Spausdinti

KĘSTUTIS TRIMAKAS

     Ne per seniausiai teko susidurti su labai stipriu ir dramatišku blogio atvaizdavimu, kokio dar nebuvo tekę užtikti nei knygos puslapiuose, nei kino ekrane. Įspūdis pritrenkiąs, bet ne paraližuojąs; sunkiai išblėsinamas, bet ne persekiojantis. "The Exorcist" (Egzorcistas) — toks knygos pavadinimas. Tai knyga, prieš kiek laiko tapusi viena labiausiai perkama ir skaitoma. Pagal knygą susuktas filmas greitu laiku tapo kino istorijoj vienu labiausiai žiūrimu filmu.

TURINYS

     Kino artistės Chris MacNeal dvylikametės dukters ramias dienas sukrečia keisti reiškiniai. Pradžioj lyg nekaltai, lyg iš smalsumo panaudojus okultistinę lėkštę, atsiduria savo vaizduotės ar antgamtinės jėgos įtakoj. Tampa psichine ligone ar Piktojo apsėstąja. Nesukalbama, svaičiojasi keiksmais ir kaltinimais, vemia ir dega neapykanta visiems kitiems. Su nepaprasta jėga nusuka sprandą ir išmeta pro langą savo motinos meilužį — filmų direktorių Dennings. Nuodugnūs medicininiai ir psichiatriniai išegzaminavimai nenurodo jokios natūralios priežasties. Neišaiškinti lieka ir kiti reiškiniai jos miegamajame: bildesiai, baldų judėjimas, spiegiantis šaltis. Psichiatras pasiūlo "atgyvenusius" egzortus, kaip paskutinę priemonę, kuria jis pats netiki. Tikėjimui ir antgamtiniams pasireiškimams abejingas jėzuitas psichiatras-kunigas tėv. Karras ištiria mergaitę ir perduoda vyskupui faktus, kurių šviesoj leidžiama atlikti egzortų apeigas. Egzorcistas tėv. Merrin miršta širdies smūgiu. Jam padėjęs tėv. Karras kviečia velnią į save ir, iššokdamas pro langą, žūsta. Tuo pat metu mergaitė pasveiksta.


Adomas Galdikas Kompozicija Nr. 3

BLOGIO ATVAIZDAVIMAS

     Blogis dažnai slepiasi po gražumo kauke — iš to pagunda. Bet blogis be priedangos yra biaurus. "The Exorcist" veikale blogis yra atveriamas visu savo baiurumu: aplinkos užteršimu, šiurpą sukeliančiu elgesiu, blogio pastangomis žmones visiškai nužmoginti.

     Apsėstosios miegamasis persisunkia baisiu šalčiu, prisipildo smarve ir nejaukia, nervus dirginančia atmosfera. Mergaitė vemia, apspiaudo kitus, keikia, piktžodžiauja, desekruoja altorių ir statulą kaimyninėj bažnyčioj, išniekina save kryžiumi. Kai kas klausia: kam yra parinkti tokie šlykštūs pavyzdžiai? Ar nebūtų buvę galima vietoj krikščionių - katalikų religijos šventenybių panaudoti, sakykim, žydų ar kokios nebūtos religijos objektus? Atsakymas aiškus: jei norima parodyti blogio biaurumą, tenka atskleisti jo tikrą šlykštumą. O blogis dega neapykanta ir siekia išniekinti tai, kas tikrai švenčiausia. Tad ir tenka tai parodyti.

     Vienas "The Exorcist" kritikų, domininkonas tėv. Richard Woods teigia, kad "velnio tikras darbas yra gundymas" ir kad to veikale beveik visai nėra. Ar iš tikro jame gundymas nevaizduojamas? Kai tėv. Karras paklausia: "Koks yra velnio apsėdimo tikslas?", tėv. Merrin jam atsako: "Kas gali žinoti? Bet aš manau, kad demonas taiko ne į apsėstąjį, bet į mus, stebėtojus, į kiekvieną šiuose namuose. Manau, kad jo tikslas yra įstumti mus į beviltiškumą, atmesti mūsų pačių žmogiškumą, kad galutinai į save žiūrėtume, kaip į gyvulius, niekšingus ir pūvančius, be garbės, biaurius, nevertus ... ir čia, gal būt, glūdi svarbiausias dalykas — nevertumas. Nes, manau, tikėjimas Dievu yra visai ne proto dalykas. Manau, kad tai meilės dalykas — priimti galimybę, kad Dievas mus gali mylėti"(369). Apsėstosios lūpomis kiekvienam taikoma į jo silpniausią ir jautriausią vietą — čia kaip tik ir glūdi didžiausias gundymas pulti į beviltiškumą. Tėv. Merrin kaltinamas atsidavimu archeologiniams tyrinėjimams dykumoj ir nesirūpinimu kitais; tėv. Karras — išėjimu į vienuolyną ir palikimu vienišos motinos (ji sirguliuojanti, miršta — be priežiūros); o aktorė-motina kaltinama, kad pastačiusi savo karjerą aukščiau visko, net savo dukters, kuri dėl to nužudžiusi savo motinos meilužį.

     Veikale atvaizduotas blogis daro tokį stiprų ir įtikinantį įspūdį, kad psichiškai silpnesnieji gali būti iš pusiausvyros išmušti, o linkę pirmajam įspūdžiui "pasiduoti" gali iš jo nebepasikelti ir pasmerkti veikalą vien dėl keiksmų gausumo ar ko panašaus (nei vieniems, nei kitiems filmo matyti nepatartina). Tačiau reikia būti atviram veikalo antrajai daliai, ypač galui, kuriame išrišamas apsėdimas. Jei nebūtų tokios pabaigos, ir aš būčiau likęs veikalu nepatenkintas bei prislėgtas nejaukaus įspūdžio. Tik perskaičius veikalo galą, man visas įvykis atsistojo kitoj šviesoj. Norisi pasakyti, kad, jei nebūtų buvę tokio blogio pertekliaus veikalo pirmoj daly, nebūtų nei gale taip pajusta iš to blogio išvaduojančio gėrio palaimos.

GĖRIO ATVAIZDAVIMAS

     "Chicago Tribune" (1973.1.19) aprašytas Oak Brook pastorius savo pamoksle apie "The Exorcist" taip kalbėjo: "Filme matome, kaip demonai yra blogi... kas yra kaltė. .. kunigas, kuris prisipildo kalte, išsiegzortuoja save savižudybe... Filmas neduoda mums jokio atsakymo".

     O vis dėlto "The Exorcist" veikalas duoda labai stiprų ir gilų atsakymą. Tiesa, filme tai nėra taip aiškiai išryškinta, kaip knygoje. Naudosimės knyga.

     Visoje knygoje (kaip ir filme) nerodoma blogio pergalės. Jau pačioje veikalo pradžioje vaizduojama kova tarp gėrio ir blogio. Vienu laiku blogis dūksta, bet jo veikimui vis dedamos ribos. Galutinai gėrio pergalei paruošiama dirva. "The Exorcist" tema suskamba aktorės MacNeal įsidėmėtoj citatoj iš tėv. Merrin knygos (iš tikro, paimta iš Kardinolo Newmano): "Mes patiriame tvarką, pastovumą, mus supančio medžiaginio pasaulio amžiną atsinaujinimą. .. Daiktų iširimas vis gimdo šviežias formas, o viena mirtis yra tūkstančio gyvybių motina" (341-342). Tai veikalo leitmotyvas. Jo gale abu egzorcistai-kunigai žūva; žūvant antrajam, mergaitė išvaduojama iš apsėdimo. Kas yra tie du asmenys, kurie savo likimą taip susiriša su apsėstosios išvadavimu?

     Tėv. Merrin yra buvęs misijonierius, mistikas, archeologas-rašytojas (lyg Teilhard De Chardin), tvirtas savo tikėjime, bet silpnos sveikatos, jau anksčiau susidūręs su velniu ir laimėjęs. Jis prie šių egzortų eina, kaip prie savo pareigos, neveikiamas įspūdžių — nei velnio blogio, nei žmonių kančios. Velnias pranašauja jo pralaimėjimą. Tėv. Merrin egzortų metu miršta širdies smūgiu.

     Tėv. Karras yra kunigas-psichiatras, abejojąs tikėjime, mergaitės apsėdimą ilgą laiką aiškinęs vien kaip psichinį dalyką. Jis labai žmogiškas. Kas privedė tėv. Karra prie šuolio į mirtį? Ilgai užtrukę egzortai dar vis neatnešė jokių rezultatų. Visi jautėsi išsisėmę. Kartą tėv. Karras užtiko apsėstosios motiną, verkiančią prie savo dukters fotografijų. Kaip buvo pasikeitusi... kaip sužalota ta, kuri fotografijose atrodė taip pilna nekaltos vaikiškos gyvybės! Tėv. Karro "rankos pradėjo drebėti ir užuojauta staiga aklai ištvino į pyktį... Jis turi eiti... ką nors daryti... kam nors padėti... bandyti. .(387) Apsėstosios miegamajame jis atranda širdies smūgiu mirusį tėv. Merrin. Tėv. Karras nebeišlaiko ir ima kviesti šėtoną į save: "Na, pamėgink! Pamėgink mane, pralaimėtojau! Pabandyk mane! Palik mergaitę ir paimk mane! Paimk mane! Ateik į..." (389). Apsėstosios motina išgirsta bildesį, lyg grumtynes miegamajame ir tėv. Karro šauksmą: "Ne! Aš tau neleisiu jų žeisti! Tu jų daugiau nežeisi! Tu eisi su..." Išgirdusi baisų stiklų dūžesį, įbėgusi su aukle, randa išmuštą langą. Pasilenkusios pro langą, žemai apačioj pamato sumaigytą tėv. Karro kūną. Tuo tarpu mergaitė buvo išlaisvinta. Iškviestas kunigas tėv. Karrą dar randa vos, vos gyvą, bet nebegalintį kalbėti. Paklaustas, ar nori eiti išpažinties ir ar gailisi už nuodėmes, tėv.

     Karras du kartus paspaudžia kunigo ranką. Po nuodėmių atleidimo mirštančiojo akys yra "prisipildžiusios ramybe... ir kažkuo paslaptingai panašiu į džiaugsmą, kai širdies ilgesys išsipildo" (392-393).

     Toks yra šio veikalo atsakymas į blogį — paaukojimas gyvybės išvaduoti kitus iš blogio vergovės. Įdomiai sugretinami abiejų kunigų keliai: tėvo Merrin kelias iš Dievo į žmones, ir tėvo Karro kelias — iš žmonių į Dievą.

ŽMONIŲ REAKCIJA

     Žmonių masinį susidomėjimą "The Exorcist" knyga ir filmu žinovai įvairiai aiškina. Vieni spėja, kad tai yra per daug suracionalintos žmonijos neracionali reakcija (dr. Thayer Greene); kiti laiko tai sumaterialėjusios žmonijos tendencija grįžti į vidų (psichologas L. Leshan); treti — masės noru pasidirginti šiurpulingais vaizdais.

     Kiekvienu atveju, to filmo žiūrinti publika dažnai pasirodo nesubrendusi, reaguodama beprasmiu klykavimu, kur reikėtų reaguoti gilia rimtimi. Vis dėlto lygiai kaip Rafaelio "Mona Lizos" paveikslo vertė nepriklauso nuo kvatojančio turisto, šaukiančio kitiems: "Ji mane sekioja akimis", taip ir "The Exorcist" vertė nepriklauso nuo jo žiūrovų keisto reagavimo. Bet atviram ir pasirengusiam su rimtimi stebėti dramatišką blogio įsibrovimą į žmonių gyvenimą ir jų išvadavimą kitų pasiaukojimu "The Exorcist" veikalas tiek knygos puslapiuose, tiek kino ekrane suteiks įspūdingą išgyvenimą.

PSICHINĖ LIGA AR VELNIO APSĖDIMAS?

     "The Exorcist" filmas naujai atvėrė klausimą, ar šėtono apsėdimų yra buvę, ar aplamai tokie apsėdimai galimi, ar tokie įvykiai nelaikytini sunkia psichine liga. Ką šiuo klausimu byloja nuo senų laikų iki šiol surinktos psichiatrijos ir religijos-teologijos žinios?

     Aiškiausiai apie velnio apsėdimus kalba Naujasis Testamentas, kuriame aprašoma, kaip Kristus išvarė velnius iš apsėstųjų. Tai tvirčiausias liudijimas. Tuo pasiremdama. Katalikų Bažnyčia, o taip pat ir kitos krikščionių Bažnyčios tikėjo velnio buvimu ir apsėdimų galimybe. Tuo pasiremdamas, 1972 m. gale popiežius Paulius VI bendros audiencijos kalboj tvirtino: "Taip mes žinome, kad ši neaiški ir sukrečianti būtybė tikrai yra ir kad ji tebeveikia su klastingu gudrumu" (L'Osservatore Romano, XII, 17). Spėjama, kad ši kalba buvo ypač taikoma liberališkesniems teologams, linkusiems silpninti doktriną apie velnią. Naujajame

     Testamente kalbama tiek apie apsėstuosius, tiek apie turinčius "nebylę dvasią" ar priepuolius. Tokie išsireiškimai kelia klausimą, ar kartais jie neišreiškia ano meto žmonių įsitikinimų bent kai kurias ligas laikyti velnio apsėdimu. Ypač psichinės ligos senovėje daugelio buvo laikomos "dvasių apsėdimu". Akmens amžiaus iškasenose randamos kaukuolės su didelėmis skylėmis — spėjama, kad skylių išmušimu buvo siekiama išleisti "dvasias" iš psichiškai sergančiųjų. Ypač viduramžių laikais paplito įsitikinimas, kad psichiškai sergantieji yra apsėsti blogų dvasių. Pradžioj tokie buvo gydomi egzortais — maldų kalbėjimu ir rankų uždėjimu. Tačiau vėliau ėmė vyrauti įsitikinimas, kad tokie velnius prisiima laisvu noru, kad "raganos" sudaro sutartį su velniu ir sėja visokias negeroves, kaip marą, audras ir kitokias nelaimes. Popiežius Inocentas VIII 1484 m. išleido bulą "Summis Desiderantes Affectibus", kurioje ragino dvasiškius visais būdais kovoti prieš raganas. Kartu su bula buvo platinamas dviejų domininkonų sudarytas vadovėlis "Malleus Maleficorum" (Raganų Plaktukas), kuriame nurodomi būdai, kaip kovoti prieš raganas. Europą, o vėliau ir Amerikos kolonijas, užliejo raganų persekiojimo banga. Raganų kankinimai iki prisipažinimo ir deginimai vyko ne tik katalikų, bet ir protestantų kraštuose. Treves mieste per keletą metų sudeginta 7000; Genevoje vien 1515 m. sudeginta 500; Bamberge vieno vyskupo valdymo metu — 600.

     Prieš tokį žiaurų, nepagrįstą nekaltų, psichiškai sergančių žmonių kankinimą ir žudymą pasigirdo balsai, paremti racionaliu protu. Išspausdintais veikalais Johann Weyer (1563 m.) ir Reginai Scot (1584 m.) ėmė aiškinti, kad tokie žmonės nėra velnio apsėsti, bet serga kūnu ir protu. Atsirado vienas kitas drąsuolis, kuris ne tik mokslo, bet ir krikščionybės vardan ėmė užstoti nelaiminguosius. Labiausiai pažymėtinas yra šv. Vincentas Paulietis, kuris, net gresiant pavojui jo gyvybei, nesiliovė tvirtinti: "Proto ligos nesiskiria nuo kūno ligų... ir krikščionybė reikalauja tokiems padėti". Įsisiūbavęs fanatizmas negreit atslūgo. Paskutinės "raganos" sudeginimas buvo po 200 metų — 1782 m.

     Paskutinėj "New Catholic Encyclopedia" laidoj rašoma: "Psichiatrija parodė, kad pasąmonės veikimas išaiškina, jei ne beveik visas, tai bent daugelį nenormalių veiksmų, kuriuos ankstyvesnės kartos priskirdavo velnių veikimui". Nenuostabu, kad dėl to dėmesys velniui išblėso. Net tokiame pavyzdiniame katalikų Gregorianumo Universitete Romoj teologijos vadovėlių naujoj laidoj buvo išleisti skyriai apie velnius ir angelus.

     Vis dėlto tikėjimas velnio buvimu nėra jau taip visai išblėsęs. Aiškiai matyti, kad popiežius Paulius VI savo kalba norėjo į jį atkreipti dėmesį. Olandų Katekizme taip pat teigiama, kad "Jėzus kalba apie Šėtoną, kaip apie asmeninę jėgą" (110). Anglikonų Bažnyčia neseniai atgaivino egzortų apeigas ir paskyrė egzorcistus visoj Britanijoj. Iš netolimos praeities yra minimas vienas, antras, trečias sukrečiantis įvykis, kuris lieka neišaiškintas. Bet paprastai tokie įvykiai arba visai neišeina į viešumą, arba tik po kurio laiko, kaip ir tas 1949 m. įvykis su tuo 14 m. berniuku Mount Rainer, Md., kuriuo remdamasis William P. Blatty parašė "The Exorcist". Psichiatrai ir psichologai paprastai tokius fenomenus mėgintų aiškinti pasąmonės veikimu ir gal parapsichologijos reiškiniais, bet pasitaiko vienas kitas, kuris čia prileidžia antgamtės veikimą, kaip pvz. Milwaukee psichiatras dr. Alan Reed, kuris prileidžia, kad kai kurias sunkiausias psichines ligas tektų gal aiškinti apsėdimu.

     Išvados vietoje tenka susumuoti šiuos faktus. Naujasis Testamentas skelbia Kristų išvarius velnius. Krikščionių Bažnyčios tradicinis mokslas tai tvirtino, bet moderniais laikais teologijos dėmesys velnio buvimui yra labai sumažėjęs, ypač gal dėl to, kad buvo išaiškinta, jog viduramžiais laikomi dvasiomis apsėstieji tebuvo psichiškai sergantieji. Vis dėlto ir šiais laikais pasitaiko neišaiškinamų reiškinių, kurie ir toliau kelia įvairių klausimų.