J. VENCKUS, S.J.
Pasakojama, kad smuikus daro iš tokių medžių, kurie stovi vieni laukuose, kitų medžių neapsaugoti, lietaus ir vėjo blaškomi. Sako, kad taip tampomų ir blaškomų medžių skaidulos labiau išryškėja ir duoda smuikui geresnį bei turiningesnį virpėjimą, švelnesnį ir subtilesnį atbalsį. Atrodo, kad panašiai yra ir su žmonėmis. Tų, kurie daugiau kentėjo ir mylėjo, širdžių skaidulos yra jautresnės ir švelnesnės. Sakoma, kad kentėjimai, vargai ir skausmai yra dangaus varpai, kurie žmogui primena svarbesnius dalykus. Vokiečių priežodis sako, kad kas sočiai pavalgo, tai nejaučia dangaus alkio.
Kard. J. H. Newmanas
Newmanas sakydavo: "Numquam contra lucem peccavi" — Niekad nenusikaltau šviesai. Ką savo protu supratau, tai ir dariau, nebodamas jokių sunkenybių. Jis ieškojo religinės šviesos ir tiesos, įsijungdamas į Anglijos intelektualų būrelį, kurie ieškojo kelių į katalikybę. Jis nepasitenkino pasakymu: "Man ta religija yra gera, kurioje gimiau". Ne visuomet toks pasakymas gali būti teisingas. Newmanas labai vertino religiją, nes žinojo, kad tai yra kelias į amžinąjį gyvenimą. Žmogus turi įsitikinti, kad tas kelias yra tiesus.
NEWMANO GYVENIMO BRUOŽAI
Jonas Henrikas Newmanas gimė Londone 1801 m. vasario 21 d. Tai buvo didelės reikšmės amžius visai žmonijos istorijai. Šiame amžiuje buvo daug svarbių išradimų, žmonija persigrupavo, atsirado naujos žmonių klasės. Žmonės pradėjo pamiršti religiją. Gražiosios katedros ir bazilikos pasiliko be lankytojų. Katalikų Bažnyčia nerado bendros kalbos su žmonių masėmis. Tai tokiame sūkuryje teko augti ir bręsti Newmanui. Jo tėvas buvo Londono bankininkas, bet nelaimingai subankrutavo. Daugiausia nukentėjo vaikai. Jų buvo šeši, vyriausias — Jonas Henrikas. Neturtingas tėvas negalėjo vaikams duoti tokio mokslo, kokį buvo norėjęs duoti. Motina buvo prancūzė, hugenote. Daugelis iš istorijos studijų dar prisimins religines kovas su hugenotais. Jie buvo Kalvino sekėjai, labai karingi ir fanatiški. Su jais yra siejama ir ta baisioji šv. Baltramiejaus naktis (1572 m.).
Newmanas užaugo ant karingos motinos kelių. Už religiją jis kovojo visą laiką, ir tada, kai dar buvo anglikonas, ir vėliau, tapęs kataliku. Savo religinius priešus smarkiai griebdavo ir suplakdavo. Tai buvo apologetikos amžius. Didžiausi ginčai ėjo dėl Šv. Rašto, kad jis nesiderinąs su mokslu. Buvo keliamas klausimas, ar žmogus kilęs iš beždžionės. Buvo kalbama apie įvairius Bažnyčioje buvusius ar esamus "skandalus". Reikia pripažinti, kad Bažnyčia tada neturėjo daug gerai paruoštų tai kovai žmonių, o daugelis pasauliečių buvo užsikrėtę klaidingomis teorijomis. Toje kovoje ir Newmanui teko patirti įvairių nemalonumų. Iš Italijos atvyko į Angliją vienas nukunigėjęs vedęs kunigas. Anglikonai jį panaudojo kovai prieš Newmaną. Newmanas jį stipriai prigriebė ir, matyt, smarkiai prieš jį prikalbėjo. Tas ekskunigas patraukė Newmaną į teismą. Protestantų teismas jį nuteisė ir liepė sumokėti labai didelę pabaudą. Ją sumokėti jam padėjo draugai.
ANGLIKONŲ KUNIGAS
Iš pradžių Newmanas studijavo teisę Oxforde, bet nekaip pasisekus egzaminams, nutarė tapti kunigu. Šventimus gavo 1825 m. Vienur kitur pavikaravęs, paskiriamas prie universiteto Švenč. Marijos bažnyčios, kur pagarsėjo savo pamokslais profesoriams ir studentams. Nors jį lydėjo didelis pasisekimas, bet viduje jautėsi nusidėjėlis ir turėjo daug skrupulų.
Važinėjo po įvairius katalikiškus kraštus, lankydamas katedras, šventoves ir stebuklingas vietas. Jis visur pastebėjo tam tikrą mokslišką liberalizmą, t.y. nusigręžimą nuo Bažnyčios mokslo vardan — mokslas turėjo pavaduoti religiją. Tai grėsė ne tik katalikams, bet ir anglikonams. Newmanui patiko katalikybė, bet nepatiko "Romos sistema", t.y. popiežius su visomis kongregacijomis, kurios visuomet spaudžia laikytis tam tikros disciplinos. Bekeliaudamas po Siciliją, susirgo. Liga jį dar labiau subrandino ir pagilino jo dvasinį gyvenimą.
KATALIKŲ KUNIGAS
Sugrįžęs į Angliją, viename ūkyje iš daržinių ir tvartų paruošė gyvenamus namus ir pradėjo beveik vienuolinį gyvenimą su keliais savo draugais. Daug meldėsi ir pasninkavo. Su savo draugais į katalikybę perėjo 1845 m. Pagal Leono XIII nurodymus, anglikonų kunigai, norėdami tapti katalikų kunigais, turi dar papildyti studijas ir priimti sąlyginius šventimus, nes kartais nėra aišku, ar visos anglikonų bažnyčios išlaikė savo tęstinumą nuo apaštalų laikų. Newmanas išvyko į Romą ir ten vienerius metus studijavo De Propaganda Fide seminarijoje. Katalikų kunigu buvo įšventintas 1846 m. Ateinančiais metais įstojo į šv. Pilypo Neri vienuolišką kongregaciją. Paskui šios kongregacijos namai buvo įsteigti Birminghame ir Londone. Netoli Birminghamo buvo įsteigta ir mokykla, kurioje mokėsi garsus anglų rašytojas Hilaire Belloc, parašęs ir keletą Newmano apybraižų. Jis sako, kad Newmanas buvo didelis humanistas, iš mokinių labai daug reikalaudavo lotynų ir graikų kalbos mokėjimo. Net ir vėliau, kai tapo kardinolu, atėjęs į klasę, klausinėdavo mokinius, kiek jie moka šių senų kalbų.
KARDINOLAS
Newmanas nenorėjo, kad I Vatikano susirinkimas paskelbtų popiežiaus neklaidingumo dogmą. Jis manė, kad tada būsią sunkiau susikalbėti su anglikonais, kurie visuomet nekentė popiežiaus. Pijui IX tas jo nusistatymas labai nepatiko. Vis dėlto, sušaukus I Vatikano susirinkimą, buvo pakviestas dalyvauti ir Newmanas, bet jis kažkodėl ten nenuvyko. Kai 1879 m. popiežium buvo išrinktas Leonas XIII, Newmano santykiai su Roma pasidarė labai artimi. Popiežius jį net pakėlė kardinolu su teise apsigyventi Birminghame. Popiežius ne be reikalo taip įvertino jo nuopelnus Katalikų Bažnyčiai. Jis parašė daug moksliškų veikalų, skaitė puikias paskaitas universitetuose, bendravo su anų laikų mokslo pasauliu savo labai gausiais laiškais. Senatvę praleido melsdamasis ir mąstydamas. Mirė 1890 m. Ant kapo buvo užrašyti jo paties parinkti žodžiai: "Ex umbribus et imaginibus in veritatem" — Iš šešėlių ir neaiškumų į tiesą. Tai reiškia jo atliktą sunkią kelionę į Katalikų Bažnyčią.
Dabar daugelyje Amerikos universitetų yra vadinamieji "Newmano centrai", kur prie universiteto koplyčios gyvena koks nors inteligentiškas mokytas kunigas, pasiruošęs duoti dvasinės srities patarimų jų reikalingiems studentams. Studentai tuose centruose taip pat dažnai atranda tiesą po ilgų klajojimų tamsiais keliais.