Spausdinti

Zenta Tenisonaitė

     Spauda kasdien mums kala apie žemės, oro ir vandens užteršimą, pamiršdama, kad žmogui gresia ir kitas baubas, būtent — dvasiniai nuodai. Iš dalies dvasinis užteršimas yra susijęs su žemės evoliucija, tiksliau sakant, su žmogaus civilizacijos ir technikos pažangos raida. Iš to kyląs savotiškas moralinių principų ir žmogiškumo nuvertinimas yra pastebimas ypač pastaraisiais laikais.

     Daugelis tėvų nusiskundžia, kad anksčiau, kai dar nebuvo televizijos, buvo daug lengviau vaikus auklėti, negu dabar. Tiesa, ta stiklinė Kiklopo akis nėra kalta, nors ji ir fiziškai gali padaryti vaikams žalos. Pvz., visiškoj tamsoj žiūrint, gadinamos akys; nesilaikant bent trijų metrų atstumo nuo veikiančio aparato, gaunama, nors ir nežymi, Rentegeno spindulių dozė.

     Didžiausias televizijos nusikaltimas slypi netinkamose programose ir nekontroliuojamame vaikų žiūrėjime. Gydytojai sako, kad vaikui iki šešerių metų amžiaus nereikėtų niekad leisti žiūrėti televizijos. Paskui vyresniesiems leisti žiūrėti tik jiems specialiai pritaikytas programas. Bet kiek tėvų tai daro?

Ceikinių parapijos (Ignalinos raj.) klebonas K. Garuckas vadovauja Verbų procesijai.

     Štai kartą matytas reginys. Dvejų metų mergytė, net dar negalinti gerai kalbėti, viešniai atėjus į kambarį, staiga išplečia rankutes, ima svirduliuoti, tyčia krinta ant kilimo, pasispardo ir, akis užmerkus, guli nejudėdama. Man atrodo, kad ir be komentarų aišku, ką ji čia norėjo atvaizduoti.

     Yra pavojus, kad vaikas, kuris taip iš pat mažens kasdien žiūri televizijos, visai nieko nesuprasdamas, pasidaro savotiškas masinis produktas, kurio reakcijos, jausmai ir inteligencija atbunka. Tokiam mažam vaikui tie nesuprasti vaizdai, kartais net labai žiaurūs, vis tiek įstringa į pasąmonę. Jeigu nebūtų televizijos, tai ta maža mergytė niekad nebūtų tokių reginių mačiusi. Mama jos į kiną nevestų, o vieni vaikai dažniausiai į kino sales neįleidžiami iki 14 metų. Dabar televizijos aparatas, sugriaudamas visus senuosius barjerus, bet kuriuo laisvu laiku kambaryje rodo tai, kas mažiesiems visai netinka.

     Žinome, kad vaikai žaidžia, pamėgdžiodami suaugusiuosius. Šių dienų vaikai žaidžia, pamėgdžiodami televizijos "didvyrius". Kai vaikai paauga ir geriau supranta, kas yra gera ir kas bloga, jau mažiau yra pavojaus. Bet dabartinės programos kartais yra tokios rafinuotos ir sudėtingos, kad dažnai ir suaugęs žmogus nebežino, kuris yra geras ir kuris blogas. Iš nusikaltėlio padaromas didvyris. Vogti iš valdžios nėra nuodėmė. Rodomos brutaliausios scenos. O ar gali būti kas nors biauriau ir nežmoniškiau, kaip rodyti vieną žmogų, kuris žudo kitą? Gaila ir keista, kad tokių vaizdų cenzūros neiškerpa.

     Technika praauga žmogų. Net ir suaugęs žmogus daug ko nesupranta. Tie nesuvirškinami dalykai ir problemos grimzta į žmogaus pasąmonę ir kartais sukelia visokius neurotiškus negalavimus. O juk vaikas yra dar jautresnis tokiems dalykams. Dažnai girdime sakant, kad šių dienų jaunimas yra be idealizmo, brutalus, tingus, turįs kriminalinių polinkių, nepaklusnus, nemandagus. Bet kas dėl to kaltas? Pvz. imkime kad ir filmą "Peyton Place", kuris keletą metų buvo rodomas Amerikoje ir dar tebeeina Europoje. Artistų vaidyba yra gera, o ir pats veikalas gali publiką sudominti. Bet kritiškiau į jį pažvelgus, pamatysi, kokia koncentruota nesąmonė išdėliota toje kilometrinėje vitrinoje. Kokie nesąžiningi, sukti, be moralės ir principų žmonės ten vaizduojami. Aišku, yra visokių žmonių gyvenime, bet ten jau tikras neigiamų tipų koncentratas, tirštas, kaip itališka pomidorų košė.

     Stebint įvairiose vietose suaugusius žmones, teko patirti, kad kai kurie pamėgdžioja "Peyton Place" veikėjų šukuoseną, drabužius, įvairias manieras. Tad jeigu tokios įtakos neišvengia suaugusieji, ką bekalbėti apie mažuosius! Kokią įtaką gali padaryti jų elgesiui ir charakteriui tie filmai, kur nuolat jie mato šaudant, kariant, smaugiant, skandinant, padegant, sprogdinant, apiplėšiant, vagiant? Tie vaizdai, įsibrovę į jų jaunas smegenis, vėliau, jiems užaugus, staiga prasiverš nekontroliuojamais veiksmais. Laikraščiai yra pilni sensacijų: vaikai įsilaužia į krautuves, automobilius, seifus. Vaikai — žmogžudžiai. Dažnai jie būna turtingų tėvų vaikai, kuriems nieko netrūksta. Sakosi, jie tik žaidė, pamėgdžiojo televiziją.

     Televiziją pamėgdžioja ir suaugusieji. Vagys įsilaužia tuo pačiu būdu, kaip buvo rodoma praėjusio vakaro filme. Jauni žmonės užpuola praeivius, juos sumuša, visai be jokios priežasties. Jau prieš dvidešimt metų psichologai rašė, kad ateinančioms kartoms gresia kultūrinis nuosmukis. Atrodo, kad ši pranašystė pildosi. Jeigu tėvai, mokytojai, dvasios vadai nesiims drastiškų priemonių prieš vaiko sielos užteršimą, tai pasaulis bėgte nubėgs į žmogaus subeždžionėjimą.

     Gyvenimo lygis kyla. Kartu didėja televizijos aparatų skaičius šeimose. Bet kiek yra tėvų, kurie, pasiėmę programą, kasdien pažymi, ką jų vaikai gali žiūrėti ir ko negali? Kiek žmonių net ir miegamajame kambaryje pastato televizijos aparatą! Tad nėra ko stebėtis ir kaltinti šių dienų atbukusį ir knygų nebeskaitantį jaunimą. Nėra ko stebėtis, jei toks vaikas nei iš šio, nei iš to paleis akmeniu į kaimyno langą, lankstys automobilių antenas gatvėje arba susiburs į bandas ir terorizuos žmones.

     Žinoma, negalima kaltinti televizijos — juk tai technikos laimėjimas. Kartais joje rodoma ir labai naudingų dalykų: koncertai, baletai, dokumentiniai reportažai, moksliškos programos ir meniški filmai. Taip pat pasitaiko gerų ir jaunimo programų. Bet reikia skirti grūdus nuo pelų.

     Kartais tėvai gal visai nepagalvoja, kad tai, kas jiems sukelia tik juoką ir atrodo nesąmonė, vaikui gali palikti nemalonaus slogučio jausmą ir sukelti baisius sapnus. Stipri psichologinė įtampa vaikui yra nesveika. Pairę vaikų nervai, blogi pažymiai mokykloje, vizitai pas psichiatrą dabar jau yra neretas reiškinys. O kas bus dar toliau?

    Daugelyje televizijos programų dažnai yra rodomi visai klaidingi dalykai. Labai naudinga su vyresniais vaikais apie tokias klaidas pakalbėti.

    Yra žmonių, kurie labai stropiai saugo savo vaikus ir visai neturi televizijos. Bet tokiu būdu taip pat daroma tam tikra žala. Juk, kaip minėjome, pasitaiko ir gerų programų, kurios gali ir mokytojams ateiti į pagalbą. Čia vėl reikia pakartoti: išmokime grūdus atskirti nuo pelų ir sveiką maistą nuo nuodų.