Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J./ Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS


AR VARTOTINAS ŽODIS “BAKENBARDAI”?

     Dabar labai paplitusi mada vyrams nešioti "bakenbardus", t.y. paausiuos paliktus neskustos barzdos ruoželius. "Bakenbardai" yra vokiečių kilmės žodis (Backe— žandas ir Bart— barzda), mus pasiekęs per lenkus. Liaudies šnekamojoje kalboje "bakenbardai" buvo perdirbti į "makabardus" (Viduklės ir Kražių apylinkėse) ar "pakumbardus" (apie Karklėnus). O kai kur (pvz. Vilkaviškio apskrityje) jie yra vadinami "bakais". Bet visi šie žodžiai yra nelietuviškos kilmės, todėl bendrinei kalbai neteiktini. Mes turime jau vis labiau ir labiau tiek šnekamojoje, tiek raštų kalboje beįsigalintį žodį "žandenos". Jį turėtume ir vartoti.

IŠ KUR TALLAT-KELPŠOS PAVARDĖ?

     Lietuvoje yra nemažai paplitusios mūsų kalbai neįprastos pavardės: Tallat-Kelpša, Tallat-Kelpšas, Tallet-Kelpša, Taliat-Kelpša. Pirmasis tos pavardės dėmuo greičiausiai kildintinas iš turkų kalbos (plg. turkų pavardes Talaat Paša, Talat), kurių atstovų totorių ir karaimų jau iš seno gyventa Lietuvoje. Matyt, susijungus (pvz. vedant ar ištekant) totorių ar karaimų giminei Tallat su lietuvių Kelpšųgimine, ir bus atsiradusi ši sudėtinė pavardė.

     Vis dėlto yra ir kitokių nuomonių. Pvz. A. Salys "Lietuvių enciklopedijos" XXIV tome, rašydamas apie žodį "prievardis", aiškina, kad minėtos pavardės pirmasis dėmuo Tallatgali būti lietuvių kilmės. Jo nuomone, tai galėjo išsivystyti iš žodžio Tolio-tas(trumpinė lytis iš kurio nors dvikamie-nio asmenvardžio, kaip Tolmantas, Tolvaišas, Tolvydas, Tolminas).

     Antrasis dėmuo (Kelpšair kiti variantai) yra, be abejo, lietuviškas asmenvardis, kuris yra plačiai paplitęs ir be dėmens Tallat. Vietovardžiai Kelpšaičiai, Kelpšiškės, Kelp-šiškis, Kelpšynas,be abejo, yra kilę iš šio asmenvardžio. Iš kurių bendrinių žodžių išriedėjo visi šie vardai, nelengva atsakyti. Gal būt, iš kelpšas— klaidus (Adutiškis) ar kelpštas— tam tikros mažos žuvelės vardas, kitur (Dusetos, Panemunėlis) dar vadinamos škelpštu(gružė, gružas, gružlys). Ši žuvelė kai kur dar yra vadinama kilbuku, bet šis žodis bendrinei kalbai neteiktinas. Tik šiuos du tos šaknies žodžius (kelpšasir kelpštas)pateikia "Lietuvių kalbos žody-nas"(V t.).

SVIESTAINIS IR SUMUŠTINIS

     Per slavus į lietuvių kalbą atėjęs germaniškos kilmės žodis "buterbrodas" kai kieno yra laikomas įsigijusiu šiokių tokių tarptautiškumo teisių, todėl galįs būti ir mūsų kalboje vartojamas. Jis yra įdėtas ir į "Tarptautinių žodžių žodyną" (Vilnius, 1969). Vis dėlto mūsų bendrinei kalbai jis yra neteiktinas, tuo labiau, kad jau seniai kalbininkų yra siūlomi visiškai geri atitikmenys: užkandinis, sviestainis, sumuštinis. Užkandinisvisiškai neprigijo, bet kiti du jau suspėjo "įsipilietinti" tiek mūsų šnekamojoje, tiek raštų kalboje. Be jų, žinoma, negali apsieiti nė kulinarijos knygos. Beje, kulinarijos specialistai šių dviejų žodžių (sumuštinioir sviestainio) nelaiko sinonimais. Abu šiuos terminus jie vartoja kiek skirtinga reikšme: sviestainis— tai duonos ar pyrago riekelė, užtepta sviestu su uždėtu griežinėliu dešros, kumpio, sūrio ar ko nors kito; o sumuštinis— tai du suvožti sviestainiai. Sumuštinį galima būtų pavadinti dvigubu sviestainiu.Tad šie abu žodžiai yra geri ir vartotini mūsų bendrinėje kalboje.

NEUŽMIRŠKIME ATRIEKTI RIEKĖS

     Lietuvių kalboje nuo kepalo atpiautas plonas paplokščias duonos gabalas vadinamas rieke.Dabar dažnai šį žodį užmirštame. Duonos riekutę vadiname gabaluarba gabaliuku. Bet gabalasvis dėlto skiriasi nuo riekės,nes jis reiškia apskritai ko nors dalį, ne būtinai paplokščios formos, pvz. mėsos gabalas, cukraus gabalasir pan. Žinoma, galima sakyti ir duonos gabalas, bet tai reikš ne duonos riekę, obet kokios formos kepalo dalį.

     Taip pat pradedame užmiršti ir žodį riekti,t.y. atpiauti riekę nuo duonos kepalo. Dabar dažnas pasako: atpiauk duonos, atpiauk gabaliuką duonos, papiaustyk duonos.Tačiau atpiautinereiškia atriekti.Atpiauti galima bet kokios formos gabalą. Tad, norėdami duonos, taip sakykime: atriek man duonos, atriek porą riekučių duonos, paraikyk duonosir t.t.

MANYTI IR GALVOTI

     Žodžiai manytiir galvotiyra taip vienas kitam artimi, kad net žodynuose jie yra aiškinami vienas kitu. Dėl tokio jų artimumo yra linkstama, ypač šnekamojoje kalboje, žodį manyti,stumti iš vartosenos ir keisti žodžiu galvoti.Pvz.: Galvoju, kad rytoj lis. Galvoju, kad jis dar negrįžo.Šiuose sakiniuose, užuot sakius galvoju,geriau būtų sakyti manau.Pagrindinė žodžio manytireikšmė yra: turėti kokią nors nuomonę, būti įsitikinusiam.Pvz.: Ką negirtas mano, girtas pasako. Tegul visi mano, kad jų šeima darni. Maniau, kad rytą saulė tekėjo rūtų šakelė rankoj žydėjo(liaudies daina).

     Taip pat žodis manytivartojamas ir tokiomis reikšmėmis: žadėti, ketinti, viltis, tikėtis.Pvz.: Ką manai daryti, baigęs mokyklą? Nemanyk, berneli, kad aš tavo būsiu (liaudies daina).

     Pagrindinė žodžio galvotireikšmė yra: svarstyti, stengtis suprasti, stengtis surasti sprendimą ir išeitį.Pvz.: Galvok, ką daryti. Pagalvok ir suprasi. Sugalvojau, kaip tą uždavinį išspręsti.

     Tad galvojimaslabiau reiškia minties pastangas surasti kokį nors sprendimą, susidaryti nuomonę apie vieną ar ktią dalyką. Kas galvoja, tas sprendžia, to mintis yra įtempta, siekdama vienokio ar kitokio tikslo, o manančiajamnereikia nei darbo, nei įtampos, nei tikslo. Manymas yranuomonė apie kokį nors dalyką ar reiškinį, be pastangų ką nors suprasti ar išsiaiškinti.

LABAS IR GERAS

     Kai kurie vengia žodžio labas,vietoj jo vartodami tik geras.Sveikindamiesi jie sako: gera diena(arba: gerą dieną), visogero ir pan. Bet visiškas žodžio labasišstūmimas iš vartosenos skurdina mūsų kalbą. Žodžiai labasir gerasdažnai yra sinonimai, bet ne visuomet. Pavyzdžiui, pasakymo šie metai bus gerinepakeisi į šie metai bus labi.Posakio būk gerutisnepakeisi posakiu būk labutis.Sutikęs draugą, gali pasakyti labas,bet nepasakysi geras.Mūsų tautosakoje velnias kartais yra vadinamas nelabuoju,bet jo niekas nevadina negeruoju.

     Labasdažnai reiškia ne tik gerumą,bet ir mielumą, malonumą.Pvz.: Labas vakaras po naudingai praslinkusios dienos(M. Valančius). Teatiduoda už manęs savo jauną dukružėlę, jei ne labu noru, tai prievarta (V. Krėvė).

     Vadinasi, žodžiai gerasir labasabudu vartotini ir paliktini savose vietose. Sveikinimosi reikalui vis dėlto labiau tinka žodis labas.Vakare, eidami gulti, mes kitam sakome labanakt,bet juk nepasakysi geranakt.