų, kad Dievo paveikslo grožis, sukurtas pradžioje ir atnaujintas krikštu, iš naujo suspindėtų. Kunigas yra teptukas dieviškojo Menininko rankoje, kuris pataiso ir atnaujina Dievo paveikslą žmogaus sieloje, kuri būna kartais neatpažįstamai sužalota mirtinosios nuodėmės.

     Kunigo gyvenimas nėra lengvas. Kunigystės steigėjas savo pirmiesiems kunigams yra pasakęs: "Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu..." Jis buvo siųstas ne vien evangelijos skelbti, bet ir kentėti. Jį išjuokė, atmetė, apspiaudė, sumušė, pririšo prie stulpo ir nuplakė. Jį prikalė prie kryžiaus, kad numirtų pačiu gėdingiausiu būdu.

     Tai yra kunigo pašaukimas. Nors nedaugeliui kunigų tenka garbė pralieti kraują iš meilės savo Mokytojui, bet kiekvienas kunigas turi numirti dvasiškai, kad gyventų kaip Dievo vaikas, kaip antrasis Kristus. Jis turi numirti sau, savo norams, savo instinktams, savo užgaidoms. "Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių" (Jn 12, 25).

     Štai pažvelkite į šią pigią medinę dėžę ir į mano palaikus joje. Ar matote, kiek nedaug man dabar bereikia — tik kelių lentų. Iš tikrųjų net ir to nereikėtų — pakaktų žemėje iškastos duobės. Po kiek metų iš šio kūno beliks tiktai nedidelė krūvelė dulkių. Šiandieną taip nedaug man bereikia iš to, ką pasaulis duoda. Ir jums tai tebūna priminimas.

     Aš esu atsakingas visagaliam Dievui ne vien už tai, ką jums esu kalbėjęs praeityje, bet ir už šiuos paskutinius savo žodžius. Aš būsiu atsakingas už tai, ką ir kaip kalbėjau, o jūs — už tai, kaip tuos žodžius priėmėte ir pritaikėte savo kasdieniniam gyvenimui.

     Šv. Paulius rašė: "Jums, broliai, aš atėjau skelbti Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo galybės parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe" (1 Kor 2, 1-5). Šie Pauliaus žodžiai labai taikliai tinka mano paties gyvenimui.

     Kaip žmogus ir kaip kunigas noriu atsiprašyti jus už savo klaidas, savo netobulumus ir nuodėmes. Prašau prisiminti mane savo maldose. Tai padės ir man, ir jums.

     Meilė, ta tikroji Dievo ir artimo meilė, yra dorybė, kuri nusitęsia į amžinybę ir tenai pasiekia pilnatvę bei tobulybę. Rašydamas šiuos žodžius, aš jaučiu turįs tos meilės nedaug ir žinau, kad turėčiau ją padidinti ir išugdyti. Betgi geriausias būdas augti meilėje yra dalinantis ja su kitais. Todėl dabar, šį iškilmingą momentą, jus užtikrinu: aš nuoširdžiai myliu kiekvieną jūsų. Meilė yra tobulumo ryšys, kurio nė mirtis nenutraukia, kuris neapribojamas laiko, bet tęsiasi amžinybėje...

     Aš nesakau jums sudie, o tik iki pasimatymo. Taip, mes vėl susitiksime. Tikiuosi, kad tas susitikimas bus džiaugsmingas mums visiems. O iki to laiko — telaimina jus gerasis Viešpats!