Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

2. ŽMOGAUS DIDYBĖ

     "Žmogus — tai Švč. Trejybės tvėrimo pažiba".6 Šitaip tvirtindamas, šis rusų ortodoksų pasaulietis teologas galvojo apie tuos daugiskaitoje užrašytus Šv. Rašto (Prad. 1, 26) žodžius: "Padarykime žmogų į mūsų paveikslą ir panašumą, kad viešpatautų. .. visai žemei..." Tuo būdu, žmogus buvo sutvertas pasaulio valdovu. Naujasis Testamentas, tartum aidas, atsiliepdamas į šiuos Senojo Testamento žmogaus sutvėrimo žodžius, nustebimą reikšdamas, sako: "Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai" (Žyd. 2, 6-7). Šis tekstas, aiškintojų tvirtinimu, yra taikomas kaip žmogui, taip ir žmogumi tapusiam Dievo Sūnui.

     Nenuostabu, kad Bažnyčios Tėvai, atsiliepdami į Šv. Rašto tekstus, pagrindžiančius žmogaus didybę, iškilmingais žodžiais tą didybę vaizduoja: "Žmogus yra panašus į Dievą, nes Dievas yra panašus į žmogų"7; "žmogus yra Dievo žmogiškasis veidas"8; "tarp Dievo ir žmogaus yra didžiausia giminystė"9 ir t.t. Rytų krikščionių šventasis Gregorius Palamas, net prieš krikščionių tradiciją išvedžiodamas, tvirtina, kad esą žmogus yra aukštesnis už angelus, nes angelai tėra tik dvasios, skirtos žmogui tarnauti, o žmogus buvo sutvertas į būsimo, ateisiančio Dievažmogio paveikslą... (Nenuostabu, kad šis šventasis vadina žmogų "Dievo stebuklu"!). "Po Dievo, žiūrėk į kiekvieną žmogų kaip Dievą", taip, žmogaus didybe susižavėjusi, skelbia ortodoksų liturgija. Todėl, ypač Rytų krikščionių liturgijoje, taip dažnai apsmilkomi Viešpaties, Jo Motinos ir šventųjų paveikslai; smilkomi ir tikintieji, tie "Dievo paveikslai ir panašumai".

     Besigilinant į žmogaus prigimtį, aiškėja dvasinis pradas joje, kurs, pasireikšdamas protu ir laisva valia, padaro žmogų pasaulio valdovu. Žmogus, sutvertą pasaulio medžiagą bei jos įstatymus panaudodamas, sava kūryba, palenkia gamtą šiam dvasiniam pradui paklusti.

     Jau B. Pascal yra sakęs, kad "žmogus yra tik nendrė, trapiausia gamtoje, bet nendrė mąstanti" ir "kad mąstymas sudaro žmogaus didybę".10 Žmogaus protas — tai "Dievo išminties atspindys".11

     Per savo protą artėdamas į tiesą, mokslo pagalba susekdamas gamtos dėsnius ir jų panaudojimo būdus, žmogus gali dvasiškai augti, medžiaginio gyvenimo sąlygas lengvinti bei gerinti, su ligomis kovoti, gyvenimą ilginti; bet ir šiais atvejais žmonija gali prieiti tokios "pažangos", kuri gresia žmonijos sveikatai ir gyvybei. Ir čia žmogus turi progos savo didybę suniekinti, kai savo protą gali taip panaudoti, kad pasidaro gyvuliškesnis už gyvulį.

     To negana. Šį žmogaus proto pranašumą, šią žmogaus didybę, šiandien suniekina, kaip niekada žmonijos istorijoje, tie, kurie žmogaus protavimą taip apvaržo, kad jis tegali tekėti viena įsakyta vaga. Kai už geležinės uždangos draudžiama visa kitur leidžiama literatūra, kai cenzūra ten nepraleidžia jokių teisingų žinių ar tas žinias falsifikuoja ir žmonių protus maitina melu — ar tuo būdu nestabdoma šimtų milijonų žmonių protinis išsivystymo pajėgumas, ar tai nėra menkesnio intelektualinio tipo žmonių ugdymas — žeminant visą žmoniją?! Kai kiekviena savarankiška mintis persekiojama, kai kūrybingiausi žmonės uždaromi į beprotnamius, ar tuo būdu neskriaudžiama visa žmonija?! Kur nėra laisvės protauti, ten tikros kūrybos nėra. Ten ir talentingiausi kūrėjai tegali pasireikšti sumenkinta kūryba.

     Kokia likimo ironija, kai prisimeni, kad ten kadaise jų protėviai, skelbdamiesi laisvamaniais, tyčiojosi iš Bažnyčios dėl jos draudžiamų skaityti knygų Indekso (sąrašo), o šiandien jų vaikaičiai ateistai įvedė tokį, kad ir nerašytą, knygų indeksą, prieš kurį buvęs katalikų Bažnyčios sąrašas tebuvo tik nedidelis sąrašėlis. Ir tie visi protiniai prievartavimai vyksta ten tuo laiku, kai Bažnyčia II Vatikano Suvažiavimo įtakoje savo Indeksą panaikino ir dėl šių ir panašių knygų skaitymo leido žmonėms sava sąžine apsispręsti.

* * *

     Žmogaus didybės dar didesnis pagrindas — tai antroji žmogaus dvasios galia — valia, laisva valia. Jau ir filosofas yra sakęs, kad "žmogaus panašumo į Dievą pagrindas — tai ypač laisvė".12

     Žmogaus valios laisvė pasireiškia vidiniu apsisprendimu už jo branginamą tikrą ar tariamą vertybę. Šis apsisprendimas nepasiduoda ir protestuoja prieš kiekvieną bandymą, jį išoriniai fizine ar moraline prievarta apspręsti.

     N. Berdyaev savo veikaluose kalba apie ta žmogaus galimybę laisvai apsispręsti, apie tą jo didybę. Jo įsitikinimu ir tvirtinimu, "laisvės neigimas — tai žmogaus individualybės žalojimas, žmogaus dvasios gyvenimo gesinimas".13 "Laisvė — tai aukštesnė gėrybė, nuo jos negali atsisakyti žmogus, nenustodamas būti žmogumi",14 nes, anot jo, savo laisvu susivaldymu, savęs apvaldymu, gundančio apsisprendimo metu žmogus, laisvai pasirinkdamas dorovinį gėrį, pasisako už savo žmogišką vertybę.

     Ši laisva galimybė apsispręsti už gėrį, svarbusis žmogaus didybės pagrindas, paties žmogaus ar kitų galinčių jam įsakinėti, taip pat gali būti suniekintas. Žmogus suniekina savo turimą laisvę, kai jo gyvenime ji virsta sauvaliavimu, sąmoningu nesiskaitymu su kitų žmonių teisėmis. "Sauvaliavime žūna laisvė... Laisvė, kaip sauvaliavimas, sunaikina save, pereina į savo priešingumą, demoralizuoja ir žudo žmogų".15 Sauvaliavimas, anot N. Berdyaevo, neišvengiamai veda į vergavimą, gesina žmogaus paveikslą. "Jei viskas žmogui leista, tai žmogaus laisvė virsta vergavimu sau"16 ir pridėsime dar —"grėsme kitiems".

     Juk ir šiandieninėse demokratinėse valstybėse žmonės labiausiai nukenčia dėl laisvės pavertimo sauvaliavimu. Tose valstybėse negalvojama ir nuo pat jaunystės neaiškinama, kad laisvei reikia bręsti, kad neišauklėtiems žmonėms laisvė — tai peilis, duotas į rankas. Neaiškinama, ypač jaunimui, kad vienų neribota laisvė virsta teroru ir vergyste kitiems, kad reikia skaitytis su kitais, nes kitaip virsime nesocialiais, nesugyvenamais ir kitų nekenčiamais. Neaiškinama, kad laisvė nėra vien teisėmis naudojimasis, bet turi ir pareigų.

     Totalitarinėse valstybėse paprasčiausios, visame pasaulyje suprantamos, teisės ir laisvės yra atimtos. Partija numato viską, įsako viską, nustato žmogaus išorinį ir vidinį gyvenimą. Kodėl tenai nėra laisvės? Kodėl žmogus, ir šios žmogaus dvasios galios atžvilgiu, yra suniekintas? Kodėl tenai taip pavergtas žmogus, kad Vakarų pasaulio žmogui, to pavergimo nepatyrusiam, beveik neįmanoma paaiškinti ir įtikinti, kad taip yra ir gali būti? Tasai pavergimas tik todėl ir yra, kad tos policinės valstybės yra ateistinės.

     Nepamirškime, kad žmogaus laisvė, tasai žmogaus dvasinės prigimties įrodymas, į tos laisvės šaltinį — Dievą rodo. Juk iš gamtos, kurioje viešpatauja jos įstatymų būtinumas, laisvės negalima kildinti. O juk ir pats "Dievo buvimas — tai žmogaus laisvių skelbimo charta. Žmogaus garbė glūdi tame, kad nebūtų pavaldiniu to, kas žemiau jo... bet, tam reikia, kad būtų kas aukščiau jo.. ."17 O be to, "dvasinis pradas žmoguje yra tikroji laisvė, o dvasios neigimas, išmąstytas iki galo, neišvengiamai veda į laisvės paneigimą.. .18 Ten visa to vaisius — tai žmogaus pavergimas, kurį D. S. Merežkovskij šitaip charakterizavo: "Tik ten, kur laisvės be Dievo ir prieš Dievą ieškodami žmonės įkliuvo į nematytą nuo pa-saulio pradžios vergiją... jie supras, ką reiškia Dantės žodžiai: didžiausia Dievo dovana žmonėms — tai laisvė".19 Kaip matyti iš knygos konteksto, čia autorius galvojo apie bedieviškojo komunizmo pavergtas tautas.

* ★ *

     Žmogaus didybę taip pat skelbia ir kai kurie jo dvasiniai nusiteikimai.

     Žmogus — tai būtybė, kuri savo svajonėmis ir ilgesiais norėtų perviršyti save, kuri beveik niekada nėra patenkinta sava dabartim. Iš čia ir kilo žinomas šv. Augustino posakis: "Sutvėrei mus Dieve sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės tavyje".

     Kai kas tvirtina, kad žmogaus didybę bei jo dvasinę prigimtį pagrindžia Dievo, dorybės, tiesos pažinimo ir grožio įgimti ilgesiai. Šie ilgesiai pasireiškia religija, sąžine, rodančia kelią į dorovinį gėrį, mokslu ir menu. Bedievybės valdomuose kraštuose šie ilgesiai, taigi ir žmogus, yra suniekinti, nes religija ten persekiojama. Dievą atmetant, sąžinės autoritetas sugriautas, bešališko, tikrovę atitinkančio mokslo nėra, o nesavarankiškas menas tėra tik menas iš vardo.

     Anot V. Solovjev'o, žmogus yra besigėdintis gyvūnas. Ko jis gėdisi? Kai kurių funkcijų, kurios yra bendros ir gyvuliams; jis gėdisi ir moralinio blogio, nes jį padaręs slepiasi arba sugautas blogyje, pvz. mele, nejaukiai jaučiasi, raudonuoja. Jei tų dalykų žmogus gėdisi, ar tai nereiškia, kad jis jaučiasi stovįs aukščiau gyvulių, kad jis skirtas aukštesniam moraliniam gėriui? Todėl filosofas E. Kant šiuo žmogaus moralinio gėrio siekimu grindžia žmogaus vertybę (Wuerde).

* * *

     II Vatikano Bažnyčios Suvažiavimo raštai irgi skelbia žmogaus didybę bei vertę. Tai surandame ypač pastoralinėje konstitucijoje "Bažnyčia dabartiniame pasaulyje".

     Minėtoje konstitucijoje sakoma, kad "žmogus teisingai galvoja, jog savo protu stovi virš visų daiktų pasaulio... žmogus turi į savo širdį įrašytą Dievo įstatymą, kurio laikymasis kaip tik yra asmens kilnumas. .. žmogaus vertybė reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai pasirinkdamas ... žmogaus vertybė ypač plaukia iš jo pašaukimo bendrauti su Dievu... Bažnyčia tiki, kad Dievo pripažinimas jokiu būdu nėra priešingas žmogaus vertybei, nes pačiame Dievuje yra šios vertybės pagrindas ir atbaigtis... visų bendruomenės institucijų pagrindas, centras ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo... vis giliau įsisąmoninama, koks vertingas yra žmogaus asmuo... Jo teisės ir pareigos yra visuotinės, neliečiamos... visi žmonės turi vis lygiau naudotis laisve... Evangelijos raugas žadino ir tebežadina žmogaus širdyje neužgniaužiamą pagarbos reikalavimą savo asmens vertybei... Pagarba ir meilė taip pat turi būti reiškiama tiems, kurie visuomeniškai, politiškai ir net religiškai yra kitaip nusistatę ir kitaip elgiasi, negu mes..." (II Vatikano Susirinkimo Dokumentai, I dal. p. 179 ir toliau).

     Susirinkimo pareiškime "apie tikėjimo laisvę" sakoma, jog "toji laisvė reiškia, kad tikėjimo srityje žmogui negali daryti prievartos kitas žmogus, visuomeninė grupė ar bet kokie žmonių vyresnieji... tikėjimo srityje niekas negali būti nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas ją sekti... turi būti išlaikytas pilnos laisvės principas, kuris reikalauja pripažinti žmogui kuo daugiausia laisvės, apribojant ją tik, kada ir kiek tai reikalinga..." (II Vatikano Susirinkimo Dokumentai, 2 dal. p. 290 ir 296).

     Todėl nenuostabu, kad tikrai krikščioniškai nusiteikusieji vertino ir brangino žmogų. "Dostojevskio dorovinės pasaulėžvalgos centre pripažįstama kiekvienos žmogiškos būtybės absoliutinė reikšmė, nes, anot jo, kiekviename žmoguje reikia gerbti Dievo paveikslą ir panašumą... Dostojevskio kūryba persunkta beribe užuojauta žmogui... Niekas nebuvo taip sužeistas begalinės žmogiškos kančios: jo širdis nuolat kraujavo".20

     Mūsų laikais žmogaus didybę ypač pabrėžia katalikų tarpe, Charles de Foucauld dvasioje susikūrę, "mažieji broliai ir seserys". Rene Voillaume, šių brolių vyresnysis, štai ką rašo: "Kiekvienas žmogus, sutvertas pagal Dievo paveikslą — tai truputis Absoliuto. Tad nėra tuščiai prarastas laikas, kai mažiausiai reikšmingą žmogų, kaip savo brolį, mylime tartum jis vienas būtų pasaulyje; nors jo moralinis skurdas būtų ir labai didelis, drįstu tvirtinti, kad jis yra tiek meilės vertas, kaip pats Dievas".21 Todėl jo mažieji broliai ir seserys, gyvendami iš savo rankų darbo, jokių aukų nereikalaudami, taip pagarbiai ir švelniai su kiekvienu vargstančiu elgiasi, visai nestatydami savo meilei ribų net ir tokiu atžvilgiu, kai toji meilė nėra sėkminga ir už kurią vargstantieji nėra dėkingi. Šitaip jie seka savo darbų įkvėpėją, kuris, kaip Sacharos atsiskyrėlis, skelbė krikščionybę be žodžių, vien tylia savo meile, į jį gausiai besikreipiantiems visokiais būdais padėdamas. Pasirengęs dieną ar naktį, kad ir nepatogiausiu metu, artimui tarnauti, jis giedria šypsena nutraukdavo savo adoraciją Švenčiausiojo akivaizdoje, žinodamas, kad nutraukia savo meilės tarnybą Mylimajam vienu pavidalu, kad galėtų vargstančiųjų asmenyje tarnauti tam pačiam Jėzui Kristui kitu pavidalu.

6.    Paul Evdokimov, L’Amour fou de Dieu. Editions du Seuil, 1973.

7.    Klemensas Aleksandrietis.

8.    Šv. Grigalius Nysietis.

9.    Šv. Makaras.

10.    Pensees, nr. 347, 346.

11.    Šv. Maksimas.

12.    N. Berdyaev, Mirosozercanje Dostojevskavo.

13.    14. Filosofija svobodnavo ducha.

15, 16. N. Berdyaev, Mirosozercanje Dostojevskavo.

17, 18. N. Berdyaev, Carstvo ducha i carstvo kesaria.

19.    Žizn Dante, Editions Petropolis—Bruxelles, 1939.

20.    N. Berdyaev, Mirosozercanje Dostojevskavo.

21.    Au coeur de Masses. Les Editions du Cerf, Paris.