Spausdinti

 ("Laiškų Lietuviams" konkurse I premiją laimėjęs rašinys)

AUŠRA GYLYTĖ-KARKIENĖ


     Tik išlipusi iš mašinos, girdžiu balsą:

     —    Ką tas ženkliukas reiškia? — Tai mano chemijos kurso draugas rodo pirštu į mano lietuvišką ženkliuką, įklijuotą mašinos lange.

     —    Tai čia toks mūsų lietuviškas ženkliukas, — atsakau. — Jei automobilis sugrius kur nors greitkely, tai kitas lietuvis, pastebėjęs tą ženkliuką, sustos ir tuojau ateis padėti.

     Tai atsakau jam, bet ir pati galvodama, argi iš tiesų kiekvienas lietuvis sustotų ir padėtų.

     —    Eik sau, — nusijuokia mano kolega.

     — Ar rimtai? Tas mažiukas vyras su kardu gali kitus tik atbaidyti...

     —    Visai ne, — atsakau rimtai. — Čia mūsų valstybės ženklas, taip kaip, pavyzdžiui, amerikiečių erelis.

     Tuo metu, kai universiteto kavinėje dairausi lietuvių stalo, kur draugai per pertraukas kalbasi, geria kavą, lošia kortomis arba skaito knygą, mano amerikietis kolega, pildamas šokančią kavą į popierinį puoduką, vėl klausia:

     —    Jūs, tur būt, labai "close community", kad pažįstamas ar nepažįstamas, o tik pamatęs tą ženkliuką, jau tuojau sustoja ir gelbsti.

     —    O taip, mes tikrai esame "close community", ir dėl to aš esu labai laiminga, — linksmai atsakau.

     Mudu abu einame prie stalo, kur Dalia, užsigulusi ant knygos, kala prancūzų kalbos uždavinius. Man irgi reiktų pasiskaityti savo užrašus, bet tasai draugas neatstoja nuo manęs su savo klausimais.

     —    Jei žmogus baltas, kaip ir tu, tai koks čia skirtumas: lietuvis ar nelietuvis?

     Prisipažinsiu, kad tokia tema diskutuoti man nėra lengva. Bet tai jau ne pirmas kartas, kai panašiais klausimais teko kalbėti su kitais studentais ar vyresniais nelietuviais.

     —    Žinoma, yra skirtumas. Tau, tur būt, irgi yra skirtumas Amerika ar kuris kitas kraštas. Už Ameriką, tur būt, eitum kariauti, o už kitą kraštą ar eitum? — Pasakiau tik dėl to, kad reikėjo ką nors pasakyti kuo skubiau, nes tuoj prasidės paskaitos.

     —    Ne, "tur būt, eičiau", bet jau kariavau už Ameriką. O už kokį gi kitą kraštą? Tegu jie sau mušasi.

     —    Tai va, ne tik aš, bet ir tu matai skirtumą. Tą skirtumą mato ir kiti. Pažiūrėk ten, prie ano stalo, vien tik ukrainiečiai studentai, o prie to kampinio ar ne visi lotynų kilmės pietų amerikiečiai? Jie angliškai kalbasi, o vis tiek grupuojasi. Jie ir save atpažįsta, ir Amerikai nekenkia, ir taip yra visur, visame pasaulyje. Reiškia, kad yra labai natūralus jausmas laikytis savos tautybės. Kam mes turėtume laužyti savo prigimtį?

     —    O vieną kartą vis tiek reikės tą prigimtį sulaužyti, — sako mano kolega, maišydamas cukrų su kava mediniu pagaliuku.

     — Daugelis vis taip laikėsi, o paskui asimiliavosi.

     —    Daugelis, bet ne visi, — karštai prieštarauju jam. — Ir mes būsime tie, kurie išliksime. Ar žinai tą žodį "lugan"?

     —    Tai lietuvius pajuokiantis žodis.

     —    Daugiau jau nebepajuokiantis. Mes patys save juo vadiname ir jokios gėdos nejaučiame, nes lietuvis jau nebe "lugan", o garbingas Amerikos pilietis; ir iš kovos lauko nesitraukia, kai reikia kariauti už Ameriką, ir kovoja ne blogiau už kitus, ir kultūrai savo didelę duoklę įneša. Ar atsimeni prezidentą Kennedį? Neilgai jis prezidentavo, o jau suspėjo aplankyti savo tėvų gimtinę Airijoje. Jeigu jis, būdamas prezidentas, nepamiršo savo tėvų krašto, tai nepamiršime ir mes savojo.

     —    Matau, kad labai karštai gini tą savo lietuviškumą. Tai ką jūs darote, kad lietuviais išliktumėte?

     —    Pirmiausia bandom gyventi bendrame geografiniame sektoriuje, arti vieni kitų. Mano tėvai tai suprato ir apsigyveno arti lietuviškos bažnyčios, kur taip pat yra lietuviškos mokyklos, lietuviškos organizacijos, Jaunimo Centras, lietuviškos krautuvės. .. toks lietuviškas centras. Organizuojame chorus, tautinių šokių grupes. Kas gali, rašo knygas — poeziją, prozą, turime savo muzikų, dailininkų, leidžiame laikraščius, žurnalus. Visa tai stiprina mūsų entuziazmą išlikti lietuviais. O entuziazmas ir sąmoningumas ir yra tautinės gyvybės pagrindas. Mažesnis pavojus tam vaikui nutolti nuo lietuvybės, kuris gyvena arčiau lietuviškos kolonijos, kuriam arčiau lietuviai draugai, giminės, lietuviškos mokyklos ir patalpos, kuriose vyksta lietuviški renginiai. Didesnė proga atitrūkti tam, kuris yra visai izoliuotas nuo lietuviško gyvenimo.

     —    O boy, tai jūs lyg atskira valstybė! — sušunka mano amerikietis draugas.

     —    Tai kas čia nuostabaus? Ne mes vieni tai darome. Yra ir kitų tautybių, dar didesnių ir labiau susipratusių už mus, lietuvius, jos šimtmečiais taip tvarkosi.

     —    O vis dėlto aš manau, kad negerai taip skirstytis. Tai silpnina visą kraštą, — protestuoja mano draugas.

     —    O aš manau priešingai, kad tai yra labai gerai! Amerikoje žmonės visada skirstėsi į etnines grupes, o ar Amerika silpna? —    sakau jam. — Etninių grupių visuomenėse mažiau nusikaltimų, daugiau kultūrinio užsidegimo. Laikas praleidžiamas savoje kultūrinėje veikloje. Kaip tai gali silpninti kraštą?

     Kažkas tuo metu palietė mano petį. Tai iš kažkur atsiradęs Algis.

     —    Labas, — linksmai sako jis man lietuviškai. Norėjau jį supažindinti su savo amerikiečiu kolega, bet šis, linktelėjęs galva, pasitraukia atnešti dar kavos.

     —    Truputį klausiausi jūsų pasikalbėjimo, — taria Algis. — Nelengvą temą pradėjai.

     —    Ne aš pradėjau, o jis, — atsakiau.

     —    Tu labai narsiai gini lietuviškus reikalus, — nustebusiu balsu sako man Algis.

     —    Aš beveik viską girdėjau ir bijojau, kad tavęs tas tipelis nesuvarytų į ragą...

     —    Į ragą? Į kokį ragą?

     —    Taip smarkiai kovoji už lietuvybę, o nežinai nei kaip į ragą suvaroma, nei ką aplamai reiškia suvaryti į ragą...

     —    Ne, Algi, nežinau, iš tikro nežinau, — atsakau jam, pasižiūrėdama į Dalią ir traukdama pečiais.

     —    Tuoj sužinosi, kai aš tave į ragą suvarysiu, — nusijuokia Algis, atsisėsdamas šalia manęs.

     —    Tu teisingai tvirtinai, kad entuziazmas ir lietuviškas sąmoningumas yra pagrindas išlikimui. Bet ar to entuziazmo mes turime, ar jo gauname, ar daug yra tokių susipratusių, sąmoningų, pavyzdžiui, kaip tu?

     —    Ne kaip aš, o kaip tu, sakyk. Tu ir kraštą apkeliavęs, ir mokslus išėjęs, ir politikuoti pajėgi.

     —    Daug politikuoju, taip, ir entuziazmui ieškau ugnies, bet kad dažnai aš nesuprantu kitų, o kiti manęs. Kur jie mato ugnį, man rodos vanduo. Štai spauda populiarina ir paskaitininkai dažnai akcentuoja, kad "mes visi žinome, kad mirsime, bet vis vien dirbame, kiek galime". Vadinasi, nors aišku, kad lietuvybės neišlaikysime, bet vis vien reikia stengtis. Visa laimė, kad aš tokiam palyginimui netikiu. Jei tikėčiau, seniai būčiau ranka į viską numojęs; nei man suvažiavimų, nei posėdžių, nei lietuviškų paskaitų, nei nieko. Jei kuri tauta, pavyzdžiui, Suomija, Lietuva ar kita, visu šimtu procentų būtų tikra, kad bus priešo sunaikinta už dešimt ar dvidešimt metų ir niekad kaip tauta jau negyvens, tai kokia prasmė būtų tiesti geležinkelius, plentus, kurti miestus ir t.t.? Taip ir dėl lietuvybės išlikimo: dešimt, dvidešimt metų, ir viskas baigsis? Tai ar verta lietuvybe rūpintis iš viso?

Kastytis Izokaitis   Prieblanda

 

     —    Verta, Algi, verta, net jei ir rytoj jau viskas baigtųsi. Tautos buvo ir išnyko, bet žmonijos kultūrai jų palikimas liko, — impulsyviai pertraukiu Algį.

     —    Ir aš sakau, kad verta, — aiškina jis man toliau, — aš tik manau, kad visuomenės nereikia identifikuoti su fiziniu žmogum. Žmogaus amžius ribotas, o visuomenės ne. Ji nemirs, jei sugebėsime tą tęstinumą išlaikyti. Tai be galo sunku, bet nėra neįmanoma. Girdėjau, kaip tasai amerikietis, tavo kolega, tau sakė, kad prigimtis bus sulaužyta, kad daug buvo, kurie stengėsi, bet asimiliavosi vis vien. Mums tokie pat pavojai, kaip ir aniems. Visos tos etninės ar religinės grupės, kurios išnyko, pradžioje buvo tvirtos, disciplinuotos... jų visų sunykimo procesas vienodas. Disciplina silpnėja, atsiranda paralelizmas, konkurencija dėl vadovybės, stengiamasi dėl kokių nors pasisekimų priskirti sau nuopelnų, o nepasisekimus užmesti kitiems, nėra atsakomybės vienų už kitus ir t.t. Nesantaika ugdo neapykantą, neapykantoje aptemsta protas ir jau nebesuprantama, kur tiesa.

     —    Ar tu manai, kad mes, lietuviai, išeivijoje esame pasimetę, Algi? — klausiu jį.

Dr. Julius Ramonas Laiveliai ir katė

     —    Nesakyčiau, kad pasimetę, bet atrodo, kad nesuprantame situacijos rimtumo. Pasilinksminimai, stovyklos, baliai, šokiai gali būti linksmi, bet suvažiavimai, susirinkimai, posėdžiai turi vykti rimtai. Ne kiekvienas veikimas lietuvybę stiprina. Kartais tas veikimas ją griauna, ir kas svarbiausia, kad mes nesuprantame, kada griauname...

     —    Ką turi galvoje? Koks veikimas griauna?

     —    Mes labai retai apsieiname be peštynių ir be įžeidinėjimų vienas kito per susirinkimus arba posėdžius, net ir bendrame veikime...

     —    Bet ginčai juk reikalingi. Kaipgi kitaip išsiaiškinsim? — nenusileidžiu jam.

     —    Mes jau taip įpratę manyti, kad ginčas yra neigiamybė. Kai sakome "neapsiėjo be ginčų", tai reiškia, kad ten buvo pykčio, nervingumo, nenusileidimų. O kam to reikia? Kiek kartų aš dalyvavau susirinkimuose, kurie baigėsi tokiu būdu ir į kuriuos jaunimas dėl to daugiau ir nebeina. Pažįstu tokių draugų, kurie buvo įsijungę, bet daugiau neina. "Pamatėm", sako, "kaip seniai mušasi... už ką... už nieką... ką ten su jais peštis".

     —    Bet, Algi, — ginčinuosi toliau, — mes, jaunimas, turėtume suprasti, kad jeigu senieji jau tokie pasidarė, juos jau sunku ištiesinti, tai mes neturėtume numoti ranka. Žinai, Algi, man atrodo, kad žmonės ne iš akmens, ne kokios mumijos. Negalime mes norėti, kad jie būtų šalti, labai logiški. Juk į bendruomenę dirbti ateina žmonės visokių įsitikinimų, tai ir nenuostabu, kad kiekvienas vis kitaip reiškiasi su savo politika.

     —Taip, bet kad tos, kaip tu sakai, politikos jau daug per daug! Žiūrėk, toks kolosas — Amerika apsieina su dviem partijom, Kanada gal trim, o mes turim jų net keliolika!

     —    Mes turime keliolika partijų! — išsižiojau nustebusi.

     —    O iš kiek susidaro VLIKas? Kvietė ir mane atstovauti vienai iš jų, bet...

     —    O ko bet? — sušukau entuziastingai, — eik būti diplomatu, tu toks išsilavinęs, labai tiktum!

     —    Nenoriu ir negaliu paveldėti turto, kurio nematau... Aš turiu būti labai sąmoningas suprasti, kam aš atstovauju, ir mokėti apie tai kitiems paaiškinti. Aš stebiuosi, kaip jie beposėdžiaudami nesusimaišo, kas kam atstovauja.

     —    O aš manau gerai, kad daug. Daugiau žmonių, mažiau klaidų padaro; vienas paklysta, kitas pataiso, pasiskirsto darbą, greičiau viską atlieka.

     —    Aš visai nepavydžiu, — atsako Algis, — tegu jų būna ir visas šimtas tų partijų, tik tegu taip žiauriai nesipeša, nekenkia vieni kitiem, nekerštauja, nes tokiu būdu visa tai, ką jie sukuria, čia pat sugriauna. Tai ar tas nekenkia lietuviškumo išlaikymui? Jei organizacijos nesusitaria, tai jos turėtų iškelti tuos punktus, kurie yra labiausiai panašūs, ir visą dėmesį kreipti į juos, o nesusitarimus laikyti antroje vietoje. Juk svarbiausias tikslas yra suvienyti žmones bendram lietuvybės labui. Susiskaldymu silpnėja organizacijų autoritetas. Pradžioje galva buvo VLIKas. Pasakė, ir šventa. Visi klausė ir gerbė, bet kai VLIKas apsiskaldė, nors paskui ir susilipdė, tai autoriteto jau neteko. Jei dar planuojama išlikti, tai tos galvos mums būtinai ir reikia. Čia yra didelė problema ir ji privalo būti išspręsta, ir tai kuo greičiausiai, nes jei mes, jaunieji, į tas partijas nestosim, tai kas pakeis dabartinius atstovus, ir kokia mūsų ateitis?

Aldona Zailskaitė Be pavadinimo

     Iš kitos kavinės pusės, žiūriu, rankose laikydamas pusiausvyrą tarp trijų puodukų kavos, atskuba mano chemijos kolega.

     —    Jau man laikas pradėti laboratorijos tyrimus, — jis skubiai praneša, — išgersiu kavą su jumis ir eisiu prie darbo.

     Palenkęs galvą ties manim, jis, plačiai nusišypsodamas, taria:

     —    Pasakyk man ką nors lietuviškai, man įdomu, kaip skamba jūsų kalba.

     —    Aš tave myliu! — atsakau. Juk tai populiariausias sakinys jaunimo tarpe.

     Bandydamas pakartoti tuos žodžius, mano amerikietis draugas pasilenkia prie mūsų dar arčiau ir sako:

     —    O kas būtų, jei ir įsimylėtume? Ar tai pakenktų jūsų lietuvybės išlikimui?

     — Tėvai užmuštų, that's all! — įsiterpia Dalia.

     Nurydamas karštą kavą, mūsų draugas nuskuba į laboratorijos rūmus.

     —    Matai, beveik jau pasipiršo, — sako Algis.

     —    Nu, Algi, kas būtų, jei ir susituoktumėm?

     — Tavo lietuvybei — kryžius, tai ir viskas! Iš pradžių labai nejaukiai jaustumeisi, bet dar vis ieškotum kontakto su lietuviais. Vėliau apsiprastum, vis toltum ir toltum, o tavo vaikai visai nieko bendro su lietuvybe nenorėtų turėti.

     Aš atsidustu. Algiui taip kalbant, šiurpas pereina per mane ir tuoj pagalvoju, koks būtų tėvams skausmas.

     —    Ar tu manai, Algi, — sakau jam, — kad vaikai negalėtų būti lietuviukais, jei tėvas tuo atveju nesipriešintų?

     —    Užmiršk apie tai, — jis man taria. — Išeivijoje vaiko aplinka yra nelietuviška, jis bręsta dviejose kultūrose. Nebent autoriteto pasiskirstymas šeimoje yra visai vienpusiškas, vaikas visuomet pasirinks tą grupę, kuri yra stipresnė. Iš pradžių jį dar prilaikys prie lietuvybės jo lietuviai seneliai, bet, kai jų daugiau nebus, ir vaikas užaugęs išeis pats į gyvenimą, jam liks tiktai primestas (latent) lietuviškumas — prisiminimai kai kurių lietuviškų papročių, švenčių, valgių ar pasakymų — bet jo aktyvus bendradarbiavimas lietuvių labui bus neaktualus.

     —    Be to, pridėjo Dalia, — jei namuose nekalbama lietuviškai, ar vaikas išmoks kalbą?

     —    O jeigu aš savo vaikus išmokyčiau lietuviškai, gerai lietuviškai, vežčiau į visus lietuviškus parengimus, leisčiau į lietuvišką mokyklą, gal jiems lietuviai patiktų ir norėtų likti lietuviais?

     —    Ir sakyk, — tęsia Algis, — jei į Lietuvą juos išvežčiau. — Lietuvoj, taip, jie būtų lietuviai, bet čia, Amerikoj,... užmiršk. ..

     —    Na, o kodėl žydai, net savo kalbos nemokėdami, lieka žydais. Tai sakau, bet žinau, kad žydus palaiko ne tik kultūra, bet ir religija. Ir toliau galvoju, kad lietuvybės išsilaikymui bažnyčia taip pat svarbu, socialine ir dvasine prasme. Lietuvių bažnyčia duoda solidarumo, prilaiko žmonių kontaktą. Ugdo meilę vienas kitam.

     —    Tu, tur būt, tikrai amerikoniuką turi, —    rimtai nusiteikęs sako man Algis.

     —    Kodėl?

     —    Todėl, kad tau, matau, labai rūpi mišrių vedybų klausimas. Žinok, kad iš mišrių vedybų, kaip žydų sociologų statistikos rodo, tik 50 procentų pasilieka prie žydų, kiti ne. Be to, mums dar toli iki žydų. Jie taip gerai susitvarkę, jie turtingi, jie įtakingi, jie stiprūs, tad, juo būdamas, turi visus šansus ateičiai: nori garbės — turėsi, nori turto — turėsi, pakliūsi į nelaimę — būsi išgelbėtas, jei tave kas puls — būsi apgintas, ir taip per amžius su jais buvo.

     —    Bet, va, žiūrėk, Algi, kiek daug lietuvių su lietuviais susituokę, bet lietuviškai tarp savęs nekalba. Kokia nauda lietuvybei iš tokių?

     Algis, ilgai pagalvojęs, ima teisintis:

     —    Kiekviena tauta turi tam tikrą procentą žmonių, kurie visai nekalba jokia kalba — nebyliai. Jie yra žmonės, ir jų neįmeta į vandenį ir neprigirdo. Ir kita kalba kalbėdamas, daug gero savo tautai gali padaryti. Yra labai gera kalbą mokėti ir ja kalbėti, bet mes negalime atmesti tų, kurie nemoka. Ir jie lietuvybei ir Lietuvai daug gero gali padaryti. Mes neturime jokios teisės tokių, nemokančių lietuviškai, vadinti nelietuviais. Lietuvybė yra prigimta, o kalba išmokstama. Bet taip pat nereikia sakyti, kad kalba nesvarbu. Kalba yra labai svarbus dalykas, nes be jos jau lengviau atitolti nuo pačios kultūros.

     Taip besikalbant, man pasidaro liūdna. Žinome, kas reikalinga lietuvybei išsilaikyti, bet kaip tai įvykdyti?

     —    Žinai, Algi, — lėtai pradedu kalbėti,

     —    koks sutapimas! Mes čia, Amerikoje, taip susirūpinę lietuvybės klausimais, jaučiame tą lietuvišką dvasią, net Lietuvoje nei gimę, nei jos lankę.

     —    O aš buvau Lietuvoje praeitą vasarą, — staigiai prabyla Dalia. — Aplankius savo kraštą, esu įsitikinus, kad kiekvienas lietuvis jaunuolis turi būtinai nors kartą nuvažiuoti. Toks keistas jausmas, kai tą kalbą visur girdi, rodos, angliškai jau tau sunkiau nei lietuviškai! Aš tikrai pajutau pirmą kartą, kur mano gyvybės šaknys. Mačiau, kaip žmonės ten gyvena ir kokia skaudi mūsų istorija, ir supratau, ką reikia daryti, norint ją pakeisti. Vis girdi iš tėvų, kaip ten viskas atrodo, o aplankius įsitikini, kad štai mano gimtinė ir kaip verta dėl tos mūsų šimtmetinės kultūros dirbti ir stengtis. Kiek ten aukojasi dėl lietuviškumo, kiek dirbama dėl lituanistikos! Tą jausmą patyręs, lietuvis jaunuolis užsidega lietuviškumo dvasia.

     —    Žinoma, — pritaria jai Algis, — Lietuvą reikia aplankyti. Tai pamatai, kodėl mus tėvai vertė namuose kalbėti tik lietuviškai, siuntė į lituanistines mokyklas...

     —    O lituanistinės mokyklos! — nusišypsodama staigiai sušunka Dalia. — Atsimeni, kai mes nenorėdavome jų lankyti? Dabar tai galime tik dėkoti tėvams, kad privertė šeštadieniais eiti į mokyklą.

     —    Visa bėda, — svarstau aš toliau, — kad vaikai nenoromis lanko lituanistines mokyklas. Kiek kartų, būnant amerikiečių tarpe, lygiai taip, kaip tas mano chemijos kolega, draugai klausinėja apie Lietuvą. Vienoje mano klasėje toks žydukas draugas klausinėja ir klausinėja apie viską: kokia lietuvių kultūra, kuo skiriasi nuo kitų tautų, kokiai grupei kalba priklauso, ką lietuviai išrado ir t.t. Tempiau, kiek galiu, bet mačiau, kad jis beveik daugiau žino apie Lietuvą negu aš pati. Ir galvojau, kad mes toj lietuviškoj mokykloj, tur būt, ne tai gauname, ko reikėtų. Neatsimenu, kad kas nors lituanistinėj mokykloj būtų aiškinęs, kuo ir kaip lietuvių tautos kūryba ir visa jos kultūra skiriasi nuo kitų tautų. O tai reiktų vaikui labai įsisąmoninti, nes tuo mes nuteiktumėme save ir kitus, kad lietuviai ir pasaulį papuošia savais skirtingais žiedais.

     —    Algi, — užsidegusi kreipiuosi į jį, — kodėl niekas iš lietuvių neparašo kondensuotų, sistemingai gražiai sutvarkytų istorijos knygų kitomis kalbomis, pavyzdžiui, anglų ar net vokiečių ar prancūzų? Dabarties žmogus nemėgsta detalių, jis nori viską greit ir aiškiai suprasti. Mums yra labai reikalinga, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos knygų, parašytų anglų kalba, kurios būtų aiškios, trumpos ir kartu išsamios. Jaunimui per sunku kalti visokias detales lietuvių kalba, o kiekvienas jaunuolis, amerikietis ar anglas, domisi, kas ta Lietuva ir kur ji yra.

     Aš matau, kad Daliai ir ta problema aktuali. Aš atsimenu, kai kartą ji norėjo humanitarinių mokslų paskaitoje palyginti Čiurlionio meną su dabartiniu Prancūzijos menu, — ieškojus per visą biblioteką, nerado daugiau penkių eilučių apie mūsų patį žymiausią menininką!

     — Teisybė, pritaria man Algis. — Lietuviai turėtų remti tokius rašytojus, tiesiog užmokėti jiems iš kokių fondų, kad turėtų pakankamai laiko tokiai istorijai ar knygai apie lietuvių kultūrą parašyti. Taip pat, — tęsia jis toliau, — lituanistinėj mokykloj reikia naujų mokymo metodų, kurie žadintų vaikų interesą. Kodėl dabar taip visi domisi naujomis lietuvių kalbos paskaitomis universitete? Užuot vaikus vertus išmokti detales, kada ir kur rašytojas gimė ir mirė, kelintas vaikas šeimoje ir t.t., arba versti mokytis daugybę eilėraščių, geografijos pamokose upių, upelių ir kalnelių pavadinimus, mokykloje turėtų daugiau pabrėžti, kaip, pavyzdžiui, mūsų kūryba skiriasi nuo kitų, kaip mūsų kūryba pasireiškia pasaulio plotmėje. O lietuvių istorijos pamokose, vietoj visokių nereikalingų pasakėlių, pastatyti Lietuvą tarptautinėje pasaulio įvykių perspektyvoje. Tuo būdu vaikas bus susidomėjęs, ir lituanistinė mokykla netaps tiktai laiko ir energijos eikvojimu.

     Kalbėdamiesi apie lietuviškas mokyklas, prisiminėme, kad ir mums jau laikas eiti į paskaitas. Atsisveikindami jautėme, kad dar daug daug klausimų liko neišdiskutuotų. Yra aišku, kad, ką mes patys įdėsime į savo lietuviškumo ugdymą, tuo vėliau ir naudosimės.