Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Šio "Laiškų Lietuviams" numerio "Jaunimo" skyriuje pateikėme kai kurias mintis iš mūsų jaunimo pasisakymų, ką jie galvoja apie save, apie dabartinį mūsų jaunimą, lygindami jį tiek su vyresniąja karta, tiek su amerikiečių jaunimu. Atrodo, kad tie pasisakymai kartais vienas kitam lyg prieštarauja. Pvz. daugelis teigia, kad dabartinis jaunimas nesirūpina tiek daug materialiniais dalykais ir materialiniu turtu, kaip vyresnieji. O štai kiti sako, kad jaunimas svajoja tik apie pelningas profesijas ir patogų gyvenimą puošniuose rajonuose. Žinoma, ne visas jaunimas vienodas, galima rasti ir vienokių, ir kitokių, bet atrodo, kad tas dvi skirtingas nuomones materialinių turtų atžvilgiu labai lengva suprasti ir suderinti. Mokslus einąs jaunimas materialiniais turtais paprastai daug nesirūpina, nes viską, ko reikia, gauna iš tėvų. Tačiau visai ką kita galima pasakyti apie tą jaunimą, kuris jau baigė mokslus, gavo geras tarnybas, vedė ir dabar savarankiškai gyvena.

     Kad mokslus einančiam jaunimui visai nesvarbu pinigas, tai gali įrodyti ir kasmet ruošiami "Laiškų Lietuviams" konkursai. Juose kiekvienas šiek tiek sugebąs valdyti plunksną gali laimėti šimtą ar pusantro šimto dolerių. Reikia tik parašyti kelių puslapių tam tikra tema tinkamą straipsnį. Tai yra didelės premijos, palyginus su romanų konkursų premijomis, kur maždaug už 300 puslapių veikalą skiriama 1000 dol. Kai buvo paskelbtas paskutinis konkursas, tai daugelis jaunuolių pasižadėjo jame dalyvauti, bet kai atėjo konkurso pabaiga, tai tų jaunuolių straipsniai nepasirodė. Vis teisinamasi neprisirengimu ir neturėjimu laiko. Kad vis neprisirengiama, tai tiesa, bet kad nebūtų laiko, tai negalima sutikti. Žinome, kad visi turi įvairių užsiėmimų, bet tikrai norint, to laiko galima surasti, kaip surandama daugeliui kitų užsiėmimų, nieko bendra neturinčių nei su mokslu, nei su kitomis tiesioginėmis pareigomis. Jeigu tie jaunuoliai ir nesirūpina piniginėmis premijomis, tai turėtų pagalvoti, kad būtų labai naudinga paskleisti žurnale ar laikrašty savo idėjas, nes jie sako, kad tų idėjų turi ir dar tokių, kurios pagerintų pasaulį!

     Dabar pažvelkime į tuos jaunuolius, kurie, baigę mokslus ir sukūrę šeimas, savarankiškai gyvena. Ar ir jiems nerūpi materialiniai turtai? Ar jie prie jų neprisirišę, rūpindamiesi daugiau dvasiniais dalykais? Neseniai žurnalas "Lituanus" visoms redakcijoms ir įvairiems asmenims išsiuntinėjo aukotojų sąrašą. Ten tyčia ieškojome tokių jaunuolių pavardžių, kurie pirmiau buvo aktyvūs įvairių organizacijų nariai ir net vadovai, o dabar turi geras tarnybas ir uždirba 20-30 tūkstančių dolerių per metus. Deja, tų pavardžių neradome. Daug ten radome pensininkų ir tų jaunuolių tėvų, kurie uždirba kelis kartus mažiau negu jų vaikai. O juk sakoma, kad "Lituanus" yra jaunimo kūrinys, kad jaunimas supranta jo reikšmę Lietuvos reikalui.

     Kai kurie jaunuoliai tame minėtame šio numerio straipsnyje pasisakė, kad dabartinis lietuvių jaunimas yra labai aktyvus organizacijose ir kitokioje visuomeninėje veikloje, kad jis redaguoja net savo laikraščius. Žinoma, yra dirbančių, bet jų galėtų būti žymiai daugiau. Štai šių metų sausio mėn. pradžioje ateina naujas "Ateities" numeris. Bet ar jis naujas? Buvo sunku net savo akims tikėti — tai buvo praėjusių metų kovo mėn. numeris! Jame buvo ir tokių žinių, kurios jau seniai pasenusios. Jame buvo pranešimas apie "Laiškų Lietuviams" konkursą, kuris jau seniai buvo pasibaigęs. Jame buvo kelta mintis, kad reikėtų čia, išeivijoje, perspausdinti Lietuvoje išleistą Naująjį Testamentą, kai jis jau seniai yra perspausdintas. Pažvelgiau į redakcinį kolektyvą. Ten prirašyta net dešimt pavardžių, ir visi tie redakcijos kolektyvo nariai šaunūs ir gabūs jaunuoliai. Kodėl jie nesirūpina savo žurnalu? Neturi laiko? Bet į šį pasiteisinimą jau atsakėme. Čia nekaltiname tik to redakcinio kolektyvo. Juk yra tiek daug studentijos, tiek daug jau baigusių universitetus, toks didelis sendraugių būrys. Argi jiems visai nerūpi jų pačių organizacija ir jos žurnalas? Argi jie jo visai nevertina? Čia yra tik vienas pavyzdys, bet jį galima pritaikyti ir kitoms organizacijoms.

     Tad dabar, vasario šešioliktosios proga, bent tas jaunimas, kuris sakosi dar jaučiąs rusenančią tėvynės meilės liepsnelę savo širdyje, turėtų pagalvoti, ką reikėtų daryti, kad toji liepsnelė neužgestų, bet kad dar labiau įsiliepsnotų ir uždegtų kitus, kurie tos liepsnelės jau nebejaučia.