Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1974m. 12 Gruodis

1974 / GRUODIS - DECEMBER / VOL. XXV, NO.

ŠVIESOS IR DŽIAUGSMO ŠVENTĖ    363    Juozas Vaišnys, S.J.

KARDINOLAS J. H. NEWMANAS    364    Juozas Venckus, S.J.

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (XXII)    366    Br. Krištanavičius, S.J.

SENATVĖ    373    Juozas Venckus, S.J.

RELIGINĖS PROŠVAISTĖS    374    Juozas Prunskis

EILĖRAŠČIAI    377    Danguolė Sadūnaitė

DVASINIAI NUODAI    378    Zenta Tenisonaitė

ŠEIMOS LYDERIO PROBLEMA    380    A. Augustinavičiūtė

KALBA    384    Juozas Vaišnys, S.J.

TĖVYNĖJE    387    Danutė Bindokienė

TRUMPAI    389    Juozas Prunskis

FILMAI    391    Juozas Prunskis

1974 M. TURINYS    394

Dėmesio!

Labai pabrangus popieriui ir paštui, nuo 1975 m. pradžios "Laiškų Lietuviams” metinę prenumeratą pakeliame iki 6 dol.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

VARPAI VISŲ BAŽNYČIŲ

IR ŽVAKĖS ANT ALTORIŲ,

GIESMĖ IR LIEPSNOS LIEJAS

DANGUN GALINGU CHORU.

     ŽVAIGŽDŽIŲ SIETYNAI ŽĖRI,

     LYG TYČIA SUKABINTI,

     NES JĖZUS KŪDIKĖLIS

     ATEIS Į ŽEMĘ GIMTI.

DANGUS, ŽVAIGŽDYNAI, PAUKŠČIAI

JĮ GARBINA IR DŽIAUGIAS,

ŽMONIŲ BŪRIAI VILTINGI

PRIE PRAKARTĖLĖS KLAUPIAS.

     LENGVUTIS ŽEMĖS GRUODAS,

     NEPIKTAS ŠIAURĖS VĖJAS, —

     VARGUS ATNEŠĘ GUODŽIAS

     PRIE JĖZAUS PRAKARTĖLĖS. . .

Danutė Lipčiūtė

Linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų ateinančių metų linkime visiems

"Laiškų Lietuviams” skaitytojams, rėmėjams

ir bendradarbiams!

Redakcija, administracija ir leidėjai

ŠVIESOS IR DŽIAUGSMO ŠVENTĖ

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Beveik pusė visos žmonijos garbina tikrąjį Dievą ir pripažįsta Kristų Dievu. Kita pusė garbina savo sugalvotus ir sukurtus dievus, Kristų ignoruodami, o kartais net prieš jį kovodami. Tačiau ir tie, kurie Kristui nusilenkia, ir tie, kurie prieš jį kovoja, vis tiek, norėdami ar nenorėdami, jį pripažįsta, nes visi skaičiuoja metus nuo jo gimimo. Visi sąmoningai ar nesąmoningai krikščioniškąją erą laiko dabartine žmonijos era. Tad į šią žemę atėjęs Kristus savaime tapo pasaulio centru, apie kurį sukasi tautų gyvenimas ir kultūra. Štai ruošiamės švęsti Kalėdas, tą didžiausią pasaulio įvykį, didžiausią visų laikų sukaktį — Dievo įsikūnijimą ir gimimą. Tai yra viena didžiausių ir svarbiausių mūsų tikėjimo paslapčių, kai Dievas susijungia su žmogumi, kai dangus susižieduoja su žeme.

     Jeigu kas nors ir mėgintų aiškinti, kad Kalėdos yra kilusios iš senovės romėnų Saturnalijų — šviesos šventės, tai tuo dar nepaneigtų tikrosios Kalėdų prasmės. Juk ir Kalėdos yra šviesos šventė; tos šviesos, kurią aptemusiam pasauliui atnešė įsikūnijęs Dievas. Yra gražu ir prasminga, kad senovės papročiai ir šventės nepanaikinamos, bet joms duodama nauja, gilesnė prasmė, kad ant senovės žmogaus sukurtų materialinių pamatų statomas naujas dvasinis rūmas.

     Kalėdos visam pasauliui yra džiaugsmo šventė, nes kiekvienas gimimas neša džiaugsmą. Tikrasis gyvenimas yra džiaugsmas ir laimė. Kristus gimdamas atnešė pasauliui tikrąjį gyvenimą, džiaugsmą, laimę, viltį ir meilę. Jis atėjo į tikro gyvenimo ištroškusią žemę, atskrido, lyg tas legendarinis pelikanas, kurs maitina savo vaikus krūtinės krauju. Žmogus gyveno alkanas, ištroškęs ir liūdnas. Jo gyvenimas gal buvo panašesnis į mirtį, nes ilgus amžius gyveno atsiskyręs nuo Dievo. Kalėdos yra pirmasis žmogaus susitikimas su Dievu. Tai yra tikrojo gyvenimo seniai laukta pradžia.

     Visi žmonės ieško džiaugsmo, bet ne visi jį vienodai supranta. Vieni jo ieško ištaigingose krautuvėse, kiti puotų ir pasilinksminimų salėse. Gal jo kibirkštėlę ten ir suranda, bet tikrąjį pilną džiaugsmą galima surasti, tik suradus Betliejaus prakartėje pasislėpusi džiaugsmo šaltini. Jam surasti reikia nuolankumo ir išminties. Pas nuolankiuosius Betliejaus piemenis jis pats ateina, trys išminčiai jį suranda, o išdidusis ir garbėtroška Erodas net ir su savo kariuomene jo neįstengia surasti.

Skaityti daugiau:

KARDINOLAS J. H. NEWMANAS

J. VENCKUS, S.J.

     Pasakojama, kad smuikus daro iš tokių medžių, kurie stovi vieni laukuose, kitų medžių neapsaugoti, lietaus ir vėjo blaškomi. Sako, kad taip tampomų ir blaškomų medžių skaidulos labiau išryškėja ir duoda smuikui geresnį bei turiningesnį virpėjimą, švelnesnį ir subtilesnį atbalsį. Atrodo, kad panašiai yra ir su žmonėmis. Tų, kurie daugiau kentėjo ir mylėjo, širdžių skaidulos yra jautresnės ir švelnesnės. Sakoma, kad kentėjimai, vargai ir skausmai yra dangaus varpai, kurie žmogui primena svarbesnius dalykus. Vokiečių priežodis sako, kad kas sočiai pavalgo, tai nejaučia dangaus alkio.

Kard. J. H. Newmanas

     Newmanas sakydavo: "Numquam contra lucem peccavi" — Niekad nenusikaltau šviesai. Ką savo protu supratau, tai ir dariau, nebodamas jokių sunkenybių. Jis ieškojo religinės šviesos ir tiesos, įsijungdamas į Anglijos intelektualų būrelį, kurie ieškojo kelių į katalikybę. Jis nepasitenkino pasakymu: "Man ta religija yra gera, kurioje gimiau". Ne visuomet toks pasakymas gali būti teisingas. Newmanas labai vertino religiją, nes žinojo, kad tai yra kelias į amžinąjį gyvenimą. Žmogus turi įsitikinti, kad tas kelias yra tiesus.

NEWMANO GYVENIMO BRUOŽAI

     Jonas Henrikas Newmanas gimė Londone 1801 m. vasario 21 d. Tai buvo didelės reikšmės amžius visai žmonijos istorijai. Šiame amžiuje buvo daug svarbių išradimų, žmonija persigrupavo, atsirado naujos žmonių klasės. Žmonės pradėjo pamiršti religiją. Gražiosios katedros ir bazilikos pasiliko be lankytojų. Katalikų Bažnyčia nerado bendros kalbos su žmonių masėmis. Tai tokiame sūkuryje teko augti ir bręsti Newmanui. Jo tėvas buvo Londono bankininkas, bet nelaimingai subankrutavo. Daugiausia nukentėjo vaikai. Jų buvo šeši, vyriausias — Jonas Henrikas. Neturtingas tėvas negalėjo vaikams duoti tokio mokslo, kokį buvo norėjęs duoti. Motina buvo prancūzė, hugenote. Daugelis iš istorijos studijų dar prisimins religines kovas su hugenotais. Jie buvo Kalvino sekėjai, labai karingi ir fanatiški. Su jais yra siejama ir ta baisioji šv. Baltramiejaus naktis (1572 m.).

Skaityti daugiau:

JĖZUITAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XXII. MARIJOS SAMBŪRIS

     Marijos Sambūris arba Marijos Sodalicija yra tikinčiųjų sąjunga, kurios nariai stengiasi ugdyti pamaldumą į Dievo Motiną, siekti krikščioniško tobulumo ir apaštalauti gerų darbų pavyzdžiais.1 Marijos Sambūrį įsteigė Belgijos jėzuitas T. Jonas Leunis, S.J., Romoje 1563 m. Pradžioje jis buvo skirtas tik jėzuitų kolegijų auklėtiniams, vėliau visiems tikintiesiems, siekiantiems aukštesnio dvasinio gyvenimo lygio. Marijos Sambūrio skyriai steigiami vyskupų arba jėzuitų Generolo įgaliotų tėvų ir registruojami Romoje sambūrio centre. Skyriams vadovauja kunigai direktoriai ir narių išrinkta taryba bei skyriaus prefektas. Reikalui esant, renkami ir žemesni pareigūnai: sekretorius, kasininkas, aspirantų magistras ir pan. Kaip kitos sąjungos, taip ir Marijos Sambūris turi savo statutą, šaukia susirinkimus, steigia sekcijas, turi savo ženklus ir juos dėvi ypatingomis progomis. Steigiant skyrių, parenkamas jo vardas, dažniausiai Bažnyčios patvirtintas Marijos titulas, pvz. Marijos Nekalto Prasidėjimo, Angelų Karalienės ir pan. Norintieji stoti į Marijos Sambūrį, turi pasižymėti doru gyvenimu, paduoti direktoriui prašymą ir atlikti kandidatūrą. Priimami tik tie, kuriuos sambūrio vadovybė sprendžia esant vertais. Trumpai, Marijos Sambūris yra rinktinių tikinčiųjų sąjunga, kurios nariai siekia pakilesnio dvasinio gyvenimo ir stengiasi apaštalauti savo aplinkoje.

     Marijos Sambūrio susirinkimai pradedami ir baigiami malda arba liturginių metų laikotarpiui atitinkančia giesme. Susirinkimo pradžioje skyriaus direktorius paprastai taria susirinkusiems žodį, nagrinėja kokį religinį ar dorovinį klausimą arba kalba aktualiomis auklėjimo ar kitomis su religiniu gyvenimu surištomis temomis. Kartais ir patys sambūriečiai paruošia kokį referatą, kelia klausimų ir juos diskutuoja. Jei skyrius turi daug narių, jie steigia įvairias sekcijas: apaštalavimo, meno, sporto, socialinio veikimo ir pan. Skyriai ruošia minėjimus ir akademijas, kurios dažniausiai sutampa su metine sambūrio švente.

     Kauno Jėzuitų gimnazijoje Marijos Sambūris buvo įsteigtas 1327 m. Kadangi jo veikimas yra atpasakotas pirmajame gimnazijos leidinyje2, čia jį ir pateiksime, papildydami kitų šaltinių duomenimis.

     "1927 m. gruodžio mėn. 8 d. tėvo Bružiko pastangomis įkuriama Marijos Sodalicija. Pradžioje kandidatų buvo nedaug. Susirinkimuose, kurie buvo daromi beveik kiekvieną savaitę, preses (direktorius) T. Bružikas aiškindavo kandidatams Marijos Sodalicijos tikslą ir įstatus. Sumanyta leisti Sodalicijos laikraštėlį. Bet tai įvykdoma tik po pusmečio.

     Kitų metų pradžioje kandidatų skaičius padidėjo, išrenkama valdyba: prefektu Julius Vasiliauskas ir sekretorium Kazys Ulvydas.

Skaityti daugiau:

SENATVĖ

JUOZAS VENCKUS, S.J.

     Senatvė yra žmogiškosios egzistencijos paskutinis laikotarpis. Soren Kierkegaard, egzistencializmo tėvas, padalino žmogaus gyvenimą į tris laikotarpius: estetinį, etinį ir religinį.

     Estetinis arba grožio laikotarpis yra jaunystė, pilna svajonių, vilties ir meilės. Iš jaunuolio veido čia sveikata trykšte trykšta. Jo organizmas yra toks stiprus, kad gali viską valgyti, gerti, lengvai pakelti nemiegotas naktis. Jis pasižymi įvairiose sporto šakose. Dešimčia ar dvidešimčia metų vyresnius už save jaunuolis laiko niekam netinkamais seniais. Jaunimui visi pataikauja — juk nuo jo mūsų ateitis priklauso! Iš jo mes tiek daug laukiame. Tikimės, kad jis pakeis pasaulį, jį padarys gražesnį ir malonesnį. Bet jaunimas kartais visai nepagalvoja, kad šis laikotarpis yra pasiruošimas ateičiai. Nuo šio laikotarpio tinkamo sunaudojimo gali priklausyti visa jo ateitis. Šis amžius yra imlus ką nors naujo išmokti, įvairių žinių įsigyti. Bet kaip kartais yra sunku tuo jaunimą įtikinti!

     Antrasis žmogiškosios egzistencijos laikotarpis yra etinis. Čia žmogus jau nežiūri, kas malonu, bet ypač tai, kas reikia daryti. Jis žiūri ne tiek malonumo, kiek pareigos. Šiuo laikotarpiu žmonės paprastai jau yra vedę ir įsigiję profesiją. Čia žmogus pasiekia aukščiausią kūrybingumo laipsnį, jaučia esąs naudingas šeimai, visuomenei, tautai, Bažnyčiai. Jų rankose yra vadovybė, apsauga, mokyklos. Tai yra pareigos ir atsakomybės laikotarpis. Šiame laikotarpyje žmogus savo elgesiu ir veiksmais nusprendžia, kokia bus jo šeima, valstybė, visuomenė. Tai žmonės, kurie vykdo jaunystės svajones ir aprūpina žmogaus senatvę.

     Trečiasis — religinis laikotarpis. Paprastai žmogus į senatvę tampa religingesnis, nes daugiau pagalvoja apie amžinybę, apie atsiskyrimą su šiuo pasauliu. Bet vis dėlto, tur būt, yra tik išimtys, jei žmogus, visą gyvenimą neturėjęs jokių ryšių su religija, taptų tik senatvėje tikrai religingu. Dažniausiai tokia yra senatvė, kokia buvo jaunystė ir koks buvo visas gyvenimas. Dažniausiai pasitvirtina šio pasakymo tiesa: kokia jaunystė, tokia ir senatvė; koks gyvenimas, tokia ir mirtis.

FIZINĖ SENATVĖS PUSĖ

     Dabar senesnieji žmonės turi būti dėkingi medicinai, kuri sugeba atitaisyti nusilpusį regėjimą, sumažėjusią klausą, sudeda dantis. Tai palaiko ir žmogaus intelektualinį bei dvasinį gyvenimą, nes jei gerai nematysi, tai negalėsi nė knygos ar laikraščio skaityti. Jei negirdėsi, negalėsi klausytis muzikos. Gydytojai turi priemonių ir prieš ligas, kurios vyresnius žmones dažnai kamuoja. Tokiu būdu net iki žilos senatvės žmogus gali būti darbingas ir naudingas visuomenei.

Skaityti daugiau:

RELIGINĖS PROŠVAISTĖS MŪSŲ ISTORINĖSE ASMENYBĖSE

JUOZAS PRUNSKIS

     Daugelio mūsų religinis švietimas, prasidėjęs pradžios mokykloje ir gimnazijoje, vėliau yra sustojęs, neskaitant girdimų pamokslų, kurie dažnai gali būti irgi nelabai turiningi. Tuo būdu daugeliui yra religinio analfabetizmo pavojus, jei retai tepaimama religinė knyga ar religinis žurnalas. O vis dėlto mūsų tikėjimas yra labai turtingas ir labai žmogaus asmenybę praturtinantis. Jeigu mumyse yra, tėvynės ilgesio kurstomas, išaugęs stiprus tautinis jausmas, tai mes religinio įkvėpimo minčių ir faktų pakankamai galėtume rasti savo tautos istorinėse asmenybėse. Mūsuose tas reikalas dar nėra pakankamai išryškintas, bet pvz. mūsų kaimynai lenkai, nebuvę prislėgti spaudos draudimo ir turėję ilgesnę kultūrinės laisvės galimybę, yra surinkę daugiau medžiagos, užgriebiančios ir mūsų pačių istoriją. Pasinaudodamas kun. J. Maklowicz surinkta istorine medžiaga, išleista Lvove ir pavadinta "Tėvynės pavyzdžiai katechetiniam mokslui", čia ir noriu priminti eilę faktų.

     1834 metų vasario mėn. vidury, pavakare, Paryžiuje draugai susirinko į butą St. Nicolas gatvėje ir stebėjo, kaip buto šeimininkas Adomas Mickevičius kitam kambary, prie besikūrenančio ugnies židinio, mikliai vedžiojo plunksną po popierių. Staiga jis pakilo spinduliuojančiu veidu ir savo draugams suriko: "Ačiū Dievui, Ponui Tadui — didysis finis". Draugai džiaugsmingai pakartojo: "Ačiū Dievui" ir triskart suriko "Vivat", karštai vienas kitą apkabindami ir sveikindami.

     Ateinantį rytą visi draugai susirinko j Šv. Liudviko bažnyčią padėkoti Dievui, o po šv. mišių nužygiavo į Palais Royal pusryčių.

     • Adomo Mickevičiaus draugas Edv. Odyniec rašė savo bičiuliui Siemienskiui:

     "Daugelį metų Mickevičius buvo žinomas kaip poetas. Vėliau jis buvo pripažintas mintytoju ir pranašu. Ateis laikas, kad ir kiti patirs tai, ką žino tie, kurie arti jo gyvena: tai buvo vienas iš tauriausių žmonių, per kurį Dievas vis mūsų tautai siuntė savo malones ir gerus įkvėpimus".

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Danguolė Sadūnaitė

PASKUTINIS MEDŽIŲ ATODŪSIS
                  (rudenį)

paglostė mano galvą
                 savo spalva.
— — — — — —
dabar apdainuosiu jus,
                                  medžiai —
paliudydama jūsų tikruma...

* * *

1.

Iš pradžių
tiek žalumo tarp mūsų.

Stovėjome ramūs.
Paukščių šešėliais pasipuošę.
(Gėlių srovės plaunami).

2.

Paskui —
viskas suskilo skausme.
(Virto vaisiumi.. .)

Skaityti daugiau:

Dvasiniai nuodai

Zenta Tenisonaitė

     Spauda kasdien mums kala apie žemės, oro ir vandens užteršimą, pamiršdama, kad žmogui gresia ir kitas baubas, būtent — dvasiniai nuodai. Iš dalies dvasinis užteršimas yra susijęs su žemės evoliucija, tiksliau sakant, su žmogaus civilizacijos ir technikos pažangos raida. Iš to kyląs savotiškas moralinių principų ir žmogiškumo nuvertinimas yra pastebimas ypač pastaraisiais laikais.

     Daugelis tėvų nusiskundžia, kad anksčiau, kai dar nebuvo televizijos, buvo daug lengviau vaikus auklėti, negu dabar. Tiesa, ta stiklinė Kiklopo akis nėra kalta, nors ji ir fiziškai gali padaryti vaikams žalos. Pvz., visiškoj tamsoj žiūrint, gadinamos akys; nesilaikant bent trijų metrų atstumo nuo veikiančio aparato, gaunama, nors ir nežymi, Rentegeno spindulių dozė.

     Didžiausias televizijos nusikaltimas slypi netinkamose programose ir nekontroliuojamame vaikų žiūrėjime. Gydytojai sako, kad vaikui iki šešerių metų amžiaus nereikėtų niekad leisti žiūrėti televizijos. Paskui vyresniesiems leisti žiūrėti tik jiems specialiai pritaikytas programas. Bet kiek tėvų tai daro?

Ceikinių parapijos (Ignalinos raj.) klebonas K. Garuckas vadovauja Verbų procesijai.

     Štai kartą matytas reginys. Dvejų metų mergytė, net dar negalinti gerai kalbėti, viešniai atėjus į kambarį, staiga išplečia rankutes, ima svirduliuoti, tyčia krinta ant kilimo, pasispardo ir, akis užmerkus, guli nejudėdama. Man atrodo, kad ir be komentarų aišku, ką ji čia norėjo atvaizduoti.

     Yra pavojus, kad vaikas, kuris taip iš pat mažens kasdien žiūri televizijos, visai nieko nesuprasdamas, pasidaro savotiškas masinis produktas, kurio reakcijos, jausmai ir inteligencija atbunka. Tokiam mažam vaikui tie nesuprasti vaizdai, kartais net labai žiaurūs, vis tiek įstringa į pasąmonę. Jeigu nebūtų televizijos, tai ta maža mergytė niekad nebūtų tokių reginių mačiusi. Mama jos į kiną nevestų, o vieni vaikai dažniausiai į kino sales neįleidžiami iki 14 metų. Dabar televizijos aparatas, sugriaudamas visus senuosius barjerus, bet kuriuo laisvu laiku kambaryje rodo tai, kas mažiesiems visai netinka.

Skaityti daugiau:

Šeimos lyderio problema

Aušra Augustinavičiūtė

    Abu dirba, abu grįžta iš darbo pavargę. Kaip tokioje šeimoje spręsti darbo padalos problemą, kaip organizuoti namų ūkį?

    Dažnai girdime: ar turi vyras padėti žmonai? Bet iš to klausimo išeina, kaip kažkas savaime suprantama, kad visus šeimos reikalus tvarko, šeimai vadovauja žmona. Ar mums tai priimtina? Kažin.

    Tikras, darnus kolektyvas tegalimas, kai bendraujama kokioje nors veikloje. Kur bendradarbiauti sutuoktiniams? Na, pavyzdžiui, kai abu baigę mokslus ir ji dirba vienoje įmonėje, o jis kitoje! Darbo metu jie nesusitinka, vienas kitam padėti, parodyti dėmesio negali. Lieka tik laikas po darbo, kurio didžioji dalis tenka namų ruošai ir vaikams. Jei šie darbai atliekami bendromis jėgomis, lieka laisvalaikis, kurį galima praleisti kartu arba atskirai. Jeigu namie dirba tik vienas, laisvalaikis jų nesuvienys. Kas nuo darbų namuose pavargsta, tenori pasyvaus poilsio. Dėl to, daugelis ištekėjusių moterų mėgsta tiesiog pasišnekučiuoti, pasėdėti nieko neveikdamos ar megzdamos. Be to — nedaug telieka laiko poilsiui. Antrajam labiau priimtinas aktyvus, asmenybę vystantis laisvalaikis — kokia nors kūryba, domėjimasis politika ar literatūra, sportas, diskusijos draugų rate, koks nors "hobby". Net jeigu einama kur nors kartu po to, kai ji paruošė pietus ar suplovė indus, o jis perskaitė laikraštį ar naują žurnalą, ta jų draugystė teatre ar koncerte dirbtinė, po ja slopinama nuoskauda, kuri anksčiau ar vėliau virs priešiškumu.

Ceikinių parapijos vaikučiai, priėmę pirmąją Komuniją 1973 m., su klebonu vidury.

    Pagaliau kur ir kada vedęs vyras gali rodyti žmonai savo atidumą, dėmesį, paslaugumą? Kur ir kada jis gali atsilyginti švelnumu, gera nuotaika, jei ne bendroje veikloje, organizuojant namų ūkį? Tokioms šeimoms nepavojingas ir skyrium leidžiamas laisvalaikis, jei tik jis turtina sutuoktinių asmenybes.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.], / PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

VAIZDINGI POSAKIAI APIE AKIS

     Norėdami praturtinti mūsų skaitytojų, ypač jaunimo, kalbą, praėjusį kartą davėme daug vaizdingų posakių su žodžiu ausys. Tuos posakius iliustravome pavyzdžiais iš gyvosios liaudies kalbos. Šį kartą pažvelgsime į akis. Akys yra poetų apdainuotos. Akys, kaip sakoma, yra sielos veidrodis. Tad visai nenuostabu, kad ir su šiuo žodžiu mūsų šnekamojoje kalboje randame labai daug vaizdingų posakių. Čia kai kuriuos jų ir pateikiame.

     AKIMS ANT KAKTOS IŠSPROGTI — nustebti: Žiūriu — gi ir jis ten besėdįs, man net akys ant kaktos išsprogo.

     AKIS APDUMTI, APMUILYTI, APMONYTI — apgauti, apsukti: Be reikalo tu man nori akis apdumti, nebijok — ir aš nepėsčia  (nekvaila). Norėjo man akis apmuilyti, bet nepasisekė. Netikėk — jis tau tik akis monija.

     AKIS ATIDARYTI — pradėti suprasti: Pirma aš nesupratau, apie ką čia kalbama, bet šis įvykis man akis atidarė.

     AKIMS NUŠVISTI, PRAŠVISTI — pralinksmėti, nudžiugti: Kai aš jį pamačiau, tai net akys prašvito.

Procesija prie Ceikinių parapijos bažnyčios 1973 m.

     AKYSE AUGTI: labai greitai augti: Kai žiūri — tie vaikai akyse auga: dar neseniai buvo vystykluose, o dabar jau pusberniai.

     AKIMIS BADYTI — įžūliai žiūrėti, niekinti, gėdinti: Visi ją ėmė akimis badyti, o ji nė nekrust (nesijaudina). Nėra kur dėtis —   visi akimis bado. Už tokį darbą visi jį akimis bado.

     AKIS KAITINTI — gėdą jausti: Aš ten neisiu akių kaitinti.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ


APIE LIETUVIŠKAS PAVARDES

     Lietuvių kalbos ir literatūros instituto toponimikos grupė, kuriai vadovauja filologijos mokslų kandidatas Aleksandras Vanagas, pradėjo sudarinėti "Lietuvių pavardžių žodyną". Šiame žodyne alfabeto tvarka numatoma pateikti visas dabartines lietuvių pavardes. Prie kiekvienos pavardės bus nurodyta, kur toji pavardė yra paplitusi ir kiek iš viso yra tos šeimos pavardžių. Pavardės bus pateiktos sukirčiuotos, paaiškinant ir jų kilmę. Iki šiol jau surinkta apie 200,000 pavardžių kartoteka. Apie tai platesnį straipsnį išspausdino "Gimtasis Kraštas" (Nr. 44, 1874). Kai kurios informacijos apie lietuviškąsias pavardes yra labai įdomios ir jomis norime pasidalinti su "L.L." skaitytojais.

     Lietuviškų pavardžių susidarymo šaknys siekia labai tolimus laikus — XV a. pradžią ir net XIV a. pabaigą, tačiau tikrosios pavardės, kaip mes jas dabar suprantame, pradeda atsirasti tik XVI a. Visas XVII ir net XVIII šimtmetis yra intensyvaus pavardžių formavimosi laikas. Pavardžių susiformavimas baigėsi maždaug XIX a. pabaigoje. Šis pavardžių formavimosi laikotarpis — o jis tęsėsi šimtmečiais — buvo labai nepastovus, audringas ir sudėtingas Lietuvos istorijoje. Tai galima pastebėti ir lietuviškame pavardyne.

     Bene svarbiausias dabartinių lietuvių pavardžių bruožas yra tas, kad pagal kilmę dauguma jų yra nelietuviškos. Kodėl taip atsitiko, paaiškina tas pats Aleksandras Vanagas.

     "Krikščionybė į Lietuvą atėjo per Lenkiją, todėl visi šventųjų vardai, kuriais lietuviai buvo krikštijami, nežiūrint, kurios tautybės jie originaliai buvo, dažniausiai turėjo lenkišką pavidalą. Lietuvių pavardžių susidarymo specifika buvo tokia, kad ne senieji pagoniškieji, o daugiausia svetimos kilmės krikšto vardai buvo tos sėklos, iš kurių vėliau išaugo lietuviškos pavardės. Pvz. iš krikšto vardo Jonas dabar turime per penkis šimtus skirtingų pavardžių. Daugumas jų susijusios su slavų kraštais, o kitos gali būti atėjusios iš vakarų, dažniausiai iš germanų kalbų. Šeimų, turinčių pavardę, išverstą, padirbtą ar kitaip susijusią su krikšto vardu Jonas Lietuvoje yra apie 10,000. Vien Jankauskų Lietuvoje yra per 1100. Daugiau kaip 500 yra Ivanauskų, per 350 Jonaičių, apie 250 Jonušų ir Jašiūnų ir t.t. Gausiai pavardžių yra ir iš daugelio kitų krikšto vardų — iš Motiejaus — apie 410, iš Jokūbo — apie 200 ir t.t.

Skaityti daugiau:

Trumpai


•    Prancūzijoje katalikų mokyklose yra 2 milijonai moksleivių ir studentų. Vyriausybė pradėjo siekti tas mokyklas suvalstybinti. Pusantro tūkstančio katalikų mokytojų susibūrė į organizaciją jų ginti.

•    Japonijoje Gerojo Ganytojo sąjūdis duoda televizijos ir radijo programas, kuriomis stengiamasi pasiekti gyventojus, mažai painformuotus apie katalikų mokslą. Programose keliamos įvairios aktualios gyventojų problemos ir nurodomas katalikybės nešamas jų sprendimas. Duodamas ir krikščioniškojo mokslo kursas susirašinėjimo būdu. Tuo jau pasinaudojo per 75,000 žmonių. Šį sąjūdį įsteigė Maryknoll bendrijos narys James Hyatt.

•    Vokiečių katalikų suvažiavimas Moenchen Gladbach vietovėje, V. Vokietijoje, stipriai protestavo prieš įstatymais pradedamas teikti lengvatas negimusių kūdikių žudymui. Suvažiavime dalyvavo ir V. Vokietijos prezidentas W. Scheel. Buvo sukeltos ovacijos krikščionių demokratų partijos vadui Helmut Kohl už jo priešinimąsi prieš negimusiųjų žudymo įteisinimą.

•    Seną airių pilį atnaujino grupė JAV karmeličių vienuolių. Jas čia prieš 10 m. Dublino arkivyskupas pakvietė atidaryti senelių namus. Tam netoli Dublino nupirko žemės, ant kurios stovėjo XII šimtmečio cistersų pastatyta pilis, jau sunykusi. Karmelitės ją atnaujino. Dabar ji atdara publikai. Susidarančios įplaukos bus panaudotos antros senelių prieglaudos statybai.

•    Anglijoje pranciškonai ir pranciškonės atšventė 750 m. sukaktį nuo savo įsikūrimo D. Britanijoje. Dar 1224 m. šv. Pranciškus pasiuntė į Angliją devynis pranciškonus. Jubiliejaus pamaldose dalyvavo ir anglikonų arkivyskupas M. Ramsey.

•    Filipinų katalikų vyskupai kreipėsi į prezidentą F. Marcos, skatindami atšaukti karo stovį.

Skaityti daugiau:

FILMAI

AIRPORT 1975

     Kai tiek daug dumblo dabar ekrane, yra taip malonu pamatyti švarų filmą, kur publikos dėmesį stengiamasi laimėti vaidyba, intriga, o ne vulgarumais ar seksu. Prie tokių teigiamų filmų tenka priskaityti “Airport 1975”. Tai Universal bendrovės gamyba. Filmas režisuotas J. Smighto, tęsiasi 107 minutes. Sutraukta čia visa eilė pirmaujančių filmų žvaigždžių. Šį filmą, susukti paskatino dar 1970 m. pagamintasis “Airport”, kuris, nors ir nebuvo kritikų sutiktas labai palankiai, tačiau publikos buvo gausiai lankomas ir filmų bendrovei — gerai pelningas. Po poros metų buvo susuktas panašus, gilią nelaimę vaizduojąs, “The Posei-don Adventure”, kuris irgi susilaukė gausių lankytojų.

     Visa tai buvo paskatas dabartiniam “Airport 1975”, susuktam pagal Arthur Hailey romaną. Šiame filme viskas sukasi apie lėktuvą 747, kuris pakyla į erdves ir aukštumoje į jį smogia mažesnis lėktuvas, kurio pilotą ištikęs širdies smūgis. Pataiko į pilotų kabiną, porą užmušdamas ir sunkiai sužeisdamas paskutinį pilotą. Lėktuve balsus keleivių susirūpinimas. Čia labai įvairi publika. Aktorė Gloria Swanson vaidina pati save ir kalba apie savo memuarus. Mirtiname pavojuje lėktuvą gelbsti vyriausioji palydovė, kurią čia gabiai vaidina Karen Black. Per radiją gaudama instrukcijas iš aerodromo, ji dabar pirmą kartą savo gyvenime veda lėktuvą iš avarijos. Ji daug padaro, bet ne viską. Nutariama imtis desperatiškai drąsaus žygio — nuskraidinti pilotą ir įleisti i pro pramuštą spragą prie lėktuvo vairų. Pirmas bandymas nesėkmingas. Bet pasiseka kitam, kurį čia vaizduoja garsusis Charlston Heston, filme — palydovės numylėtasis.

     Ryškiai pavaizduotas susijaudinimas ne vien keleivių, ne vien palydovių, bet ir aerodrome esančiųjų, kurių tarpe ir aktorius George Kennedy. Tas mirtinas pavojus baigiasi ryžtingų drąsuolių pasiektu išgelbėjimu.

     Filme intriga stipri. Keleivių pergyvenimų įvairumas prieš pavojų, jo metu ir po jo — didelis ir intriguojantis. Einama nuo vieno vaizdo prie kito, ir žiūrovui nenuobodu, nors laiminga pabaiga iš dalies ir nuspėjama.

Skaityti daugiau:

1974 METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS

 

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
KNYGOS
 
 
NUOMONĖS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
 
 
 
 
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja Juozas Vaišnys, S.J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636. Tel. 737-8400.
 

Paskutinis lapas

“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS IR JUBILIEJUS

     Straipsnio konkursas jau baigiasi gruodžio 31 d. Į konkurso vertinimo komisiją jeina šie asmenys: Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Aleksandra Likanderienė, Vytautas Kasniūnas ir Nijolė Užubalienė.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” jubiliejiniame bankete 1975 m. vasario mėn. 23 d., sekmadienį, 4 val. po pietų Jaunimo Centre. Meninę programą atliks solistai Nerija Linkevičiūtė ir Benediktas Prapuolenis, akompanuojant Manigirdui Motekaičiui. Visi rezervuokite tą vakarą “Laiškų Lietuviams” sidabrinio jubiliejaus paminėjimui.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

PSALMYNAS. Iš Neovulgatos vertė kun. A. Liesis. Redagavo kun. V. Aliulis ir kun. C. Kavaliauskas. Išleido “Krikščionis Gyvenime” 1974 m. Finansavo kun. Saulius P. Laurinaitis. Kieti viršeliai, 260 psl., kaina 3.50 dol. Platintojams, imantiems ne mažiau 10 egz. — 2.50 dol. Tai tikrai puikus psalmių vertimas. Tokio mes dar neturėjome. Knygą galima su malonumu skaityti, kaip įdomią, puikią poeziją.

Skaityti daugiau: