CHARIOTS OF THE GODS

     Švarus, jauniems ir seniems matytinas filmas, pagamintas Sun International bendrovės. Čia perteikiama Erich von Daniken knygoje “Chariots of the Gods” pateikta medžiaga, kur daugelis nuostabių dalykų bandoma aiškinti iš kito pasaulio atvykusių būtybių veikimu. Pradedama nuo surastų senų braižinių, labai senų raštų, net ir Šventojo Rašto, ir bandoma aiškinti, kad Sodomos ir Gomoros sunaikinimas buvęs atominis, kad Elijo ratai danguje — tai tolimųjų erdvių keliautojai ir pan.

     Parodomos Egipto piramidės, paslaptingos Easter Island skulptūros ir daugybė kitų nuostabių dalykų iš įvairiausių pasaulio dalių, išryškinant pastatų, raižinių bei skulptūrų nepaprastumą ir įtaigojant, kad tai gal ne primityvių žmonių darbas, o atvykusiųjų iš kitų pasaulių. Aišku, kad tokia beletristika rimtas žmogus nepatikės, bet vis dėlto filmas yra įdomus geografiniu bei istoriniu atžvilgiu, nes parodo eilę įdomybių Afrikoje, Pietų Amerikoje ir kitose pasaulio šalyse. Tad filmas yra lyg kelionių aprašymas su įdomiais vaizdais. Tai ir yra jo stiprybė.

MAME

     Warner Brothers gamybos filmas, susuktas pagal muzikinį 1959 m. Broadway vaidinimą “Aunt Mame”, kurį sukūrė Jerome Lawrence, sekdamas Patrick Dennis romaną. Turinys nesudėtingas: turtinga, ekstravagantiška moteris paima globoti savo mirusio jaunesniojo brolio sūnelį, kurį pamėgsta, bet nemoka jo auklėti. Jį siunčia į ultramodernią mokyklą, kur nėra nei mokslo programos, nei tvarkos. Pati išmoko jį įvairių necenzūriškų žodžių. Paskui įvyksta nemalonus netikėtinumas, kai paaugęs berniukas susižieduoja su jai nepatinkančia mergaite. Jai pasiseka vestuves suardyti. Vėliau jis veda simpatingą tarnaitę.

     Filmų kritikai nelabai šį filmą vertina menišku atžvilgiu, bet jis gali būti neblogas išsiblaškymas. Yra nemaža humoro, neblogos muzikos ir dainų, gyva filmo slinktis, gausu įvairumų, net nedaug nė keiksmažodžių, kurių dabar labai gausu kituose filmuose.

     Pagrindinį Mame vaidmenį atlieka Lucille Ball, pažįstama iš televizijos. Ji čia labai elegantiška, rafinuota, ir moterims galės būti įdomios jos daug kartų keičiamos stilingos suknelės. Filme daug visokių įvairumų: spalvingumo, baleto, jojimo akrobatikos, medžioklės scena, šiek tiek gamtos vaizdų. Daugiausia čia remiamasi pagrindine aktore — Lucille Ball, bet yra užintriguojančių ir antrinių charakterių. Tad filmas nėra vienas iš geriausiųjų, bet nenuobodus, žaismingas, gyvas ir daug kur linksmas.

THE THREE MUSKETEERS

     Aleksandro Dumas nuotykingas romanas iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII laikų yra davęs daug įkvėpimo sukurti filmams. Šiam filmui scenarijų paruošė G. MacDonald Fraser, sudarydamas smagią komediją su socialiniu atspalviu. įtraukta žymių aktorių, kaip pvz. Charlton Heston — kard. Richelieu vaidmeny, Raquel Welch — rūmų dama, M. York — energingas, muškietininku besirengiąs tapti jaunuolis ir eilė kitų. Veiksmas sukasi apie trijų muškietininkų nuotykius, kai jie stengiasi atgauti karalienės Onos deimantinę apykaklę, kurią ji buvo padovanojusi ją pamilusiam Buckinghamo kunigaikščiui. Drauge čia vaizduojamas ir XVII šimtmečio Prancūzijos karaliaus dvariškių ir didikų gyvenimas su jų laisvalaikiais, praleistais žaidžiant tenisą, su sakalais gaudant paukščius, organizuojant turnyrus ir pan.

     Filmas būtų įdomus, jeigu jame būtų daugiau istorinės tikrovės charakteriuose, o ne tik kostiumuose ir dekoracijose. Filme matomas noras ne tiek išvystyti charakterius, kiek įvairiomis dirbtinėmis priemonėmis sukelti humoro, daugelyje vietų filmą paverčiant farsu, muštynėmis, dvikovomis, neįtikėtinais nuotykiais. Filme yra ir purvo, ir karališkų rūmų elegancijos. Pasitaiko nemaža žudymų ir muštynių. Šiaip jis žiūrėti nenuobodus, nors nepasižymi nei istorine, nei psichologine tikrove.

     Ruošiant šį filmą, susidarė tiek medžiagos, kad žada būti dar ir antroji jo dalis.

DON’T LOOK NOW

     Filmas susuktas pagal Daphne Du Maurier veikalą. Filmavimo darbas yra labai kūrybingai atliktas A. Richmond. Vaizduojamas meno istorikas Baxter, kurį talentingai vaidina Donald Sutherland. Jo žmonos Lauros vaidmeny yra gabi aktorė Julie Christie. Baxter studijuoja Venecijos katedros skaidres. Jam krinta į akis raudona spalva, primenantį jo dukrą su raudonu apsiaustu. Kadangi jis turi stiprią nujautimo galią, bėga jos ieškoti ir atranda prigėrusią. Ši tragedija atvaizduota su giliu įsijautimu.

     Baxteriai vyksta į Veneciją, kur menininkas prižiūri senos bažnyčios atnaujinimą. Venecija čia rodoma šalta, drėgna, sunykusi. Juodu sutinka dvi britų turistes, kurių viena akla. Ji pradeda pasakoti matanti mirusią mergaitę tarp jų ir perspėja Baxteri bėgti iš Venecijos, nes jam gresia pavojus. Tikrai jis nužudomas.

     Toji tragiška mirties scena yra ypatingai kruvina, ištęsta, slegianti, lygiai kaip Ir lovos scena, nors su prošvaistėmis, bet be pateisinimo nutęsta. Visa tai daro filmą slegiantį, sunkų, morališkai atstumiantį.

THE SUGARLAND EXPRESS

     Tarp gausių šio meto filmų, kur vaizduojami nusikaltimai ir policija, turime ir šį. Tai kriminalinis filmas, pagrįstas tikru atsitikimu 1969 m. Texas valstybėje. Jauna moteris Lou Jean (ją vaizduoja Goldie Hawn) ateina aplankyti savo vyro Clovis (William Atherton) į kalėjimo farmą, iš kurios jį perrengusi su lankytojų minia išveda. Prisikalbina seną porą juos pavėžinti. Senukas vairuotojas buvo toks kalbus, kad užsišnekėjęs labai lėtai važiavo. Iš paskos susidarė pusė mylios ilgio automobilių virtinė. Juos sulaiko policija. Išsigandusi Lou Jean pagriebia vairą ir pabėga. Policijai besivejant, automobilis nurieda nuo kriaušio. Lou suvaidina sunkiai sužeistą ir, kai policininkas ją gelbėdamas neša, ji ištraukia jo revolverį ir numeta vyrui. Dabar jie pagrobia policininką ir automobiliu važiuoja į namus, kur atiduotas auginti jų vaikas. Ji skuba jo atsiimti, nes augintojai nori galutinai jį įsūnyti. Juos vejasi šimtai policininkų. Kai kurie jų ir vietinės gvardijos vyrai nori juos nušauti, tačiau policijos vadas, per 18 metų nieko nenušovęs, nenori ir dabar tai daryti. Vis dėlto vyras peršaunamas ir miršta, o Lou išlieka gyva.

     Atherton vaidyba natūrali ir įtikinanti. Lou vaidina su išraiška, bet tarpais pereina į perdėjimus. Aplamai visas filmas yra gausus perdėjimais. Paskui bėglius susidaro ilgiausias policijos karavanas. Gyventojai pravažiuojančius bėglius sutinka su dovanomis ir bučiniais, lyg kokius herojus. Filme yra patetiškumo, romantikos, nuotykių, intriguojančio vyksmo, šeimos šilimos ir meilės vaikui, bet taip pat yra ir pagrobėjų bei gaudytojų brutalumo. Šis filmas iš dalies yra ciniškas, bet tikroviškas. Dėl savo kriminalinio pobūdžio jis yra skiriamas tik suaugusiems ir brandesniam jaunimui.

ZARDOZ

     Fox bendrovės filmas, susuktas režisieriaus John Boorman, to paties, kuris sukūrė “Leo the Last” ir “Deliverance”. Tai panašiai, kaip Woody Allen sukurtasis filmas ‘“Sleeper”, vaizduoja ateiti, tik “Zardoz” šauna visu šimtmečiu dar toliau — neva vaizduodamas 2293 metus. Filmas rodo grupę žmonių, susimetusių Vortex slėnyje. Šis filmas toks fantastinis, kad amerikiečiai gal jį įrikiuotų į “mysteries” kategoriją. Tuo gal ir norėta patraukti publiką, bet neišvengta ir visokių nesąmonių. Stengiamasi vaizduoti laiką, kai technologija įgalins žmogų gyventi nenutrūkstamą amžiną gyvenimą, pilną nuovokos ir pažinimo, bet per tiek laiko jau nebeliks ko nors naujo išmokti ir pažintį. Tad gyvenimas pasidaro beprasmis, nebėra ko gyventi.

     Tie “amžinieji” vis dėlto pasilieka žmogiški. Jie gali nusikalsti to slėnio gyvenimo būdui ir yra baudžiami arba pasendinimu, arba padarymu visiškai apatiškais, bejausmiais. Nors tas filme vaizduotas mažasis pasaulis vešlus (daugiausia filmuota Airijoje, į pietus nuo Dublino), tačiau jis nesaugus. Atsiranda naikintojų, eksterminatorių, kurie žudo beginklius žmones. Erdve skrieja milžiniška, lyg iš akmens, monolitinė galva — Zardoz, į kurią įsitaisęs atnešamas smalsus eksterminatorius (Sean Connery). Įvyksta krizė visame slėnyje. Beveik visi Vortexo gyventojai žūna. Išlieka tik tas eksterminatorius ir viena “amžinoji” pradėti naują rasę.

     Aplamai filmas miglotas, sunku sekti jo prasmę. Jame pasitaiko ir sumišusių religinių užuominų, ir nepadorumų, o jau žiaurumo — tai kaip retai kur. Nors to brutalumo detalės ir nėra demonstruojamos, bet prišaudoma ir primušama kalnai žmonių. Filmas atrodo gana kvailas. Jame nėra nė jokios vaidybos subtilumo, tad tenka tik stebėtis, kad amerikietiškas filmas prieina iki tokio pasimetimo ir dekadencijos.

Juozas Prunskis