Spausdinti

Redaktorius

     Čikagos Pedagoginio Lituanistikos Instituto studentams buvo duotos parašyti dvi panašios temos: pirmam kursui — "Skirtumas tarp lietuvių ir amerikiečių jaunimo", o antram kursui — "Mūsų jaunimo charakteristika". Čia pateiksime charakteringesnes tų rašinių mintis. Skaitytojams bus įdomu pamatyti, kaip jaunimas galvoja pats apie save. Be abejo, čia bus ir pasikartojimų, bet jų sunku išvengti. Gal bus logiškiau pirma pažvelgti, kaip studentai save charakterizuoja, žiūrėdami, koks yra skirtumas tarp jų ir vyresniosios kartos, o paskui — kaip jie galvoja, lygindami save su amerikiečių jaunimu.

Mūsų jaunimo charakteristika

VITA MUSONYTĖ:

     Nors ir mūsų jaunojoje kartoje yra nemaža skirtumų tarp vieno ir kito individo, bet vis dėlto visa jaunoji karta ryškiai skiriasi nuo vyresniosios. Jaunimas nepasitenkina tuo, kas yra, bet vis ko nors ieško. Vyresniesiems atrodo, kad jaunimas per daug viską kritikuoja, bet iš tikrųjų jis ieško, kaip pagerinti aplinką ir aplamai gyvenimą. Jis domisi politika ir ekologija, jis rūpinasi tomis problemomis, kurios nuspręs ateitį. Dėl to jaunimas vis iškelia broliškumą ir meilę, o smerkia neteisybes: karą, žmonių saugumo nebojančią techniką, suktus politikus. Jaunimui materialinis turtas nėra toks svarbus, kaip tėvams, kurie jį labiau vertina. Dabartinė karta nepergyveno nei depresijos, nei karų. Ji neturi sunkiai dirbti, kad įsigytų patogumų, kuriais kasdien naudojasi. Tėvai vis pabrėžia, jog reikia gerai mokytis, baigti aukštus mokslus, kad būtų galima susikurti lengvesnį, patogesnį gyvenimą. Bet jaunimas labiau ruošiasi dirbti tose srityse, kurios jį domina, nekreipdamas daug dėmesio į atlyginimą. Jaunimui svarbiau dvasinis turtas. Draugai nerenkami pagal kilmę, piniginį turtą ar išvaizdą, o pagal bendrus interesus ir dvasinį turtą. Jaunimas nėra šališkai nusistatęs prieš kokią nors žmonių grupę ir neatstumia naujų idėjų. Jis nepasitenkina kitų nutarimais, bet pats svarsto kylančias problemas.

     Lietuvių jaunimas turi bendrus visam jaunimui bruožus, bet taip pat ir skiriasi nuo kitataučių jaunuolių. Sąmoningi lietuviai jaunuoliai yra įsijungę į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, kurio tikslas yra išlaikyti lietuvybę išeivijoje. Jaunimas, jausdamas atsakomybę dėl lietuvybės likimo išeivijoje, priklauso organizacijoms, kurios uoliai veikia. Ten jaunimas ne tik siekia aukštų kilnių tikslų, bet taip pat ir mezga draugystes su kitais lietuviais. Šie ryšiai yra gana stiprūs, nes jaučiama bendros pažiūros, panaši kilmė ir panašūs siekimai. Lietuvybės likimas daug priklauso nuo šių draugysčių, nes be glaudžių ryšių nebus stiprios veiklos. Kol kas kultūriniu ir visuomeniniu atžvilgiu lietuviškumo liepsna tebedega jaunojoje kartoje. Deja, yra jaučiama ir asimiliacijos ženklų. Jaunieji yra paveikti gimtojo krašto įtakos. Tai ypač ryšku kalboje: visur daugiau ir daugiau girdėti anglų kalba. Kol jaunimas nesusipras, kad be lietuvių kalbos nebus nė lietuvių kultūros, negalima tikėtis, kad ateinanti karta įvertins mūsų darbą ir rūpinsis lietuvių kultūros išlaikymu.

GRASILDA REINYTĖ:

     Ji atvaizduoja dvi jaunuolių poras: viena pora, berniukas ir mergaitė, apsirengę "hipiškai", netvarkingai, o kita — tvarkingai, konservatyviai. Rūbai nusako ir jų galvoseną bei elgesį. Ir vieni, ir kiti nori pagerinti aplinką ir pasaulį, bet prie to eina skirtingais keliais. Pirmieji eina revoliucijos keliu, panašiai kaip Marksas, o antrieji — ramiu, kultūringu keliu: jie bandys pasaulį gerinti, bet ne griauti. Pirmieji prieš viską protestuoja, pridaro daug triukšmo, bet maža naudos. Jie nori turėti visišką laisvę, nenori pripažinti jokių taisyklių, jokio autoriteto, jokios valdžios. Tai yra komunistiško galvojimo pradžia. Marksas sakė, kad tikrasis komunizmas bus tada, kai iškils žemoji klasė, nuvers kapitalistus, ir visi bus lygūs. Bet toks galvojimas ir tokie veiksmai greičiau žmoniją nuves ne į lygybę, bet į urvinio žmogaus dienas.

GUODA JELIONYTĖ:

     Šių laikų jaunimas labai skiriasi nuo bet kokios kitos generacijos jaunimo. Daugelio akyse mes turime blogą vardą. Sakoma, kad esame neklusnūs, nepareigingi, savivaliai. Suaugusieji sako, kad mes turime per daug laisvės. Toji laisvė ir šio krašto geros gyvenimo sąlygos mus taip išlepina, kad visai neturime principų ir aplamai nežinome, ko mes norime. Mano nuomone, ši generacija ypač pasižymi individualumu. Mes easme labiau išsilavinę, daugiau visko žinome, negu bet kokia kita prieš mus buvusi generacija. Mes turime įvairiausių progų pasitobulinti tokiose srityse, kurių pirmiau visai nebuvo. Mūsų generacija pripratusi laisvai išsireikšti, ir šis noras sukelia konfliktus tarp tėvų ir vaikų. Mes nebijome pareikšti savo idėjų ir norime daugiau laisvės. Tas laisvės noras anksti atsiranda: noras savarankiškai tvarkytis ir gyventi, kuo mažiau priklausyti nuo tėvų. Vyresnieji to negali suprasti ir mus bando sulaikyti, žinoma, mūsų pačių gerovei. Kad būtų geresni santykiai tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų, turėtų ir vieni, ir kiti šiek tiek nusileisti ir labiau vieni kitus suprasti.

OFELIJA BARŠKĖTYTĖ:

     Dabartinis jaunimas nuo vyresniųjų ypač skiriasi tuo, kad jis mėgsta visa tai, kas nauja, tuoj seka madas, mėgsta drastiškus pasikeitimus. Jis daug nesirūpina materialiniu turtu, mano, kad visos pasaulio problemos yra senosios kartos kaltė, tad yra jaunimo pareiga tai atitaisyti. Visi sako, kad jaunimas yra individualus, nori būti nepriklausomas, neseka kitų. Bet ar tai tiesa? Aiškiai matome, kaip jaunimas seka madas. Jeigu taip nedarysi, kaip kiti, tai visi tave laikys keistuoliu.

LORETA STONČIŪTĖ:

     Čia gyvenąs lietuvis jaunuolis turi būti ir lietuvis, ir amerikietis. Nuo pat mažens vaikai yra tėvų įtakoje, o vėliau jiems didelę įtaką daro mokykla ir gyvenamoji aplinka. Lietuvių jaunimas paprastai dalyvauja organizacijose, choruose, šokių grupėse. Bet tai daro ne iš idealizmo, ne iš lietuvybės meilės, o grynai socialiniais motyvais — kad jiems tai patinka, kad gali susitikti su draugais. Tačiau pamažu juos tai artina ir prie lietuvybės, nors apie tai jie ir negalvoja. Bendraudami su lietuviais, jie vis labiau pritampa prie lietuviškosios kultūros ir prie lietuvių bendruomenės.

AUŠRA LAURUŠONYTĖ:

     Ji sako, kad vis dėlto mūsų jaunimas yra veiklus. Tik pagalvokime, kiek jaunimo priklauso skautų ir ateitininkų organizacijoms, chorams, tautinių šokių grupėms. Jaunimas leidžia savo žurnalą — "Pasaulio Lietuvių Jaunimą". Daug jaunuolių lanko lituanistines mokyklas. Jau nemaža yra ir išeivijoje gimusių jaunuolių, dėstančių lituanistinėse mokyklose. Pamažu jaunimas pradeda pavaduoti vyresniuosius. Lietuvybė dar nėra užgesusi jaunimo širdyje. Daugelis svajoja nuvykti į Lietuvą, pamatyti tą šalį, apie kurią tiek yra girdėję iš savo tėvų ir mokytojų.

 

Petras Kubilius Nesugavau ...

 

PETRAS KISIELIUS:

     Nors Amerikoje gimęs jaunimas mieliau kalba angliškai, bet vis dėlto galvoja išauginti lietuviškai kalbančius vaikus, kai sukurs šeimas. Reikia pripažinti, kad daugelio jaunųjų lietuvių svajonė — tapti daktarais, inžinieriais, teisininkais, įsijungti į aukštąją klasę ir gyventi brangiuose priemiesčiuose. Lietuvybės reikalai yra antrosios eilės vertybės. Nors lietuvių jaunimas, kuris pastebi dabartines tėvų klaidas, turi galimybę sukurti stipresnę lietuvių visuomenę, negu jų tėvų sukurtos kolonijos, bet dabartinė jaunimo padėtis nėra daug žadanti. Jaunieji lietuviai nyksta, atmeta tėvų svajones ir įsijungia į Amerikos visuomenę. Tačiau tėvai neturėtų kaltinti vaikų už tokį elgesį. Jeigu tėvai labiau vertina gražų namą ar geresnę algą už lietuvišką veiklą ir vienybę, jeigu jie skatina vaikus verčiau šeštadienio rytais ruošti pamokas gimnazijai ar universitetui, užuot ėjus į lituanistinę mokyklą, jeigu jie nuolat puotauja banketuose, užuot dalyvavus lietuviškoje veikloje ir ją rėmus, tai tegul paskui nesiskundžia, jeigu jų sūnus ar duktė meta lietuvybę ir susituokia su nelietuviu.

VINCAS OLŠAUSKAS:

     Stengdamasis šį klausimą panagrinėti beletristine forma, savo pasakojimą jis baigia prisipažinimu, kad jaunieji dažnai neįstengia suprasti nei vyresniųjų elgesio, nei galvosenos.

Skirtumas tarp lietuvių ir amerikiečių jaunimo

VIKTORAS SIDABRAS:

     Surandu keturis esminius skirtumus: lietuviai yra kultūringesni, rimtesni, labiau subrendę, didesni snobai. Mat, lietuvių išeivija daugiausia yra inteligentiška, tad ir jų vaikai yra inteligentiškesni. Lietuviams būti rimtesniais padeda Lietuvos klausimas. Ji dabar yra pavergta. Jaunimas žino, kad visi daug iš jo laukia, jis turės perimti iš vyresniųjų lietuvybės išlaikymo darbą ir rūpestį jos laisve. Snobai yra dėl to, kad auga uždaresnėje aplinkoje ir jaučiasi pranašesni už kitus.

Ramunė Ambrozaitytė    Prie Vilniaus Aušros Vartų 1973 m.

DANA BRAZDŽIŪNAITĖ:

     Lietuvių jaunimas yra rūpestingesnis, pareigingesnis. Jiems labiau rūpi jų tėvų šalies reikalai, o amerikiečiai savo tėvyne beveik visai nesirūpina. Mokyklose lietuviai yra geresni mokiniai. Amerikiečiai labiau pasimetę. Lietuviai gal labiau žiūri į praeitį ir į ateitį, o amerikiečiai tik į dabartį — jiems svarbu, kad tik dabar būtų gerai.

JONĖ KARUŽAITĖ:

     Lietuviai jaučia dviejų kultūrų įtaką — tai svarbiausias skirtumas. Jie moka dvi kalbas. Jiems geriau sekasi ir anglų kalba, nes tam padeda kitos kalbos mokėjimas.

     Lietuviai ir madas greičiau seka. Jie stengiasi būti modernūs.

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ:

     Kas yra amerikiečių jaunimas? Tai tas, kurių tėvai jau ilgiau čia gyvena, kurie jau pamiršę savo etninius skirtumus ir bruožus, nemoka nė savo protėvių kalbos. Jų šeimos dažniausiai labai maišytos, tad jiems sunku suvokti savo kilmę. Lietuviai dar neužmiršę nei savo kilmės, nei kultūros, nei kalbos. Jie priklauso organizacijoms, labiau draugauja su savo tautybės jaunimu. Lietuviai yra vaišingesni. Daugelis Amerikos jaunimo taip pat norėtų pažinti savo kilmės ypatybes, papročius, kultūrą ir kalbą. Deja, jiems apie tai negali papasakoti nė jų tėvai. O mes to nevertiname. Keista, bet taip yra, kad tai, ką turi, dažnai nevertini. Pradedi vertinti tik tada, kai prarandi.

DOBILAS MATULIONIS:

     Skirtumas yra tik tas, kad mus kiti laiko svetimtaučiais. Dar mes neužmiršom savo tėvų kalbos ir papročių, nes mūsų tėvai dar neseniai į šį kraštą atvyko. Kitų skirtumų nematau.

VIRGINIJA MARKEVIČIŪTĖ:

     Svarbiausias skirtumas — lietuviai gyvena dviejuose pasauliuose. Jie daugiau veikia organizacijose, turi daugiau tėvynės meilės. Toji tėvynės meilė ir verčia juos dirbti organizacijose, lankyti lituanistines mokyklas, perduoti lietuvybę kitai kartai.

RAMINTA JELIONYTĖ:

     Nerandu jokių skirtumų — yra visokio jaunimo ir tarp lietuvių, ir tarp amerikiečių.

RIMA PETRAVIČIŪTĖ:

     Sunku surasti daug skirtumų tarp tą patį gyvenimą gyvenančio jaunimo. "Lietuvių" jaunimas yra tas, kuris dar nėra nutautęs: lietuviškai kalba, domisi savo tautos likimu, stengiasi dalyvauti laisvinimo darbe. Tas labiau jaučiamas tautiškumas ir išskiria lietuvius iš kitų. Kitiems lietuvių patriotizmas atrodo nesuprantamas. Jeigu mūsų tauta būtų laisva, gal ir mes ją greičiau užmirštume, bet jos kančios ir vargas neleidžia jos užmiršti, verčia ja rūpintis, jos gerovei dirbti.

RASA MARKULYTĖ:

     Lietuvių jaunimas tęsia tėvų darbą, turi savo tautai įdiegtą sentimentą. Lietuvių jaunimas labiau dvasiškai subrendęs, mažiau vartoja narkotikus.

RASA ARDYTĖ:

     Lietuviai labiau buriasi vieni su kitais, kad nebūtų nutrauktas tas paskutinis siūlelis, kuris dar juos riša. Amerikiečiai yra trumparegiai — jie nemato kitų šalių kultūros, jie mano, kad geriausia visa tai, kas yra Amerikoje. Jie nesidomi kitomis kultūromis nei kitomis kalbomis.

VILIJA VAKARYTĖ:

     Mano draugės amerikietės nesupranta, kodėl aš, čia gyvendama, turiu rūpintis kitais, esančiais tolimame krašte. Jos nesupranta mano tėvynės kančių ir mūsų jaunimo tikslo jai padėti. Mes negalime tiesiogiai Lietuvos išlaisvinti, bet, garsindami jos vardą vakarų pasaulyje, savo organizacijose, savo miestuose, jai netiesiogiai padedame. Lietuvių jaunimas yra jautrus, nes jis girdi ir supranta Lietuvos laisvės šauksmą ir žino jos kančias. Mes, lietuvių jaunimas, esame daug jautresni savo tėvynei, negu mūsų draugai amerikiečiai. Mes savo tėvynę mylime ir dėl jos aukojamės. Amerikietis jaunuolis, viskuo pertekęs, neturi daug patriotiškumo ir nesidomi savo tėvynės reikalais. Mes, gimę ir užaugę toli nuo tėvynės, mokame ją mylėti, nes apie ją esame daug girdėję iš savo tėvų, su ja ir su jos vargais esame susipažinę mokykloje ir organizacijose. Mes gyvename dviejuose pasauliuose, o amerikiečiai tik viename. Tai gal ir bus pagrindinis skirtumas.

LORETA ANDRIJAUSKAITĖ:

     Amerikoje gyvenąs lietuvių jaunimas stovi tarp dviejų kultūrų. Jis turi prisiderinti prie vietinės kultūros, bet neturi užmiršti nė savo tėvų kultūros bei papročių, kad paskui tai galėtų perduoti kitai kartai. Mūsų tėvai, palikdami Lietuvą, ten paliko savo materialinį turtą, išsiveždami tik vieną vienintelį turtą — tėvynės meilę. Šį turtą jie stengiasi perduoti ir savo vaikams. Amerikiečių jaunimas sudaro didelę masę, jų daugumas net nežino savo kilmės. Amerikiečiai auga laisvame krašte, todėl laisvės nevertina. Jie nevertina nei amerikiečių kultūros, nei paminklų, jie negerbia savo vėliavos. Jeigu ir mes nesirūpintume savo tėvyne, bet paskęstume tik materialinių gėrybių ieškodami, tai su Maironiu galėtume apie save pasakyti, kad "išnyksime kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas mūsų neminės".