Spausdinti

 (Mintys apie J. Kralikausko "Tautvilą")

Nijolė Jankutė

     Pirmojo Lietuvos karaliaus užmirštieji laikai Juozo Kralikausko asmenyje susilaukė verto metraštininko, ir prieš mūsų akis vėl atsivertė naujas mindauginės dramos lapas. Su "Tautvilos" romanu autorius tęsia senosios Lietuvos istorinių įvykių seriją.

     "Tautvila" — neeilinė knyga, kaip ir trys jos pirmatakės, nes 13-jo amžiaus Lietuva — Juozo Kralikausko mūza, meilė ir stiprybė. Tiesa, "Tautvila" neturi "Vaišvilko" problematikos; šiame romane nebesisupa Lietuvos likimas ant svarstyklių. Ši knyga užgriebia nebe Valstybės ar Tautos gyvatos klausimus, bet žmogaus širdies jautriausias stygas. "Tautvila" — tėvynės ilgesio apoteozė ir to ilgesio išsipildymo ironiška tragedija.

     Tautvilos tragedija nesvetima šių laikų lietuviams. Tai tremtinio, tai išeivio skaudžioji dalia ir neišrišama problema, kada po eilės metų, grįžus išsvajoton tėvynėn, staiga pajunti, kad laikas nestovėjo vietoje, kaip tavo prisiminimai, ir tu esi jau svetimas.

     "O, baisu tėviškėje nebūti, kai joje esi!" — atsidūsta kunigaikštis Tautvila, grįžęs Treniotos valdomon Kernavėn. Ir, gal būt, nėra aktualesnių žodžių mūsų dabarčiai, kaip šie, pasakyti prieš 700 metų...

     Dėdės Mindaugo ištremtas, Tautvilas ilgėjosi Lietuvos 27 metus. Neįstengė to ilgesio nuslopinti nei garbingas Polocko kunigaikščio sostas, nei gražuolė žmona Salomėja, nei sūnus Konstantinas.

     "Sugrįžti prie Neries! Pargrįžti tėvonijon galop tikrai, o ne vien tik sapnuose" (8 psl.) — tai nuolatinės Tautvilos mintys. Ir kai pagaliau nelauktai, netikėtai Treniota atsiunčia pasiuntinį Polockan su kvietimu: "Tu, broli, atjok su sūnum. Pasidalysime žemes ir Mindaugo turtus..Tautvila užsidega sugrįžimo ugnim.

     "Lėksiu! Į savo laimę, gal pražūtį — bet jau lėksiu" (11 psl.). Veltui sūnaus perspėjimai, kad tas kvietimas — tik masalas, tik gudraus Treniotos spąstai. Tautvila neboja. Ką gali logika ir politika prieš gimtinės šauksmą? Ne Mindaugo žemių dalybos traukia Tautvilą, bet, kaip jis sūnui sako, "kniečia pasitikrinti, ar tebėra tie kalnai. Ar tebėra Neris..." Tai nelogiška, visiškai naivi, tik tremtiniui ir išeiviui suprantama, bet tuo pačiu absoliučiai pagrįsta sugrįžimo priežastis.

     Ir grįžta Tautvila Kernavėn, kaip Treniotos svečias, giliai širdyje vildamasis pasilikt čia kaip saviškis iki mirties. Jo troškimas išsipildo, deja, su makabrišku likimo posūkiu. Tautvila miršta išsiilgtoj, išsvajotoj Kernavėj... kaip belaisvis, kaip į spąstus įviliotas pavojingas priešas, kaip nekenčiamas svetimtautis...

     Drėgno tamsaus pilies rūsio gelmėse, mirdamas badu, Tautvila iš naujo pergyvena savo grįžimą tėvynėn, kuri po 27-rių metų ir ta, ir nebe ta. Dvilypumo paradoksą pabrėžia ta pati gamta (sravi Kemavėlė, Neris, kalnai) ir nebe tie žmonės. Draugai, pažįstami — išmirę, ištremti, o dabartiniai kernaviečiai žvilgčioja į Tautvilą kreivai. Faktas, kad Tautvila čia gimė ir

Jonas Boguta    Žirgas

užaugo, kad jis karaliaus Mindaugo brolvaikis — seniai pamirštas. Nes ir paties Mindaugo atminimą stengiasi kuo greičiau panaikinti neteisėtas Kernavės valdovas.

     Tautvilo pasijunta svetimas savo tėviškėj. Tautvilo, lietuvis visa siela ir širdimi, traktuojamas ne tik kaip nepakenčiamas krikščionis, bet ir kaip svetimtautis — "rusinas". Viskas, ką Tautvilo Kernavėje sako ar daro, priimama su nepasitikėjimu ir pajuoka. Jo paties tikėjimas žmogumi, tikėjimas valdovo duotu žodžiu — piktnaudojamas.

     "Iš gilybės šaukiuos... Išgirsk mano balsą", psalmės žodžiais rūsio tamsumoj meldžiasi apgautas Tautvilo. "Ar geriau svetur laisvam, ar tėvonijoj belaisviu?" klausinėja jis bado kliedėjimuose besirodančius paukščius ir žvėrelius.

     O likimas ironiškas ir po 700 metų! Tautvilos žodžiais tariant, ar nebaisu tėviškėj nebūti, kai joje esi... ir vaikštai Vilniaus gatvėmis... kaip turistas? Anų ir šių dienų skaudi paralelė ryškiai brėžiasi mintyje, skaitant J. Kralikausko romaną. Iš mindauginių laikų perspektyvos autorius svarsto aktualiąsias mūsų problemas su poeto subtilumu, istoriko žinojimu ir filosofo mąstysena.

     Šiame romane autorius įkvepia vyriausiam veikėjui lyrišką dvasią. Tautvilo labiau poetas, negu kunigaikštis, labiau dainius, negu valdovas, labiau trokštąs taikos ir krikščioniško broliškumo, negu kovų ir keršto. O kada gi buvo lengva poetui gyventi? Kada gi pasaulis noriai mainė kerštą į meilę ir karą į taiką? Todėl piktnaudojamas Tautvilos pasitikėjimas ir jo šviesi, adoruojanti tėvynės meilė.

     Tautvila — tyras žmogus. Jo bendravimas su gamta ir žmonėmis primena beveik tuo pat metu gyvenusį didįjį Asyžietį. Tautvilos santykiai su žvėreliais (kurmio, žalčio epizodai) sudaro graudžiai šviesias romano vietas. Tautvilos humaniškumas — kilniausiųjų krikščionybės ir lietuviškos pagonybės elementų junginys.

     Tautvilai priešpriešais autorius pastatė naująjį Lietuvos valdovą. Mindaugo žudiką Treniotą. Tai tipingas diktatorius: kietas ir klastingas; nuožmus ir pavydus; niekuo nepasitikįs; kiekviename žmoguje matąs savo priešą, kurį reikia sunaikinti, jei nevyksta papirkti.

     Treniotos ir Tautvilos pokalbiai už sunkiųjų Kernavės pilies skobnių skamba ir dabarčiai gerai pažįstamomis gaidomis: "įžeisto" vilko grūmojimu nebūtomis nedorybėmis apkaltintam avinėliui.

     "Tautvilos" romano konstrukcija įdomi: bejėgė, beveiksmė, beviltiška vyriausiojo veikėjo dabartis atgyja jo kliedėjimuose, čia haliucinacijom, čia karštligišku sąmonės srautu persiliedama tai į keliasdešimties metų, tai į kelių savaičių praeitį.

     Šiame romane Juozas Kralikauskas pasirodo tikras haliucinacijų meistras. Tautvilos pokalbius su mirusiais (žmona Salomėja, tėvu Dausprungu), su toli Polocke pasilikusiais šventikais, dvasiškiais, su kiškiais, paukšteliais, su kurmiu autorius perduoda surrealistiniais brūkšniais. Baugūs tie brūkšniai, bet kristaliniai ryškūs, pilni mirties skambėjimo.

     "Iš gilybės šaukiuos... Aš degu? Karštligė krečia? Bėk man gyduolių, kiškeli! Iš kurgi, kiškeli, man lopele pasemsi? Kuris gi išklausys mano išpažinties? Arkivyskupas Albertas? Ar krivė Prutas? Monsinjore, ar kiekvienas žudikas pralaimi? Kiekvienas. .. Vėl Vyskupą Mikalojų užpuolė kosulys. .. Nubundu kosulio plėšomas... Nejau iš tikro galėtų manęs nebebūti? Gal čia tik burtai? Gal aš paverstas kurmiu? Šitie burtai pavirs niekan. Pikti žodžiai mane čia įstūmė. Žodis mane ir išvaduos. Visagalis žodis atgimdys mane..." (89-90-91 psl.).

     Tolimos praeities Tautvila skaitytojui greit pasidaro artimas. Neteisingai apkaltintas, pasmerktas be teismo, marinamas badu ir šalčiu, saviesiems nežinant; belaisvis todėl, kad savo tėvynę, tikėjimą ir tiesą mylėjo. Argi neprimena mūsų laikų, praktikuojančių tokias "teises" ir bausmes tiems, kurie išdrįsta būti žmonėmis, ne kurmiais?

     J. Kralikausko kalba "Tautviloje", kaip ir kituose jo istoriniuose romanuose, sodri ir autentiška. Kaip knygos aplanke sakoma, "J. Kralikauską galima laikyti tikru lietuviško žodžio archeologu". Autorius senoviškų žodžių "iš piršto nelaužia" ir "nekaldina". Lietuvišką žodį jis yra kruopščiai išstudijavęs, įsigilinęs į jo praeitį, jo niuansus ir prasmes. Todėl Kralikausko romanų kalba yra vaizduojamojo amžiaus tikra atošvaistė, suteikianti kiekvienam veikėjui gyvybės ir tikrumo.

     Nors romanas baigiasi Tautvilos mirtimi, bet mirtis čia — reto skaidrumo bei ryškumo sugrįžimas išsiilgton tėvynėn. Badas, šaltis, apgavimo kartėlis, nesėkmės kančia nukrenta nuo belaisvio Tautvilos, lyg bereikšmiai žvynai. "Kapas nesti pabaiga!"

     "Iš gilybės šaukiuos... Ir sužvengia Šyvis! Ir neša mane link Varutos vartų! O Varuta! O voluta! Aš gi tikrai sugrįžtu!" (205 psl.).

     Tautvilos grįžimas — tikras, visiškas ir amžinas. Visagalio Žodžio išvaduotas, jis sugrįžta namo, kaip daugelis, kurie labai kentėjo. Jodamas pro amžinosios Vorutos vartus, jis palieka mus susimąstyti ir atvira širdim paanalizuoti savo vertybių, siekimų ir ištvermės skalę.

Juozas Kralikauskas. “Tautvila”. Aplankas Ados Korsakaitės-Sutkuvienės. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Spaudė “Draugo” spaustuvė, 1973 m. Kaina 4 dol.