titas alga

     Prieš porą metų JAV LB Švietimo Tarybos skelbtas jaunimo skaitinių konkursas buvo itin sėkmingas: šalia premijuotojo (Danutės Brazytės-Bindokienės "Parkas anapus gatvės") veikalo, trys buvo vertinimo komisijos išskirti "iš daugelio kitų atsiųstų rankraščių" ir rekomenduoti išleisti. Pernykščių metų gale pasirodę Julijos Švabaitės-Gylienės "Gabriuko užrašai" kaip tik priklauso prie tų išskirtųjų.

     Nors Julija Švabaitė yra skaitytojui geriau pažįstama kaip (K. Bradūno, H. Nagio, V. Mačernio kartos) poetė, tačiau ir prozos srityje "Gabriuko užrašai" nėra jos pirmasis bandymas. Ilgoka apybraiža jau prieš kelerius metus buvo spausdinta "Draugo" atkarpoje. Iš tikrųjų, galima sakyti, "Gabriuko užrašai" į aną gabalą yra netgi gerokai panašūs savo siužetu, vaizduojamąja aplinka, forma ir šviesiu požiūriu į gyvenimą. Ir čia, kaip ir ten, veiksmas vyksta Australijoje ankstyvaisiais naujųjų ateivių kūrimosi metais. Didžiausias skirtumas yra gal tas, kad "Gabriuko užrašuose" gyvenimą matome jauno berniuko (šio krašto terminą vartojant, "teenagerio") akimis.

     "Gabriuko užrašai" apima gana trumpą lietuviškos Gabrių šeimos gyvenimo laikotarpį, nuo jų apsipratimo Australijoje (savosios pastogės įsigijimo) iki gan greito pajudėjimo Amerikon antrajai naujakurystei. Šalia "keturių pėdų ir šešių colių" Juozuko Gabrio, jo pirmaskyrės sesutės Aldutės, tėčio, mamos ir (žinoma!) katytės Pūkutės, bent paviršutiniškai susipažįstame su eile draugų, šeimos svečių, kaimynų ir net svetimųjų. Kiek egzotiškame tenykštės aplinkos fone, kur-ne-kur nutaškytame kalijų žiedais, su retkarčiais šmėkštelėjančiais draugiškai jaukių opasumų, užsimiegojusių koalų ar nuodingųjų guanų šešėliais, įprastinį kasdieniškąjį repertuarą paįvairinančiais kukabūrų ar cikadų balsais, visi tie veikėjai mūsų akyse iškyla gan įdomūs ir verti susipažinti, nors apysakaitės fabula plaukia perdėm monotoniškai, niekur skaitytojo neužintriguodama, tvirčiau nepririšdama. Ypač kai ir patsai pasakotojas veik visur pasilieka daugiau stebėtojo, o ne emociškai ryškiau užsiangažavusio veikėjo vaidmenyje.

     Tiesa, mažojo Juozuko pastabumas ir sugebėjimas taupiais žodžiais atskleisti charakteringas detales, manau, nustebins ir ne vieną suaugusį skaitytoją. ("Ji aukštesnė už savo vyrą, ir todėl jos batų kulnys žemos" — 9 psl.). Jį maloniai nuteiks ir tokios vietos, kuriose autorė, atrodo, be jokių pastangų, vienu taikliu paties veikėjo posakiu ar išsireiškimu išsamiau atskleidžia jo būdą, nuotaiką, galvoseną, negu puslapiais detalių aprašinėjimų:

     "Ji jau apsivilkusi savo baltą raudonom gėlytėm suknelę, bet priekiu į užpakalį!

     —    Pirmam skyriuj, o tokia kvaila! — subariau ją.

     —    Aš labai skubėjau... — ir ji timptelėjo lūpa" (8 psl.).

     Šiltai lengvas humoras, išplaukiąs iš vaikiško požiūrio, sugebėjimas paprastais žodžiais aiškiai ir logiškai nusakyti gana sudėtingus dalykus, yra bene pats charakteringiausias ir patraukliausias šios knygos bruožas, ryškiausiai iškeliąs ir autorės literatūrinį talentą bei išprusimą. Jis knygai vietomis lyg ir suteikia naują dimensiją, šios srities literatūroje anaiptol ne įprastinę, galgi net ne visada pageidaujamą, žinant, kad šitokio amžiaus skaitytojas vis tiek nesugebėtų panašių "plonybių" tinkamai suprasti ar įvertinti. Antra vertus, rašytojas, patsai būdamas suaugęs, per dažnai ima pataikauti ne tiek jaunajam, kiek vyresniam skaitytojui, vaiko pasaulį atpasakodamas jau vien suaugusiam būdingais įvaizdžiais ar terminais. Pavyzdžiui: "Ji, tur būt, norėjo pabrėžti, kad aš esu ne iš pačių gerųjų mokinių. Tai buvo tiesa, ir aš jaučiau didelį sąžinės graužimą" (20 psl.). "Tai tau ir vyras, supykęs ant savęs, galvojau. Prisiekiau savo širdy, kad nuo šiandien mokysiuos geriau po medžius lipinėti" (45 psl.).

     Pirmąja situacija tikėti skaitytojui kliudo vaikui anaiptol nebūdingi "rafinuoti" išsireiškimai; antrąją žaloja vaikui psichologiškai svetima galvosena. Pavyzdžių, ypač antrojo tipo, būtų galima parinkti gana daug. Prie jų priklausytų nemaža suaugusiųjų tarpusavio santykius ryškinančių, tik jų elgesiui būdingų scenų ar dialogų, kurių įsiminimas vaiko sąmonėn ir pažodinis atkartojimas nejučiomis kelia abejonių vaiko užrašų autentiškumu. Tiesa, paties pasakotojo amžiaus nekritiško skaitytojo autentiškumo klausimas gal ir nevargins, tačiau ar aprašomieji įvykiai jį sudomins, ar bus jam pakankamai suprantami? Tuščia jų, jei tie įvykiai ir tėra vien mažareikšmės trivialijos, poniučių plepalai " apie madas ir valgius" (68 psl.), bet tikrai bus gaila, jei pelnyto atgarsio nesusilauks ir subtiliu paprastumu giliai įsirėžiančios nepakartojamai trapaus žmogiško suartėjimo scenos, pvz. kaip šioji:

     "Vieną rytą, mums bepusryčiaujant, mamytė atsinešė nuskynusi visą tų raudonų žiedų šaką ir tarė tėveliui:

     —    Stasiuk, ar aš tau neatrodau dabar kaip dama su kamelijomis?

     Jisai nusišypsojęs paglostė mamos šviečiantį veidą.

     —    Vajetau, kokios nudirbtos tavo rankos! Kaip tikro darbininko! — nusijuokė mama ir apibėrė jo plaukus tais žiedlapiais" (22 psl.).

     Tokias vietas skaitydamas, nejučiomis pagalvoji: ar ne daugiau būtų laimėta, sąmoningai koncentruojantis į suaugusiųjų auditoriją, jai atskleidžiant jos pasaulį, matomą vaiko akimis, sugebančiomis pilkus kasdienybės debesis apvedžioti sidabrinėmis spalvomis? Porą itin gerai pavykusių tokio pobūdžio novelių yra davęs Algirdas Landsbergis. Keletas iškiliausių pokarinių prancūzų "naujosios bangos" filmų, sukirptų panašiu modeliu, šiandien jau virto savos rūšies klasika...

     Rašymas didesnio sąmoningumo skaitytojui gal autorę būtų paskatinęs daugiau dėmesio skirti stiliaus išlyginimui. "Gabriuko užrašuose" itin krinta į akis nuolatinis veiksmažodžių šokinėjimas iš esamojo į būtuosius laikus ir atgal. Sklandumui nepasitarnauja nė gramatikos nenuoseklumai: nevienoda tikrinių vietovardžių rašyba, vieniu juos sulietuvinant ir linksniuojant (Čikaga, Wellingtonas), o kitur ne (Cleveland); nelietuviškų žodžių traktavimas lietuviškais, jų neišskiriant kitokiu šriftu, o pagaliau ir korektūros ar laužymo klaidos, dėl kurių, žinoma, autorės negalima kaltinti.

     133-čiame puslapyje "Gabriuko užrašai" užsklendžiami parašu: "Pirmos dalies pabaiga". Gal nedaug tesuklystumėm spėdami, kad antrojoje dalyje Juozukas Gabrys atras intriguojančios "egzotikos" ir Amerikoje, savo vaikišką požiūrį dar "paaštrindamas" naujakurio akiniais. Ar tos antros dalies labiau lauks jaunasis ar vyresnis skaitytojas, atsakyti nebūtų taip lengva...