Nijolė Jankutė

     Kas yra Puputis, nereikia aiškinti nei vaikams, nei tėvams, nei seneliams, kurie skaito "Eglutę". Kas bebūtų "Eglutėje" parašyta ir kas nupiešta, Pupučio nuotykiai yra pirmoji ir pagrindinė kiekvieno numerio atrakcija. Juk linksmas, išdykęs, meilutis, į visokius nuotykius ir bėdas įkliūvantis peliukas Puputis yra taip panašus į linksmą, išdykusį, į bėdas įkliūvantį vaikutį, kad kiekvienas mažas skaitytojas gali jame pamatyti save ir savo nuotykius. Čia — ir Pupučio pasisekimas.

     Ona Mikailaitė, Pupučio seselė, kaip ne vienas "Eglutės" skaitytojas ją vadina, yra iš tų simpatingųjų autorių, kurių sukurti veikėjai tobulai atliepia į mažojo skaitytojo širdukę.

     Puputis, segdamasis švarkelį, sumaišo sagas ir ąsas, "jos nesirikiuoja poromis". Argi ne taip susisega Jonukas, Aldutė, Tomukas? Puputis labai laukia Kalėdų, dovanų ir eina apžiūrėt Prakartėlės. Ar ne taip vaikučiai? O koks nuotykis skrist lėktuvu į Floridą! O kokia baimė sapnuoti raganą!

     Pupučio kasdienybė yra iš tikrųjų mažojo skaitytojo kasdienybė, aprašyta paprastučiais žodžiais ir perpinta nuotykiais, kokius labai lengvai kiekvienas vaikas žaisdamas išsigalvoja. Todėl sulaukt visų Pupučio nuotykių vienoje knygelėje — tikras malonumas jauniesiems ir jaunos širdies vyresniesiems "Eglutės" skaitytojams. Pagaliau Puputis įsigijo savo namus!

     "Pupučio pasauliukas" — miela knygutė: puputiška ir savo užvardinimu, ir nepretenzingais vaikiškais piešinėliais. Čia autorė surinko 13-ka šauniausių Pupučio pasakėlių, suskirstydama jas į keturias dalis pagal metų laikus. Puputis, kaip kiekvienas vaikas, džiaugiasi pavasariu ir savo gimtadieniu, vasarą atlieka dideles atostogų keliones, rudenį eina į mokyklą, o žiemą laukia Kalėdų ir kartais suserga slogomis.

     Autorės kalba paprasta, pilna vaikiškų išsireiškimų ir vaikiškos logikos. Kad jau atėjo Pupučio gimtadienis, "žino kiekvienas jo plaukelis"; Puputis guli ant to šono, "kur geriausia sapnuoti"; jis krisdamas užsimerkia, nes "kai nematai — nebaisu". Peliuko pokalbis apie namus su banginiu Zigmantu ir apie šypseną su ragana yra puikūs tos logikos pavyzdžiai. Onos Mikailaitės stilius turi švelnaus humoro, ir jos "pasauliukas" juokiasi, klega, spraga, juda ir kruta, spinduliuodamas vaikiška energija.

     Lietuvių kalba knygutėje kai kur sušlubuoja, kai autorė pavartoja "bliūdelį" vietoj dubenėlio ar apverčia Puputį "į gerą pusę". Taip pat ne visi ištiktukai (kuriuos autorė sėja tikrai valančiškais mostais) būtinai reikalingi ir ne visi tinkami. Mat, ištiktukas, jei jis neplaukia iš kalbos, bet yra tam momentui sugalvojamas, virsta bereikalingu sakinio balastu. Tą pat galima pasakyt apie autorės pamėgtus ir per gausius "visgi", "nagi", "ką gi". Tačiau naujadaras "banginėti" (surfing) labai smagiai skamba. Įdomu, ką apie jį pasakytų mūsų kalbininkai?

     Žodžiu, senas pažįstamulis Puputis pagaliau atšmirėjo į negausią vaikų knygų lentyną ir, galima tvirtint, kad ten jis ras savo vietą ir savo pasauliuką.

     Knygutės iliustracijos malonios ir vaikui lengvai suprantamos. Kaip žodžiu, taip ir linija, autorė moka vaikiškai nusijuokti. Gaila tik, kad knygutės šriftas pagal formatą neproporcingai mažas ir eilutės per tankios mažam skaitytojui.

Ona Mikailaitė. “Pupučio pasauliukas”. Išleido Nekaltai Pr. Marijos Seserų Kongregacija. Spaudė Immaculata spaustuvė, Putnam, Conn., 1974 m. Kaina nepažymėta.