ALFONSAS GRAUSLYS

Kur nėra Dievo, nėra nė žmogaus.

N. Berdyaev

Nepagarba Dievui labiausiai pažeidžia žmogaus vertybę.

G. Courtois

     Kun. Alfonsas Grauslys yra paruošęs spaudai knygą, vardu "Didžioje šviesoje''. Ji šiais metais bus išleista "Krikščionis gyvenime" knygų serijoje. "Laiškų Lietuviams" skaitytojus norime supažindinti su ta knyga, spausdindami pirmąjį jos skyrių "Žmogaus ir krikščionio didybė", susidedanti iš trijų dalių: 1. Suniekintas žmogus, 2. Žmogaus vertybė, 3. Krikščionio vertybė. Šiame numeryje bus tik pirmoji dalis.

Redakcija

1. SUNIEKINTAS ŽMOGUS

     Dievo sąmonei temstant sieloje, vis labiau temsta ir žmogaus vertybės supratimas. Nuvertinus Dievą, liko nuvertintas ir žmogus. Šio nuvertinimo vaisiai: milijonai beteisių vergų koncentracijos stovyklose už geležinės uždangos ir pasibaisėtinai didėja nusikaltimai prieš žmogaus gyvybę šiapus uždangos.

     Tą Dievo sąmonės temdinimą jau nuo vaikystės ten ugdo priešreliginė, o čia bereliginė viešoji mokykla, kuri vėliau ne viename Vakarų pasaulio universitete virsta priešreliginio nusiteikimo židiniu. Tad nenuostabu, kad ne taip jau maža jaunimo dalis ten, o ypač čia, neturėdama gilesnio išauklėjimo (nes be religijos, anot plačiai žinomo šveicarų pedagogo W. Foersterio, sėkmingo auklėjimo nėra), nejausdama atsakomybės, neieškodama aukštesnio gyvenimo įprasminimo, turimą savo laisvę paverčia kenksmingu savo aplinkai ir visuomenei sauvaliavimu. Toksai jaunimas, linkdamas į visokias tą visuomenę ardančias idėjas, ne kartą talkindamas pasaulio dalį pavergusiai diktatūrai bei terorui, vienintelio gyvenimo ''įprasminimo" teieško doroviniame palaidume.

     Žmogaus vertybė šiandien yra sunaikinta, kai šių laikų priešreliginėse totalitarinėse valstybėse, vietoje temdomo Dievo, liko iškeltas kolektyvas; jam paskiras žmogus, policinėm priemonėm verčiamas, privalo besąlyginai nusilenkti. "Kolektyvas, pagal Marksą, atstovauja prarastam Dievui... kolektyve. .. matome visas žmogaus teises sunaikintas", nes "kolektyvas, kiekybinė dauguma, visada istorijoje išnaudojo ir prievartavo, spaudė ir persekiojo kokybinę mažumą. . ."1 Reikėtų dar pridėti, kad šiandieninėse diktatūrinėse valstybėse kolektyvas sudaro tik menką mažumą, kuri įsakinėja daugumai. Šitokiame kolektyve sutrypta žmogaus asmenybė jau negali pasireikšti skirtingais įsitikinimais, negali tvarkytis, vadovaudamasi sava sąžine. Žmogus virsta mažu rateliu didžioje kolektyvo mašinoje, pasidaro miniažmogiu — tokiu pat kaip visi. Taip pamažu žmogus nužmoginamas, o su tokiu žmogum, pagal jų logiką, tegalima nežmoniškai elgtis.

     Žmogaus vertybė suniekinama, kai beteisiškumu ir teroru įgąsdintą, yra nuolatinės baimės stovyje. Tą baimę palaiko labai gausūs šnipai ir visa santvarka, kur beveik kiekvienas turi pranešinėti apie kitą, kur šeimos nariai ar šiaip draugai bijo vienas kito. Taip pat baimę ugdo žmonių iš po nakties dingimai, naktiniai suėmimai, slapti ar pusiau slapti nuteisimai, tardymų metu kankinimais išgaunami neįvykdytų darbų prisipažinimai ir t.t. Kas yra tos visos gąsdinimo priemonės, jei ne, švelniai tariant, pliauškinimas botagu prieš tą, kurs yra pasaulio tvarinijos viršūnė!

     Žmogaus vertybė suniekinama ir demokratiniuose kraštuose, kai, klaidingu humanizmu vadovaujantis, aiškūs ir sunkūs nusikaltimai per lengvai pateisinami. Tie nusikaltimai pateisinami, kildinant juos iš neaiškių paveldėjimų bei neracionalių veiksmų, tad dėl tariamos atsakingumo stokos. Įstatymai ir teisinė praktika yra virtusi beveik kaltinamųjų globėja, labiau palaikydama juos, o ne nuskriaustuosius. To klaidingo humanizmo dėka (žinoma, jei užnugaryje nėra kokių nors kitų visuomenei neaiškių veiksnių), sunkūs nusikaltimai baudžiami lengvomis bausmėmis ir nusikaltimų sunkumas pradeda blukti visuomenės sąmonėje, provokuodamas naujus nusikaltimus. Šitaip elgiantis, ugdoma žmogų žeminanti sąvoka: žmogus esąs mažai atsakinga ar visai neatsakinga būtybė, jis nesąs savęs valdovas. O žemas apie žmogų galvojimas ir nereikalavimas iš jo doroviškai pasitempti, jį morališkai smukdo. Prieš šitokį žmogaus vertybės suniekinimą visa savo literatūrine kūryba protestavo F. Dostojevskis. Anot jo, nusikaltėlis turi pažinti savo nusikaltimo sunkumą ir blogį, turi bausme ir kančia padarytą blogybę atsverti ir tuo būdu per bausmės kančią dvasiškai prisikelti bei dvasiškai praturtėti.

     Žmogaus sieloje Dievą temdyti ir žmogų suniekinti jau per eilę metų planingai skatina iš paslaptingų šaltinių kilusi ir visame Vakarų pasaulyje sklindanti pornografija. Toji pornografija seksualiniais ir seksuališkai kriminaliniais filmais ir visokiais priešgamtiniais rodomais veiksmais tvirkina jaunimą. Savo vadinamaisiais "suaugusiems skiriamais knygynais", o taip pat ir šiaip eiliniuose knygynėliuose gaunama "geltonąja spauda" demoralizavimas dar labiau visus pasiekia.

     Pornografija ugdo pačią didžiausią diskriminaciją, nes diskriminuoja moterį (o juk moterys sudaro pusę žmonijos), kurstydama prievartos bei žiaurumo jausmus jos atžvilgiu. Pornografija žemina moterį, "pamiršdama" ją kaip moterį, o vaizduodama ją tik kaip smaguriavimo įrankį. Žmogus žmogui niekada negali būti tik priemonė, nes žmogus nėra daiktas. Net ir moterystėje seksualumas tėra žmoniškas ir krikščioniškas, kai partneriai, nebūdami vien priemone vienas kitam, fizinį artimumą sudvasina abipusiu sutikimu bei erotine ar artimo meile ar bent tos ar kitos meilės ugdymu. Pornografija žemina žmogaus vertybę, vaizduodama jį bedvasiu gyvuliu, neįstengiančiu savęs suvaldyti. Ji vaizduoja gašlumą pagrindiniu žmogaus jausmu, kurį jis turi tenkinti bet kuria kaina. Pornografija ugdo nesocialiausią vyro tipą, nes ugdo egoistiškiausią priešvisuomeninę aistrą. Pornografijos išugdyti vyrai virsta beširdžiais, šiurkščiais ir šeimai sukurti netinkančiais egoistais. Pornografija yra visokių nusikaltimų priežastis. Tai rodo paskutinės statistikos: pornografijai bei narkotikams plintant, prievartos veiksmų bei moterų žudymų skaičius pasibaisėtinai auga.

     Pornografijos skleidėjai puikiai žino, kad nieku nevaržomas ištvirkimas, tasai dvasinis žmogaus pūdymas, yra visų kilnių idealų kapas. Juk ir Šv. Rašto išmintis tvirtina, kad "juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti..." (1 Kor. 2, 14). O to supūdymo ir Vakarų pasaulio nudvasinimo priešai nori, nes tai būtų tikriausias ženklas, kad artėja pasaulio žlugimas.

     Kalbant apie įvairiopą žmogaus suniekinimą, reikia nepamiršti ir alkoholio bei narkotikų. Žmogus susiniekina, nes, juos vartodamas, aptemdo savo protą — tą žmogaus didybės pagrindą. Visiškai pasigėręs ar narkotikais apsvaigęs, tų nuodų veikimo laikotarpiu, yra jau mažiau žmogus.

     Didesnis ar mažesnis susiniekinimas ateina ir kiekvienoje nedorybėje pasireiškiančiu nesusivaldymu, kai mūsų aukštesnysis "aš" sutrypiamas proto neapvaldomos aistros. Tik įsivaizduokime piktumu, neapykanta ar kerštu įtužusį žmogų. Ar tų priepuolių siautėjimu jis nepasireiškia kaip beprotis?

     Čia reikia iškelti patį didžiausią žmogaus pažeminimą, kylantį iš neteisingos socialinės santvarkos, kai daugelyje kraštų (pvz. Pietų Amerikoje) didžioji žemės ir kitų turtų dalis yra patekusi į nedaugelio savininkų rankas, o didžiausioji tautos dalis medžiagiškai, o dėl to ir dvasiškai, skursta. Medžiaginis skurdas, nepakankamas maitinimasis, ankšti, nehigieniški butai ne tik atima norą ir galimybę rūpintis dvasiniais dalykais, bet ir doroviniu atžvilgiu žmogų demoralizuoja ir nureligina.

     Skurdas, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, nudorovėjimas ir nureligėjimas labiausiai žmogų suniekina. Tad reformų ir teisingesnio turtų paskirstymo siekiantis socialinis veikimas įeina į religinio veikimo programą ir yra kova už žmogaus vertybę bei išaukštinimą. Visos žmogų žeminančios neteisybės kyla iš to, kad tiek komunizmas, tiek ir kapitalizmas savo esme yra bedieviški, dėl to, nesiskaitydami su Dievu, nesiskaito nė su žmogumi.

     Visi tokie reiškiniai, pasikėsinimai prieš žmogaus vertybę ir jos suniekinimas patvirtina šių žodžių teisingumą: "Dievo neigėjai panardina žmonių giminės kilnumą ir vertę purve". Taip yra todėl, kad Dievas yra tas auksas, kuris pagrindžia, tartum pinigą, žmogaus vertybę. Tam auksui išsekus, juo pagrįstas pinigas pasidaro bevertis. Čia dar verta prisiminti įspėjimą, kad "naujoviškas nekrikščionis iš tikrųjų dar nėra pažinęs, ką reiškia nebūti krikščioniu".2

     Niekas nėra taip stipriai mūsų laikais dėstęs ateizmo ir žmogaus niekinimo giminingumo, kaip rusų filosofas Nikolaj Berdyaev. Jo posakis "Ten, kur nėra Dievo, nėra nė žmogaus", virtęs gyvenimo patirtimi ir beveik aksioma, įvairiom atmainom vis naujai skelbiamas jo parašytuose veikaluose. "Žmogaus padėtis be Dievo ar prieš Dievą bei paneigimas jame Dievo paveikslo ir panašumo visada veda prie paties žmogaus paneigimo ir nupuolimo... Žmogus be Dievo nustojo būti žmogumi. Žmogus, praradęs Dievą, pakliuvo priklausomybėn to prado, kurs neturi aiškaus veido ir žmogiškumo".3 "Kiekvienas žmogus ir jo gyvenimas tik tada turi besąlyginę reikšmę ir neleidžia su juo kaip su priemone kuriems nors tikslams ar reikalams elgtis, jei jis yra nemirtinga būtybė. Žmogaus nemarumo neigimas yra lygus jo paties neigimui. .. Jei nėra Dievo, tai nėra nė aukštesnės žmogaus prigimties, tada pasilieka vien tik visuomeninis skruzdėlynas, pagrįstas prievarta... Žmogus tik tada yra žmogus, kai jis yra Dievo paveikslas ir panašumas. .. Dievo nužudymas yra žmogaus nužudymas. Ant dviejų didžiųjų idėjų kapo — Dievo ir žmogaus — iškyla paveikslas pabaisos, žudančios Dievą ir žmogų, paveikslas ateinančio žmogdievio, antžmogio, antikristo".4

     Ne vien Berdyaevas, bet ir kiti krikščionys, tą patį klausimą svarstydami ir to žmogaus suniekinimo pagrindų ieškodami, yra priėję išvados, kad "tasai noras pažeminti žmogų kyla iš gilios neapykantos Dievui. Ši neapykanta yra aiškiaregė: ji jaučia pasibiaurėjimą žmogumi, nes jis yra Dievo paveikslas".5

1.    N. Berdyaev, Nowe Sredniowiecze.

2.    Fr. Nietzsche.

3.    N. Berdyaev, ten pat.

4.    N. Berdyaev, Mirosozercanije Dostojevska-vo.

5.    E. Hello, L’homme.