Dr. N. Elijošaitienė

     Neretai išsipildo abiejų tėvų svajonė: tėvo džiaugsmui gimsta sūnus, o motinos laimei — dukrelė. Kol vaikai maži, tėvai vien džiaugiasi. Tačiau, laikui bėgant, vaikams augant, beveik visada susiduriama su daugeliu problemų, kurių nėra šeimose, kur auga vien berniukai ar vien mergaitės.

     Rodos, abu vaikus vienodai prižiūrėjo, vienodai auklėjo, o rezultatai skirtingi. Mergaitė, mamos pasididžiavimui, mandagi, tvarkinga, visada švarutė, o sūnus kažkoks atžarus, susidraikęs, jo daiktai išmėtyti po visus kampus. Duktė mokosi penketais, o sūnus vos iš klasės į klasę ritasi. Žodžiu — netikęs vaikas. Tačiau tėvas, gindamas tą neklaužadą, kartu su sūnum pasišaipo iš mergaitės atsargumo, vadina ją baile, verksne, mamytės dukrele. Pasitaiko priešingai, kai motina žavisi sūnaus drąsa, ištvermingumu ir niekina dukters "ištižimą", o tėvas džiaugiasi mergaitės švelnumu ir jautrumu. Neretai tėvai teigiamose vaikų savybėse įžiūri savo bruožus, o neigiamos, esą, paveldėtos iš priešingos pusės.

     Kartais šeima suskyla net į du frontus, kur tėvai patyliukais, lyg du šachmatininkai, kaujasi kiekvienas savo figūra — mylimu vaiku. Tartum antrasis būtų ne jo vaikas. Prieinama net iki to, kad vieną vaiką auklėja tik tėvas, o kitą — tik motina, ir tuo pačiu nukenčia abu vaikai.

Alfonsas Dargis

     Apsirinka tėvai, manydami, kad vieno vaiko drąsa yra kažkoks nuopelnas, o kito bailumas — yda. Drąsumu dažniau pasižymi berniukai, tačiau atidžiau panagrinėjus, paaiškėja, kad tai tiesiog neatsargumas, neįvertinimas esamos padėties, o kartais net bereikalingas rizikavimas, norint pasirodyti prieš draugus ar tėvus, t.y. visai ne taip jau teigiamos būdo savybės. Na, o tai, ką tėvai laiko bailumu, gal tėra atsargumas ir įvertinimas galimų išdavų, o kartais net kuklumas, nenoras atkreipti kitų dėmesį.

     Berniukai būna atkaklesni, drąsesni, labiau pasitikintys savimi, judresni, tačiau ir netvarkingesni, šiurkštesni, uždaresni.

     O mergaitėms būdingesnis tvarkingumas, kruopštumas, atsargumas, bet jos jautresnės, lengviau išmušamos iš vėžių, greičiau netenka pasitikėjimo savimi.

     Žinoma, tai nėra taisyklė. Sutinkame ir netvarkingų mergaičių, ir bailių, savimi nepasitikinčių berniukų. Tačiau vis tik daugumas mergaičių pasižymi kruopštumu, o berniukai — ryžtingumu. Šie būdo bruožai yra susiję su lytimi, o auklėjant juos galima tik sustiprinti ar susilpninti. Tačiau jokiu būdu negalima kurio nors būdo bruožo laikyti nepataisoma yda ir dėl to kaltinti vien vaiką. Gal būt, vaikystėje pergyventas smarkus išgąstis ar žiauri bausmė taip paveikė silpną nervų sistemą, kad vaikas pasidarė bailus arba užsidaręs.

     Suprantama, reikia reikalauti tvarkingumo ir susivaldymo, bet ne tuo primityviu būdu, kada vienas vaikas tampa visų dorybių įsikūnijimu, o kitas visų ydų rinkiniu. Negabesnis arba silpnesnis pradeda tiesiog neapkęsti tėvų mylimojo, pavyzdingojo. Jis jaučiasi nelaimingas, nuskriaustas ir atitolsta nuo visų šeimos narių, o tas gerasis išpuiksta, įsivaizduoja esąs tobulybė ir reikalauja vis didesnio dėmesio, kartais net, norėdamas pasirodyti esąs geresnis, iškelia brolio ar sesers nesėkmes, prasižengimus. O tai jau kažin ar teigiami bruožai ir ar už to viso nesislepia išdidumas, panieka silpnesniam, negailestingumas, o gal būt, net žiaurumas.

     Nežiūrint skirtingo vaikų charakterio, nevienodo amžiaus, nelygių gabumų, skirtingų polinkių, tėvai turi patys suprasti ir būtinai įskiepyti vaikams, kad šeima yra viena visuma, kad joje negali būti laimės, jei vienas šeimos narys nelaimingas, kad vaikas negali džiaugtis kito nelaime, nepadėti silpnesniam.

     Ir iš gabesnio vaiko, jei jis vyresnis, tėvai turi tiesiog reikalauti, įpratinti padėti jaunesniam. Vyresnis turi jausti atsakomybę už jaunesnio nesėkmes.

     Jei vienas vaikas tvarkingesnis, darbštesnis, tokiu atveju nereikia eiti lengviausiu keliu, užkraunant jam visus namų darbus. Namų tvarkymo darbą reikia skirti abiem kartu.

     Ruošiant vaikus gyvenimui, svarbu ne tik išmokyti, bet ir įpratinti (tiek berniuką, tiek ir mergaitę) dirbti visus namų darbus. Nuo mažens visi vaikai turi tvarkyti kambarius, padėti virtuvėje, paaugę parnešti iš parduotuvės maisto produktų, mokėti patys išsiskalbti bent nosines, kojines ir kitaip padėti motinai.

     Kartais tėvai mano, jog, jei jų vaikai kartu auga, tai nėra ir jokių paslapčių: ką žino vienas, tegul žino ir antras. Ir mama, berniukui girdint, duoda dukrai patarimų grynai asmeninės higienos klausimais. Jokiu būdu! Visomis intymiomis higienos ar auklėjimo temomis reikia kalbėti atskirai. Tėvas su sūnumi, motina su dukra turi pasikalbėti apie organizmo vystymąsi, brendimą, intymią higieną ir naujai atsiradusius pojūčius.

     Kartais tėvai, nieko negalvodami, į vieną lovą suguldo abu mažiukus, o jiems augant, nepastebi, jog tai jau ne vaikai, o paaugliai. Šiuo atveju reikia laikytis griežtos taisyklės: nuo pat gimimo dienos kiekvienas vaikas turi miegoti atskiroje lovytėje. Jokio miegojimo dviese! Nei su vaiku, nei su suaugusiu! Miegant vienoje lovoje, galima apsikrėsti įvairiomis ligomis, be to, įvairūs lytiniai iškrypimai kartais prasideda nuo gulėjimo vienoje lovoje su labiau subrendusiu, nors ir tos pačios lyties asmeniu.

     O miegant kartu su skirtingos lyties asmeniu, labai anksti pajaudinamos įvairios erotinės zonos ir, nors iki lytinių santykių ir neprieinama, bet instinktyvus noras intymiai suartėti atsiranda žymiai anksčiau, žymiai stipriau pasireiškia ir gali privesti prie neleistinų labai ankstyvų lytinių santykių arba onanizmo.

     Na, o kaip su miegojimu viename kambaryje? Ar gali brolis su sesute miegoti tame pačiame kambaryje? Žinoma, būtų idealu, jei kiekvienas vaikas turėtų atskirą kambarį, tačiau jei to nėra, abu puikiausiai gali miegoti viename. Žymiai blogiau, kai vaikai miega kartu su tėvais ir kartais pamato ar išgirsta tai, ko jiems tikrai nedera žinoti.

     Jei didesni vaikai miega viename kambaryje, galima tik patarti, kad persirengtų nakčiai ir iš ryto vonioje ar kitame kambaryje. Tam tikras kuklumas nepakenkia.

     Kartais tėvai rūpinasi dėl vaikų charakterių lyg ir suvienodėjimo ypač jei amžiaus skirtumas mažas. Mama pastebi, kad mergaitė mažai arba visai nežaidžia su lėlėmis, mėgsta triukšmingus žaidimus, berniukų draugystę ir iš viso — "ne mergaitė, o kareivis". Ypač tai ryšku, kai viena duktė auga tarp kelių brolių. Ar tai gali pakenkti ateityje? Ne. Jokio pavojaus nėra. Tokius berniukiškus bruožus mergaitė turi tik iki brendimo laikotarpio; o vėliau jie dingsta. Tik užaugusi tokia mergaitė bus ryžtingesnė ir drąsesnė, negu daugelis jos draugių. Bet tuo tik reikės džiaugtis.

     Tinkamai auginami, berniukas ir mergaitė papildo vienas kitą. Mergaitė, turinti brolį, bus pastovesnio charakterio, ryžtingesnė, negu turinti vien seserį arba auganti viena. O turintis seserį berniukas paprastai būna tvarkingesnis, drąsesnis, švelnesnio charakterio, labiau gerbia mergaites.

     Be to, tai turi reikšmės ir ateičiai: pastebėta, kad šeimos yra žymiai patvaresnės, žymiai rečiau išsiskiria, jei vyras turi seserį, o žmona — brolį. Įpratę nuo vaikystės bendrauti su skirtingos lyties asmeniu, ir susituokę jie tarsi grįžta į tą pačią aplinką, lengviau prisitaiko vienas prie kito ir sukuria stiprią, laimingą šeimą.

     Taigi berniukas ir mergaitė — labai gerai! Na, o kur auga vienturtis, reikia kuo greičiau pagalvoti apie antrąjį. Tegul tai ir ne visada bus išsvajota porelė, tačiau vis tiek tai jau bus du draugai visam gyvenimui.